Pradėjo nuo radinio darže
Daugiau kaip du tūkstančiai istorijos relikvijų – Baltijos ir kitų šalių garbės ženklų, teikiamų už išskirtinius nuopelnus, atminimo žymeklių, valstybingumo simbolių – žurnalisto, istorijos tyrinėtojo V.Kavaliausko pasididžiavimas, meilė ir turtas.
Nuo mažumės gautos krašto praeities pažinimo pamokos Viliui virto kolekcininko aistra, prasidėjusia visiškai atsitiktinai: dar 1966-aisiais jo suolo draugas Valdas, jau amžinatilsį, rado darže į skudurėlį susuktą Gedimino ordiną ir atidavė jam.
„Tai buvo mano pradžia. Man labai įdomu istorija ir valstybingumas. Ordinai ir medaliai – ne tik metalo gabalėliai, bet ir istorijos liudytojai. Už jų – žmonės, likimai, valstybės“, – sakė nuo penkiolikos metų savo kolekciją kaupiantis vyras.
Ilgainiui V.Kavaliauskas tapo autoritetingu specialistu, puikiai žinančiu ar bent nujaučiančiu, kur galima rasti istorijai, pirmiausia – Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, reikšmingą daiktą. Dažnas jų atsidūrė jo kolekcijoje.
„Apie Baltijos šalių ordinus Europoje žinau viską, – nesibaimindamas būti apkaltintas puikybės nuodėme sakė V.Kavaliauskas ir pateikė pavyzdį. – Kai Maskvoje rengiau Lietuvos ordinų parodą buvusiame Revoliucijos muziejuje prie pat Raudonosios aikštės, priėjo rusų rašytojas, orientalistas, heraldikos specialistas, kolekcininkas Igoris Možeika ir pasakė, kad nori padovanoti man Vyčio kryžių.
Pažiūrėjau į jo istorinę vertybę ir pasiteiravau: „Jūs jį nupirkote Suomijoje?“ I.Možeika nustebo: „Iš kur žinote?“ Atsakiau, kad internetiniame aukcione buvau jo konkurentas, bet tuomet pralaimėjau. Dabar jis padovanojo man tą kryžių, nes sunkiai sirgo ir darė gerus darbus. Pasakė: „Noriu, kad grįžtų į Lietuvą.“
V.Kavaliauskas išsiaiškino, kad šis Vyčio kryžius priklausė puskarininkiui Juozui Bartkevičiui, kuris, užėjus sovietams, buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs dirbo Garliavos kolūkyje sąskaitininku. Jis nuvežė kryžių parodyti J.Bartkevičiaus šeimai – jo keturios dukterys gyvena Garliavoje.
Atgal į Baltijos regioną – per Rusiją
Istorijos, vertos jei ne knygos, tai bent brošiūros, driekiasi paskui kiekvieną eksponatą. Dabar V.Kavaliauskas entuziastingiausiai kalba apie vieną savo kolekcijos perlų – tarpukario Baltijos valstybių aukščiausius apdovanojimus, kuriuos galėjo gauti tik valstybių vadovai, – ordinų grandines. Jas jis eksponuoja parodoje Trakų istorijos muziejuje.
Ekspozicijoje rodoma Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių ordino grandinė priklausė Latvijos prezidentui Albertui Kviesiui, kuris mirė 1944 metais laive bėgdamas į Švediją. Savo regalijas prezidentas buvo palikęs slaptavietėje namuose. 1966 metais prezidento artimieji nusprendė atsisveikinti su istorinėmis relikvijomis ir jas nupirko du rusų senienų rinkėjai: grandinę – garsus Maskvos kolekcininkas, pagal profesiją – aviacijos konstruktorius Aleksandras Sidorenkovas, žvaigždę – faleristas iš Omsko.
Po tragiškos A.Sidorenkovo žūties 1983 metais jo sūnus nutarė istorinė vertybę parduoti. Iš pradžių siūlė Rygos muziejui, tačiau koks valstybinis muziejus 1983 metai galėjo pirkti nepriklausomos Baltijos valstybės regalijas? Tuomet jis pradėjo ieškoti žmogaus, kuris gandinę nupirktų ne perparduoti, o sau. Vienas rusų kolekcininkas, dabar gyvenantis Kostromje, garantavo už V.Kavaliauską ir taip regalija grįžo į Baltijos regioną.
„Tai buvo baisūs pinigai. Bet aš nuo 1984 m. išvykau dirbti į Niujorką ir per metus išmokėjau skolą – jis man davė grandinę skolon“, – relikvijos įsigijimo aplinkybes prisiminė V.Kavaliauskas.
Iš kolegų Rusijoje sužinoję apie žvaigždės buvimo vietą, V.Kavaliauskas vėliau įsigijo ir ją.
Sulaukė prezidento vizito
Trijų žvaigždžių grandinė prieš karą buvo naudojama reprezentaciniais-diplomatiniais tikslais: ji įteikta Švedijos ir Belgijos karaliams, Čekoslovakijos prezidentui Tomui Masarykui, Lenkijos prezidentui Ignacui Moscickiui, Antanui Smetonai – iš viso 13 asmenų. Apie pusės įteiktų grandinių saugojimo vieta yra žinoma – ypač monarchų ir garsių asmenybių fonduose. Latvijoje nė viena neišliko.
