Karas po karo: lietuvių partizanai prieš NKVD kariuomenę kovėsi vienų vieni

1944–1953 m. MGB organai sunaikino 2353 partizanų grupes, nukovė 20 tūkst. partizanų, suėmė 19 tūkst. (iš viso nukovė, suėmė ar legalizavo 120 tūkst. žmonių), paėmė 9 patrankas, 30 prieštankinių šautuvų, 31 minosvaidį, 3002 kulkosvaidžius, 40 tūkst. automatų, šautuvų ir pistoletų, 557 rašomąsias mašinėles ir dauginimo aparatus“, – rašoma A.Bumblausko, A.Eidinto, A.Kulakausko, M.Tamošaičio knygoje „Lietuvos istorija kiekvienam“. 

Pateikiame šios knygos, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, skyrių „Karas po karo: lietuvių partizanai“.

* * *

Nuo 1944 m. vasaros dėl sovietų represijų ir teroro prasidėjo lietuvių tautos pasipriešinimas – kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuriuo siekta atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. 

Lietuvoje pasipriešinimas buvo stipriausias iš visų trijų Baltijos valstybių. Lietuviai dar naiviai tikėjo Vakarais – manyta, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija ilgainiui įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti Nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 

Taigi tikėtasi, kad Vakarai pakils į žygį prieš J.Stalino valdomą SSRS. Tam ruoštasi kovojant, kad atėjus metui būtų galima paimti valdžią į savo rankas. Partizanų būriai, pradėję kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, greitai didėjo, formavosi rinktinės, apygardos, sritys. 

Partizanai vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, nors laisvės kovotojų daugumą sudarė jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, dauguma visai netarnavę ginkluotosiose pajėgose. Įstoję į partizanų gretas jie turėjo išmokti kariavimo gudrybių ir prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų miške ir bunkeriuose, todėl būriuose rengti kariniai mokymai.

Priešingai nei antinacinė rezistencija, kuri telkėsi miestuose, antisovietinis pasipriešinimas buvo ginkluotas ir vyko kaime, nes čia partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, rūbais. 

Pagalbos iš užsienio tikėtis buvo neįmanoma, partizanai kovėsi vienų vieni. 1944–1946 m. susidarė dideli (kai kuriuos sudarė net apie 100 kovotojų) partizanų būriai – iš viso kovojo apie 30 tūkst. vyrų, kurie kontroliavo visą Lietuvą, išskyrus miestus, apsistodavo kaimuose, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD daliniams stodavo į mūšį. 

Užimant miestelius naikintos vietos įgulos, valsčiaus dokumentai, mobilizacijos sąrašai, pyliavų žiniaraščiai, būdavo išlaisvinami suimtieji, nušaunami uolūs okupacinės valdžios statytiniai, kiti perspėjami netarnauti priešui.

Partizanai trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, stabdė miško kirtimo ir išvežimo darbus, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu. Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietų pareigūnus ir šnipus. 

Sovietams Lietuvą atkirtus nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose partizanų apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai. 

Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiami pogrindiniai periodiniai leidiniai (iš viso – net 80-ies pavadinimų). Iš jų gyventojai sužinodavo apie partizanų poziciją kolaborantų atžvilgiu, pasaulio politikos naujienas, partizanai parengė poezijos rinkinių, satyrų, prozos kūrinėlių, savo maldynų. Spaudą daugiausiai platino jaunimas, vien 1947 m. už tai suimta 640 asmenų. 

Per antrąjį ginkluotojo pasipriešinimo etapą (1946 m. birželį–1948 m. lapkritį), prieš tai kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų, partizanai sudarė mažus, mobilius būrius, sodybose ir prie jų kasė požeminius bunkerius, kuriuose slėpdavosi per priešo pajėgų vykdomus šukavimus. 

