Tokią parodą sunku sukomplektuoti, nes prezidentinės grandinės – ypač retas eksponatas.
Toks išimtinis ordino laipsnis – Vytauto Didžiojo ordinas su Aukso grandine – Lietuvoje buvo įvestas pagal 1930 metų Valstybės apdovanojimų įstatymą. Jis atsirado irgi išskirtinės Lietuvos valstybei sukakties proga – minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines.
Konkurse Vytauto Didžiojo ordinui sukurti dalyvavo geriausi Lietuvos menininkai, o savo Aukso grandinės eskizą pateikė tuo metu Kaune kūręs pasaulinio garso dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Vis dėlto konkurse nugalėjo dailininkas Jonas Burba (1907-1952 m. Sibiro tremtyje), kurio eskizas buvo realizuotas Šveicarijos Huguenino kalykloje.
Tai labai vykusio dizaino ženklas (įteikiant jį Suomijos prezidentui Perui Svinhufvudui jis buvo įvertintas kaip vienas gražiausių Europos ordinų). Jis buvo paskirtas tik penkiems asmenims (Lietuvos, Estijos, Suomijos ir dviem Latvijos prezidentams), ir likimas lėmė, kad tik vienos grandinės buvimo vieta yra nežinoma. Paties prezidento Antano Smetonos grandinė 1940 metais liko Prezidentūroje ir šiuo metu saugoma M.K.Čiurlionio nacionaliniame dailės muziejuje.
Ypatinga Suomijos nacionaliniame muziejuje saugomo Vytauto Didžiojo ordino su Aukso grandine istorija. Įteiktas prezidentui P.Svinhufvudui, prasidėjus Maskvos išprovokuotam “žiemos karui” ir sovietiniams lėktuvams bombarduojant Helsinkį, ordinas buvo išvežtas į saugyklas druskos šachtose. Nuo drėgmės ordinas ir ypač jo dėžutė labai nukentėjo ir tik neseniai buvo restauruotas ir 1999 metais lietuviškos parodos proga pristatytas visuomenei.
Trakų pilyje rodomas Vytauto Didžiojo ordinas su Aukso grandine surastas Paryžiuje, jis tikriausiai priklausė vienam iš dviejų Latvijos prezidentų – Albertui Kviesiui arba Karliui Ulmaniui.
2002 metais Vytauto Didžiojo ordinas su Aukso grandine Lietuvoje atkurtas. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymą, jį automatiškai gauna išrinktas šalies prezidentas kaip valstybinės valdžios ženklą. Jis jau gaminamas Lietuvos monetų kalykloje ir taip pat naudojamas diplomatiniais tikslais. Naujojoje Lietuvoje jis jau įteiktas 28 kartus.
Ekspozicijoje rodoma Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių ordino grandinė taip pat turi savo istoriją. Ji priklausė 1944 metais laive bėgant į Švediją mirusiam Latvijos prezidentui Albertui Kviesiui. Savo regalijas prezidentas buvo palikęs slaptavietėje namuose.
1966 metais prezidento artimieji nusprendė atsisveikinti su istorinėmis relikvijomis ir jas nupirko garsus Maskvos kolekcininkas, pagal profesiją – aviacijos konstruktorius. Po jo tragiškos žūties 1983 metais regalija grįžo į Baltijos regioną – bet ne į Latviją, o į Lietuvą (šeima iš pradžių siūlė grandinę Rygos muziejui, tačiau tuo metu priminimas apie Latvijos valstybę buvo nereikalingas).
1995 metais prezidentas Guntis Ulmanis prašė grąžinti ją Latvijai, tačiau į Latvijos istorijos muziejų nuolatiniam saugojimui parodos autorius perdavė kitą grandinę – įteiktą A.Smetonai.
Šios grandinės autorius yra žymus menininkas prof. Gustavas Škilteris (1874-1954 m.). Ordino dizaine panaudota latvių ornamentika, o trys žvaigždės simbolizuoja tris pagrindinius Latvijos regionus.