„Su šia regalija susijusi dar viena istorija, – šypsojosi V.Kavaliauskas. – Kai pirmą kartą į Lietuvą atvyko prezidentas Guntis Ulmanis, man paskambino tuometis Latvijos ambasadorius Albertas Sarkanis ir pasakė: „Atvešiu svečią.“ Ir iš karto pamačiau pro langą, kad privažiavo du automobiliai, išlipo vyrukai keistomis uniformomis su automatais ir užblokavo mano namo laiptinę. Tada pasirodė dar vienas automobilis ir iš jo išlipo G.Ulmanis su Algirdu Brazausku.
„Girdėjau iš mūsų muziejininkų, kad turite mūsų ordiną, norėčiau pasižiūrėti, nes tai prezidento valdžios ženklas. O gal galite parduoti? Smokėsime nesiderėdami.“
V.Kavaliauskas nepardavė, nes tai būtų didelis rinkinio praradimas, tačiau paskolino pusei metų, kad pasidarytų kopiją. Tiesa, pakoreguotą. Mat ant grandinės yra svastikos. Su nacizmu jos neturi nieko bendra – grandinė sukurta 1924 metais, kai apie A.Hitlerį dar niekas nebuvo net girdėjęs. Tai – mitologinis ženklas, Saulės, ugnies ir kūrimo simbolis, tačiau visada reikia aiškinti, kas tai yra.
Lygiai taip pat Suomijos Baltosios rožės ordino grandinė yra su svastikomis. Paryžiuje, Armijos muziejuje, kuriame ekponuojami prezidento Charles‘io de Gaulle‘io apdovanojimai, prie vienintelio Suomijos Baltosios rožės ordino grandinės yra paaiškinimas, kad svastika – ne nacių, o mitologinis ženklas. Suomiai kentė kentė ir 1963 m.pakeitė svastiką į snaiges. Latviai irgi vietoj svastikos ant atkurtos grandinės pavaizdavo gėles.
Tiesa, dabar latviai jau turi autentišką Trijų žvaigždžių ordino grandinę. Ir čia neapsieita be V.Kavaliausko. Mat jam pavyko gauti dar vieną Trijų žvaigždžių ordino grandinę – tą, kuri kadaise buvo įteikta Lietuvos prezidentui Antanai Smetonai, – ir jis perleido ją Latvijos istorijos muziejui.
Mainai, privertę šokinėti iš laimės
Lietuvių kolekcininkas turi vienintelį žinomą antrosios pagal svarbą prieškario Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės grandinės egzempliorių. Ji 1939 metais buvo įteikta Vengrijos regentui Miklošui Horthy. Kaip ši regalija atsidūrė Lietuvoje? Tai dar viena neįtikėtina istorija.
1999 m. V.Kavaliauskas eksponavo Baltijos šalių ordinus Brno mieste. Ekspozicija jau buvo parengta, kai atėjo vienas žmogus ir tarė: „Čia trūksta vieno ordino“. Tada atidarė lagaminėlį ir ištraukė Estijos Baltosios žvaigždės grandinę.
„Aš apstulbau ir paprašiau paskolinti parodai, – pasakojo V.Kavaliauskas. – Ji truko pusę metų, pasibaigus paskambinau ordino savininkui Josefui Hrdy, norėdamas grąžinti, o jis nustebo: „O ką, tau nereikalingas?“ „Žinoma, kad reikalingas, – sušukau. – Pasakykite sumą, nesiderėsiu.“
Ponas iš Brno pareiškė estiško ordino neparduodąs, bet atiduotų už panašią čekišką regaliją.
V.Kavaliauskas svetimą grandinę turėjo trejus metus, rodė įvairiose parodose. Kartą atsidūręs Paryžiuje vieno antikvariato netoli Luvro vitrinoje išvydo milžinišką raudono emalio Vyčio kryžių ir grandinę iš Vyčio kryžiukų.
„Iš karto atpažinau – Slovakijos Pergalės kryžiaus ordinas. Jis buvo įsteigtas 1943 metais, gyvavo tik iki 1945-ųjų, labai retas. Pardavėjai užsiprašė dviejų tūkstančių dolerių, nusiderėjau iki pusantro tūkstančio ir nupirkau. Ir tik tada supratau, ką turiu!
Mano namo laiptinėje gyveno Čekijos karo atašė. Supakavau ordiną ir paprašiau nugabenti į Brno. J.Hrdy šokinėjo iš laimės, aš irgi buvau laimingas – gavau estišką grandinę“, – iki šiol džiaugiasi V.Kavaliauskas.
J.Hrdy po metų mirė, jo rinkinį pardavinėjo aukcione Šveicarijoje ir Slovakijos grandinę pardavė už 36 tūkstančius dolerių. O V.Kavaliauskas iki šiol mano, kad estiška Baltosios žvaigždės ordino grandinė vertesnė.
Lietuvai nereika
Dabartiniai Estijos vadovai, ypač prezidentas Arnoldas Ruutelis, labai rūpinasi, kad regalija grįžtų į Estiją, net „už Estijos istorijos išsaugojimą“ apdovanojo dabartinį grandinės savininką aukštu Estijos ordinu. Sutarta, kad ji grįš į Estiją po kolekcininko mirties.
Taigi vieno V.Kavaliausko kolekcijos eksponato likimas jau žinomas. O kaip dėl kitų? Juk niekas su saule negyvena.
Pernai V.Kavaliauskas pasisiūlė padovanoti savo kolekciją Lietuvos valstybei – rašė raštus prezidentei, premjerui ir krašto apsaugos ministrui. Jo manynu, tai galėtų būti Karo muziejaus filialas Vilniuje – Vyčio kryžiaus muziejus. Bet gavo neigiamą atsakymą.