Būriuose nebeliko romantikų ir atsitiktinių kovotojų, liko tik apsisprendę kautis iki galo žmonės, kurie nebeturėjo vilčių išgyventi. Todėl, nepaisydami būtinos griežtos konspiracijos, netgi gerai žinodami, kad į priešo rankas patekusi fotografija bus nenuneigiamas įkaltis, nuo 1947 m. partizanų būriai ir vadai, vilkintys modifikuotomis Lietuvos kariuomenės uniformomis, ėmė fotografuotis: fotokameros fiksavo vadų sąskrydžius, susitikimus, mokymus, rašančius atsišaukimus, užsiimančius įvairiausia veikla partizanus – taip stengtasi palikti ateičiai kuo platesnę partizaninio karo panoramą ir autentiką. 

Be to, buvo slepiami sukomplektuoti ir į bidonus sukišti partizanų būrių archyvai. Taip stengtasi ateičiai perduoti Lietuvos laisvės kovų istoriją – tikėtasi, kad ateities žmonės mokės įvertinti partizanų karžygiškumą, anot Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (1925–1950) pranašiškų žodžių: „Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys...“

Daugybė aukų, persekiojimai suardė būrių ir apygardų ryšius, silpnėjo būrių kontrolė. Pereita prie įprasto partizaninio karo taktikos: pasalų organizavimo, sovietinių pareigūnų ir šnipų naikinimo. Tuo laikotarpiu okupacinė valdžia kovai prieš partizanus vis dažniau naudojo agentų smogikų būrius, kurie buvo sudaryti iš užverbuotų buvusių partizanų ir MGB kadrinių karininkų. 

1947 m. pabaigoje partizanai Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951) ir Kazimieras Pyplys-Mažytis (1923–1949) per „geležinę uždangą“ į laisvąjį pasaulį nugabeno partizanų rašytus dokumentus: apygardų sudarytus okupacinės valdžios ištremtų, nužudytų ir suimtų žmonių sąrašus, partizanų vadovybės laišką popiežiui Pijui XII ir kitą svarbią medžiagą – viltasi, kad pasaulis atkreips dėmesį į Lietuvos okupaciją, o tarptautinės organizacijos pareikalaus SSRS nutraukti terorą.

Užmezgus ryšius tarp partizanų ir į Vakarus pasitraukusių lietuvių bei jų organizacijų, Vakarai gavo tikrų žinių apie sovietų okupuotoje Lietuvoje susiklosčiusią situaciją ir partizanines kovas, tačiau ginkluotos lietuvių kovos neparėmė, o rezistentų grupeles panaudojo savo tikslui – SSRS šnipinėjimui.

1948 m. lapkritį–1953 m. gegužę pagaliau buvo sukurtos centralizuotos partizanų struktūros, tačiau jos greitai sunaikintos. Po daugelio nesėkmingų bandymų 1949 m. vasario 2–22 d. bunkeryje tarp Radviliškio ir Baisogalos įvyko pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Jame patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), o patys partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais (okupacinė sovietų valdžia paprastai Lietuvos partizanus vadino banditais). LLKS ėmėsi vadovauti ir politinei, ir karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai. 

Suvažiavime aptarti svarbiausi partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentai, numatyta bendra kovos strategija ir taktikos kryptys, suformuota aukščiausioji partizanų vadovybė. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku išrinktas karininkas Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954; 1929 m. baigė Kauno karo mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, kurį laiką tarnavo 2-ajame artilerijos pulke, 1936–1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje), jam suteiktas aukščiausias – partizanų generolo laipsnis. 

1949 m. vasario 16 d. bunkeryje priimtoje Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijoje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos valdymo principai (partizanų vadovybė idealu laikė 1922 m. Steigiamajame Seime priimtą demokratinę Lietuvos Konstituciją): santvarka – demokratinė respublika, Lietuvos suverenitetas priklauso tautai, Lietuva valdoma per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę. LLKS Tarybos prezidiumas tapo aukščiausiuoju valdžios organu iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų. 

Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė: 1945 m. vasarą joje buvo iki 20 tūkst., 1946 m. – apie 14 tūkst. karių. NKVD ir NKGB skyriai, įkurti visose apskrityse, koordinavo ir vadovavo baudžiamosioms operacijoms, žmonių gaudynėms, tardė suimtuosius, verbavo agentus. 

