* * *
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos valstybės santvarkos griovimas, jos tradicijų ir simbolių naikinimas. Siekiant palaužti tautinę ir pilietinę savimonę, panaikinti Lietuvos valstybės suverenitetą žymėję simboliai – trispalvė vėliava, herbas ir himnas, pradėti griauti valstybingumą reprezentavę paminklai. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto biuras 1940 m. rugsėjo 26 d. panaikino Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – valstybinę šventę, įprasminusią Lietuvos nepriklausomybės idėją, ir uždraudė ją minėti.
Nors ir uždrausta, Vasario 16-oji liko gyva visuomenės atmintyje. Jos minėjimai buvo svarbi tautos savimonės dalis, protesto prieš okupacinį režimą išraiška ir viena iš antisovietinio pasipriešinimo formų.
Nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos patriotiškai nusiteikę pavieniai ar į pogrindines organizacijas susibūrę Lietuvos gyventojai, daugiausia jaunimas, visuomenei siuntė ženklus, liudijančius, kad laisvės troškimas vis dar gyvas. Vasario 16-tąją, dažniausiai naktimis, įvairiose Lietuvos vietovėse ant pastatų, kaminų, medžiuose ar kitose neįprastose vietose būdavo iškeliamos slapta rankomis pasiūtos Lietuvos trispalvės vėliavos, platinami atsišaukimai, raginantys kovoti už nepriklausomybę, gadinami sovietiniai agitaciniai plakatai.
Ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai Vasario 16-osios atminimą įprasmindavo kasmet šios šventės proga skelbdami šventinius įsakymus, kuriose pabrėždavo nepriklausomybės idėjos reikšmę Laisvės kovoms ir tautos tapatybei, reikšdavo padėkas kovotojams ir rėmėjams už ryžtą ginti Tėvynę. Partizanų ir pogrindžio organizacijų spaudoje buvo primenamas istorinis tautos kelias ir kovų už nepriklausomybę prasmė, raginama branginti Vasario 16-osios idėją kaip pamatinę tautos vertybę, skatinamas jaunimo tautinis ir pilietinis ugdymas.
Vasario 16-ąją simboliškai įprasmino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, patvirtinusi Lietuvos valstybės tęstinumą ir galutinį Laisvės kovų tikslą – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos valstybės atkūrimą.
Nuslopinus partizaninį judėjimą, Vasario 16-osios minėjimai tapo viena svarbesnių neginkluotos antisovietinės veiklos formų, nors sovietų valdžia Vasario 16-osios šventimą draudė ir vertino kaip politinį nusikaltimą.
Vasario 16-osios minėjimų dalyviai buvo persekiojami: teisiami, įkalinami, šalinami iš mokyklų, kviečiami perspėjamiesiems pokalbiams. Kiekvienais metais Vasario 16-osios išvakarėse sovietinio saugumo struktūros rengdavo agentūrinius-operatyvinius planus, kurių tikslas buvo sutrukdyti viešai minėti šią šventę, tačiau saugumui ne visada pavykdavo užkirsti tam kelią, o vėliau išaiškinti antisovietinių akcijų dalyvius.
1985 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjus politinėms reformoms, visuomenės gyvenimo liberalizavimas paskatino Baltijos tautų išsivaduojamąjį judėjimą. Prasidėjus tautiniam atgimimui, viešai prabilta apie sovietinę okupaciją ir siekį atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1988 m. artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 70-mečiui, patriotinės jėgos rengėsi viešai paminėti šią sukaktį. Lietuvos disidentai pasirašė „Kreipimąsi į lietuvių tautą ir visas pasaulio tautas Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio proga“, kurį sausio 30 d. paskelbė Vatikano radijas.
Sovietų valdžia, siekdama sutrukdyti Vasario 16-osios minėjimą, ėmėsi griežtų priemonių. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto biuras patvirtino kontrpropagandos renginių planą ir sudarė operatyvinį štabą jam įgyvendinti. Sovietų valdžia išvystė masinę propagandinę kampaniją. Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos SSR prokuratūra ir Valstybės saugumo komitetas (KGB) pravedė įspėjamuosius-profilaktinius pokalbius su 75-iais galimais antisovietinių renginių dalyviais, 18-ai asmenų Prokuratūra pareiškė oficialius įspėjimus. Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai buvo iškviesti į LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, kur iš jų buvo pareikalauta, kad bažnyčiose nevyktų jokių Vasario 16-osios minėjimų.
