Jokių abejonių: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko Liudo Mažylio pernai Vokietijos archyvuose atrastas Vasario 16-osios Akto vienas originalų – didžiausias pastarojo meto patriotinis ir akademinis nuotykis. Tačiau Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejų praturtino ir dar vieno VDU Politikos ir diplomatijos fakulteto mokslininko, iš Lenkijos kilusio Tomaszo Blaszczako tyrimai.
Jis tyrinėjo iki šiol mažai žinomas besikuriančios Lietuvos valstybės sąsajas su baltarusių (anuomet vadintų gudais) tautiniu judėjimu.
Vienas jų veikėjų, Klaudijus Dušauskas (Duševskis, pasirašinėjęs ir Dušausko-Duž pavarde), spėjamas baltarusiškos tautinės vėliavos kūrėjas, apsigyveno Kaune, buvo aukštai vertinamas inžinierius, architektas. Statė namus ano meto aukštuomenei, pašto pastatus, kartu su iš bolševikinės Rusijos pasitraukusiu legendiniu architektu Vladu (Vladimiru) Dubeneckiu pastatė kino teatrą „Metropolitain“. Perstatytas jis tapo Kauno dramos teatru.
Baltarusių tautinio judėjimo veikla natūraliai siejama su Vilniumi ir Vilniaus kraštu, o štai VDU istoriko iš Lenkijos T.Blaszczako tyrinėjimai atskleidė, kad Kaunas tautiškai orientuotiems baltarusiams ne mažiau svarbus.
Juk jeigu būtų įgyvendinta jų mūsų valstybės pradžioje puoselėta idėja, šiomis dienomis į Gardiną be vizų būtų galima važiuoti ilgesniam laikui nei septynioms dienoms.
Baltarusių inteligentija įkandin lietuvių 1918 metų kovą paskelbė nepriklausomą Baltarusijos liaudies respubliką (BLR). Tiesa, tai buvo daugiau deklaratyvi, nei realias galias turėjusi valstybė, kurią greitai prarijo bolševikinė Rusija ir Józefo Pilsudskio Lenkija.
Tačiau dalis BLR veikėjų su Vaclovu Lastauskiu priešakyje buvo palankūs Lietuvai ir net puoselėjo planus sukurti sąjunginę valstybę – kai ką panašaus į mažesnio kalibro Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Buvo sukurtas baltarusių batalionas, pasižymėjęs mūšiuose ties Giedraičiais 1920 metais, Kaune kurį laiką veikė ir Juozapo (Josifo) Voronkos vadovaujama Gudų (baltarusių) ministerija.
Tais metais į Kauną atsikėlė ir BLR vyriausybė, ji įsikūrė ir iki 1923 metų veikė name, stovėjusiame ties Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampu.
T.Blaszczakas ir papasakojo apie lietuviu virtusį baltarusį K.Dušauską, kurio gyvenimas primena istorinę dramą su politinio gyvenimo elementais.
– Kaip K.Dušauskas atsidūrė Kaune? Tai buvo atsitiktinis aplinkybių sutapimas ar dėsningumas, sąmoningas baltarusių patrioto pasirinkimas?
– Manyčiau, tai buvo dėsningas gyvenimo vingis, susijęs su politiniu K.Dušausko pasirinkimu. Baltarusių, kaip ir lietuvių, tautinis judėjimas konfliktavo su lenkų. Tiesa, dalis baltarusių veikėjų linko arčiau Lenkijos, kiti – arčiau Lietuvos, nes būgštavo, kad lenkai, kaip didelė tauta, užgoš baltarusius, o su lietuviais bus galima susitarti dėl sąjunginės valstybės ar bent gauti autonomiją Baltarusijai.
Tokios pozicijos laikėsi BLR vadovas V.Lastauskis, kurio šalininkas buvo K.Dušauskas.
1919 metų rudenį K.Dušauskas tapo BLR atstovu Baltijos šalyse, 1920-aisiais jis pirmąkart atvyko į Kauną drauge su paskutiniais Lietuvos kariais, nes nenorėjo dar kartą pasilikti lenkų okupuotame krašte. 1921 metų pradžioje dar grįžo į Vilnių sutvarkyti savo reikalų, tačiau trims savaitėms buvo areštuotas lenkų valdžios, paleistas emigravo su žmona ir seserimis į Kauną.
Tuo metu Kaune veikė jau kelios baltarusiškos struktūros. Lietuva pati buvo neturtinga valstybė, tačiau iki 1923 metų pagal išgales finansavo BLR vyriausybę.