Be to, kovai prieš lietuvių partizanus okupacinė valdžia prie NKVD įkūrė „naikintojų batalionus“, lietuvių vadintus stribais (rusiško pavadinimo istrebitelnyje bataliony santrumpa), į kuriuos agitavo stoti vietinius gyventojus. 

1944–1954 m. daugiau kaip 20 tūkst. asmenų tapo tokių būrių nariais (tarp jų 16 tūkst. lietuvių): jie atleisti nuo tarnybos Raudonojoje armijoje, gaudavo algas, aprangą. Dalis jų su ginklais pasitraukė pas partizanus. Nemažai stribų buvo abejotinos moralės asmenys, autoriteto jie neturėjo, greitai sumota pakeisti jų pavadinimą – vietoj „naikintojų batalionų“ pavadinti „liaudies gynėjais“. Visuose valsčiuose dislokuoti stribai saugojo sovietinius aktyvistus. 

Silpnindamos partizaninio judėjimo atramą represinės struktūros trėmė į Sibirą ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių šeimas, rėmėjus, kankino pasipriešinimo dalyvius, naudojo psichologinę prievartą, pusnuogius žuvusių partizanų lavonus išmesdavo centrinėse miestelių aikštėse, jų palaikus viešai išniekindavo, neleisdavo palaidoti (po kelių dienų patys represinių struktūrų nariai slapčia užkasdavo partizanų kūnus pelkėse ar šiukšlynuose). 

MVD ir MGB agentai smogikai terorui vykdyti ir naikindami rezistentus naudojo rezistencijos atributiką ir uniformas, kankindavo ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, tarp jų moteris, senelius, vaikus, sušaudydavo partizanų ryšininkus, rėmėjus.

1953 metų pavasarį užverbuoti agentai išdavė J.Žemaitį-Vytautą (1951 m. gruodį patyręs insultą jis gydėsi požeminiame bunkeryje), kuris po pusantrų metų tardymų buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. 

Kodėl kameroje J. Žemaitį-Vytautą lankė SSRS saugumo maršalas L. Berija ir apie ką jie kalbėjo, iki šiol nežinoma. Pats faktas, kad SSRS saugumo vadas kreipėsi į J. Žemaitį-Vytautą kaip į „lietuviško pogrindžio vadovą“ rodo, kad L. Berija pripažino Lietuvoje vykstantį partizaninį karą rimta grėsme sovietų valdymui. 

1956 m. suimtas ir vienas iš paskutinių likusių partizanų vadų – buvęs mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), kuris nepaprastai žiauriai kankintas ir kitais metais sušaudytas. Organizuota ginkluota kova 1953-ųjų pavasarį baigėsi, tačiau keli pavieniai partizanai išsislapstė dar dešimt ir daugiau metų. 

Nors partizaninis karas, kovojant vienų vieniems, ir buvo pralaimėtas – jo reikšmė itin didelė. Visuotinį partizaninio karo mastą liudija okupantų baudžiamųjų akcijų duomenys: 1944–1953 m. MGB organai sunaikino 2353 partizanų grupes, nukovė 20 tūkst. partizanų, suėmė 19 tūkst. (iš viso nukovė, suėmė ar legalizavo 120 tūkst. žmonių), paėmė 9 patrankas, 30 prieštankinių šautuvų, 31 minosvaidį, 3002 kulkosvaidžius, 40 tūkst. automatų, šautuvų ir pistoletų, 557 rašomąsias mašinėles ir dauginimo aparatus. 

Laisvės kovotojai savo drąsa, pasiaukojimu ir gyvybėmis atpirko Lietuvos Vyriausybės ir kariuomenės neveiklumą bei įrodė, kad 1940 m. vasarą Lietuva prie SSRS buvo prijungta prieš tautos valią. 

Partizanai nukovė 2830 SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų tarnybų darbuotojų, tūkstantį valstybės saugumo kariuomenės kariškių, 1,3 tūkst. stribų, partinių bei sovietinių aktyvistų. 