1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, remdamasis JAV Kongreso rezoliucija, Vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės diena ir pasiūlė ją minėti kaip visoms laisvės ir nepriklausomybės siekiančioms tautoms svarbią dieną. Sovietų valdžia, reaguodama į šį pareiškimą, 1988 m. vasario 15 d. Vilniuje organizavo mitingą, kuriame pasmerkė JAV prezidento proklamaciją.
1988 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo įvesta pusiau karinė padėtis. Miesto gatvėse patruliavo sustiprinti KGB, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės, milicijos, draugovininkų ir partinių-sovietinių darbuotojų būriai, praeiviams uždrausta rinktis į didelius susibūrimus.
Vasario 16 d. ryte disidentai Vytautas Bogušis, Felicija Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas buvo atvesdinti į KGB pastatą ir iki pat vakaro tardytojų apklausiami. Nors demonstracijų surengti nepavyko, tačiau Vasario 16-osios minėjimo akcijos vis tiek įvyko.
Vilniuje, Rasų kapinėse, ant Jono Basanavičiaus kapo buvo padėtos gėlės, Šv.Mikalojaus bažnyčioje aukotos specialios mišios, o vėlų vakarą žmonės susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir Gedimino aikštėje, kur buvo giedamas Lietuvos himnas ir patriotinės dainos. Tai buvo paskutinis nesankcionuotas Vasario 16-osios minėjimas sovietinėje Lietuvoje. Nepaisant grasinimų ir trumpalaikių sulaikymų, nė vienas asmuo už dalyvavimą Vasario 16-osios minėjime nebuvo nuteistas.
1988 m. lapkričio mėn. sovietų valdžia grąžino Lietuvos valstybės simbolius – trispalvę ir himną. 1989 m., po ilgų draudimo metų, pirmą kartą visoje Lietuvoje viešai ir iškilmingai buvo švenčiama Vasario 16-oji. Šventiniuose renginiuose dalyvavo antisovietinio pasipriešinimo ir disidentinio judėjimo, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Katalikų bažnyčios atstovai.
Vasario 16 d. Kaune, Istorijos muziejaus sodelyje, atidengtas pokario metais sovietų valdžios nugriautas Juozo Zikaro paminklas „Laisvė“. Vilniuje, prie namo M.Gorkio (dabar Pilies) gatvėje, kur buvo pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktas, atidengta memorialinė lenta. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre įvyko oficialus Vasario 16-osios minėjimas, kuriame dalyvavo Sąjūdžio ir valdžios atstovai.
Svarbus politinis šventės akcentas buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo neeilinėje sesijoje Kaune priimta 1989 m. vasario 16 d. deklaracija, kurioje įtvirtintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir išreikštas galutinis politinis Sąjūdžio tikslas atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Vasario 16-ajai sugrįžus į viešą politinį gyvenimą, 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba įteisino ją kaip valstybinę šventę.
Paskutinį kartą sovietinėje Lietuvoje Vasario 16-oji švęsta 1990 m. Vilniuje, Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre vasario 16 d. įvyko oficialus minėjimas, kuriame kalbėjo Sąjūdžio, Lietuvos komunistų partijos, mokslo ir kultūros veikėjai. Katedros aikštėje suorganizuotame mitinge įvyko sovietinės armijos karinių bilietų grąžinimo akcija. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, atidengtas atstatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Vasario 16-osios minėjimo renginiai vyko visoje Lietuvoje, o juos siejo pagrindinė idėja – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
1990 m. rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą laimėjus Sąjūdžio atstovams, buvo realizuoti tautos lūkesčiai atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, kuriame konstatuota, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui 1990 m. spalio 25 d. priėmus Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymą, Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – paskelbta valstybine švente.