Trijų žvaigždžių grandinė prieš karą buvo daug plačiau naudojama reprezentaciniais ir diplomatiniais tikslais: ji įteikta Švedijos ir Belgijos karaliams, Čekoslovakijos prezidentui Tomui Masarykui, Lenkijos prezidentui Ignacui Moscickiui, A.Smetonai – iš viso 13 asmenų. Apie pusės įteiktų grandinių saugojimo vieta yra žinoma – ypač monarchų ir garsių asmenybių fonduose.
Šiandien Trijų žvaigždžių grandinė teikiama Latvijai draugiškų valstybių vadovams. Jas gavo ir keli Lietuvos prezidentai. Tiesa, kiek pakoreguota apdovanojimo išvaizda – nuo grandinės dingo svastikos (tradicinio latvių simbolio) elementai. Labai sunku kiekvienam paaiškinti, kad Trijų žvaigždžių ordinas įsteigtas 1924 metais, kai dar jokių nacių ir jų simbolių nebuvo.
Atkurtos Latvijos grandinė buvo gaminama “Kalvio” firmoje Rygoje, tačiau dabar jos, kaip ir likusių Latvijos ordinų, gamybą perėmė Lietuvos monetų kalykla.
Prieškarinė Estija valstybės gyvenime naudojo net dvi grandines. Valstybės regalija buvo pagaminta iš tikro aukso. Valstybės herbo grandinė negalėjo būti kam nors teikiama asmeniškai ir tarnavo tik valstybinei reprezentacijai.
Deja, ši regalija tapo Estijos valstybės naikinimo auka. 1940 metais ji buvo pagrobta ir išvežta į Maskvą. Tik dabar pripažinta, kad ji saugoma Kremliaus muziejuje “Oružeinaja palata”. Po 1990-ųjų Estija pareikalavo grąžinti grandinę, bet Maskvoje neskubama. Estija dabar skyrė 60 tūkstančių eurų ir iš aukso bei brangakmenių pasigamino naują valstybės regaliją. Tai Estijos naujosios valstybės simbolikos dalis.
Parodos ekspozicijoje rodoma prieškarinė Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės grandinė – vienintelis žinomas egzempliorius. Ji buvo antroji pagal svarbą grandinė Estijoje ir buvo naudojama diplomatiniais tikslais. Deja, iš septynių pagamintų ir įteiktų grandinių dauguma yra dingusios. Pastaroji – 1939 metais įteikta Vengrijos regentui Miklošui Horčiui – prieš du dešimtmečius išplaukė Prahoje ir atkeliavo į Lietuvą.
Šiandieniai Estijos vadovai (ypač prezidentas Arnoldas Ruutelis) labai rūpinosi, kad regalija grįžtų į Estiją, net “už Estijos istorijos išsaugojimą” apdovanojo šiandieninį grandinės savininką aukštu Estijos ordinu. Sutarta, kad ji grįš į Estiją po kolekcininko mirties. Istorinė Baltosios žvaigždės grandinė 2004 metais buvo rodoma ir Taline, kur ją galėjo apžiūrėti ir jos kūrėjas, estų profesorius Paulius Luhteinas (1909-2007 m.).
Baltosios žvaigždės grandinė šiandien vėl naudojama Estijos diplomatijoje. Kaip ir prieš karą, ji gaminama Romano Tavasto (beje, sušaudyto Maskvos kalėjime) juvelyrų dirbtuvėse.
Pasirodo, kaip ir žmonės, ordinų ženklai gali turėti savo istorijas – neretai sudėtingas bei simbolines.
Visos trys aukščiausios Baltijos valstybių originaliosios regalijos kartu rodomos Lietuvoje pirmą kartą. Ši paroda – gera proga apmąstyti mūsų regiono tautų laisvės ir valstybingumo kelią. Juk už mūsų nugaros – mūsų tėvų ir senelių pastangos siekti savarankiškumo, kurti valstybes. Dar ir dar kartą mums reikia prisiminti apie autoritetų, iškilių asmenybių ir net simbolių svarbą, vienijant žmones laisvės gynybai, krašto stiprinimui ar tiesiog geriems bei nesavanaudžiams darbams.