Kaip ir kiekviename kare, taip ir šiame, deja, neišvengta ir didelių civilių gyventojų aukų (jų priskaičiuojama per 9 tūkst.). Daug civilių aukų būta vietovėse, kuriose veikė sovietų smogikai, apsimetę partizanais, taip pat tose vietovėse, kuriose partizanų būriai piktnaudžiavo alkoholiu arba tarp jų pasitaikydavo žydų žudynėse dalyvavusių asmenų – nors ir nedaug, būta ir tokių, nes būrių ir apygardų vadai neturėjo galimybių patikrinti savo kovotojų praeities. Galiausia, psichiką neigiamai veikė ir ilgas gyvenimas po žeme, bunkeriuose.

Taigi herojiškas ginkluotasis pasipriešinimas atnešė ir didelių praradimų ir, kaip ir kiekviename kare, buvo bereikalingų aukų. Galbūt tai turėjo lemiamos įtakos, kad prisikėlusi lietuvių tauta XX a. pabaigoje siekdama laisvės ir Nepriklausomybės pasirinko ne ginkluotą, bet „tyliąją“ kovą – disidentinį sąjūdį ir dainuojančią revoliuciją. 

* * *

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui parengė žinomų istorikų – Alfredo Bumblausko, Alfonso Eidinto, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio – knygą „Lietuvos istorija kiekvienam“. Joje autoriai atsako į klausimą, kuris kiekvienam Lietuvos žmogui yra pats svarbiausias: kaip atsirado šiuolaikinė Lietuva ir kodėl mūsų valstybė yra ne atsitiktinumų ar šalutinių aplinkybių išraiška, bet ne vieną šimtmetį brandintas, nuolatinės visų piliečių kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatas. 

„Mes sakome paprastai – Lietuva yra sena istorinė valstybė, žinoma kaip galinga pagoniška imperija, po krikšto nepraradusi savo valstybingumo ir stipriose unijose su Lenkija. Katalikybės dėka tapusi Europos civilizacijos dalimi, Lietuva net ir po 1795-ųjų, įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, sugebėjo iškilti kaip tauta iš užmaršties ir atkurti savo valstybę. Sparti valstybės raida ir greita pažanga įtvirtino lietuvių sąmonėje nuostatą, kad visuomet sieksime savo valstybės. Ir to siekio niekaip nesugniuždė nei Stalino, nei Hitlerio režimai. 

Teigiame, kad pačių lietuvių pastangų dėka, palankiai susiklosčius tarptautiniams įvykiams, XX amžiuje net du kartus atkūrėme savo valstybę ir tokį pasiekimą vargu kam pavyks pakartoti. Ilgaamžėje, kruvinoje, sekinančioje kovoje Lietuva nusipelnė teisę egzistuoti kaip valstybė ir nebus lengva tam, kuris netyčia, dėl mūsų istorijos nežinojimo, tai pamirš. Tokią siunčiame žinią. Ir dar – mes didžiuojamės savo istorija“, – sako vienas šios knygos sumanytojų, sudarytojų ir autorių Alfonsas Eidintas.

Remdamiesi gausiais šaltiniais, dokumentais ir visų kartų istorikų tyrinėjimais autoriai parengė lengvai skaitomą, tiesos ir atvirumo kriterijais grįstą trumpą Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nenuslėpta ir nenutylėta klaidos ar klystkeliai, kurių pasitaikė Lietuvos istorijoje. Svarbiausia – parodyta, kad dramatiškose ir sudėtingose situacijose valstybės kūrėjai, kartu su savo šalies žmonėmis eidami per okupacijų duobes ir atkurtos Nepriklausomybės įkalnes, rūpinosi valstybės sukūrimu ir jos išlikimu, žmonių gyvenimo, kūrybos sąlygomis. Visų jų pastangos lėmė, kad 2018 metais Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį.

Knyga siekiame paskatinti visuomenę domėtis savo valstybės istorija. Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui istorinės žinios, istorinio konteksto išmanymas – būtinas, jis primena, kas žmogaus, visuomenės ir valstybės istorijoje svarbu ir reikšminga.