Maža to, jaunos Lietuvos valdžia kurį laiką neoficialiai finansavo prieš Lenkiją veikusius baltarusių partizanus Gardino apylinkėse.
– Tiesiog klasikinis hibridinio karo pavyzdys! Ar lietuviai buvo linkę dėtis į bendrą valstybę su baltarusiais?
– Na, Lietuva nebuvo nei daugiau, nei mažiau ciniška ar savanaudiška nei kitos jaunos, ant imperijos griuvėsių susikūrusios valstybės. Nuo 1918 metų rudens 6 baltarusių atstovai įėjo į Lietuvos valstybės tarybą, bet santykiai buvo daugiau deklaratyvūs. Vilnių baltarusiai irgi laikė savu miestu.
Lietuviai nieko konkretaus nežadėjo, jiems baltarusių parama buvo paprasčiausiai naudinga, kaip korta prieš Lenkiją. Bet po 1923 metų, kai Tautų Sąjungos ambasadorių konferencija pripažino Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją Vilniaus krašte, baltarusių parama tapo nebereikalinga ar bent mažavertė.
Kita vertus, 1919 metais per Paryžiaus taikos konferenciją baltarusis Dominikas Siamaška perskaitė memorandumą, kuriuo Vilnių, Vilniaus kraštą ir net Gardino sritį pripažino tiesiogiai Lietuvai. Baltarusių tautiniai politikai nuo jo griežtai atsiribojo.
K.Dušauskas Kaune taip pat pasisakė už tai, kad Vilnius priklausytų Lietuvai. Tai rodė, jog pilietine prasme jis tapo lietuviu, nors skleidė baltarusių kultūrą, skaitė paskaitas istorinėmis temomis.
– Vis dėlto emigrantams neišvengiamai rūpėjo duona kasdieninė. Ar K.Dušauskui nebuvo sunku pritapti prie anuomet tautiškumą pabrėžusios, į svetimtaučius šnairai žiūrėjusios Kauno visuomenės?
– Iš tiesų Kauno visuomenė, ypač elitas, grietinėlė, kitataučiams nebuvo priešiški. Netgi po tautininkų perversmo K.Dušauskas, kaip ir kiti baltarusiai, sulaukdavo užuojautos kaip lenkų persekiojamos tautos atstovas.
Be to, jaunai valstybei labai trūko specialistų, todėl tarpukaris techninei inteligentijai, nesvarbu tautybė, buvo aukso amžius.
Trumpą laiką K.Dušauskas dirbo statybų inžinieriumi „Maisto“ bendrovėje. Bet sparčiausiai tarnybinės karjeros laiptais jis pakilo įsidarbinęs Susisiekimo ministerijos Pašto valdyboje ir tapęs atsakingu už pašto pastatus architektu. Nauji pašto pastatai, jų remontas, restauracija buvo K.Dušausko žinioje.
– Kokie žinomiausi K.Dušausko projektuoti pastatai Kaune?
– Pavyzdžiui, Šančių paštas. Trijų aukštų pastatas Žemuosiuose Šančiuose, A.Juozapavičiaus prospekte. Jis iki šiol stovi, tiktai pastato paskirtis kita. Jis pastatė didelius pašto rūmus ir Šiauliuose, Raseiniuose, Zarasuose.
Iš žinomesnių jo darbų Kaune – kartu su architektu V.Dubeneckiu projektuotas kino teatras „Metropolitain“ Laisvės alėjoje.
Tai – dabartinis Kauno dramos teatras, tik gerokai pakeitęs išvaizdą. Apskritai ir kino teatras skyrėsi nuo nubraižyto projekto. Bet dokumentuose K.Dušauskas nurodomas kaip kino teatro bendraautoris.
– V.Dubeneckis žinomas kaip bohemiškų polinkių žmogus. Ir jūs pats apie tai užsimenate. Gal taip buvo – rusas V.Dubeneckas linksminosi, o baltarusis K.Dušauskas triūsė?
– Nemanau, tokių duomenų nėra. Jų santykiai buvo kaip meistro ir pameistrio. K.Dušauskas vadinamas V.Dubeneckio architektūros mokyklos sekėju.
– Ar K.Dušauskas, kaip architektas, turėjo savo stilių, ar jo statiniai pasižymėjo kokiais nors individualiais bruožais?
– Ne, jo stilius buvo gana tipiškas tam laikui.
Be visuomeninės paskirties pastatų, K.Dušauskas pastatė nemažai privačių namų pasiturintiems ir įžymiems klientams Žaliakalnyje ir miesto centre.
Didžiausią vertę turi signataro Juozo Purickio (Vaižganto g. 14) ir diplomato Jono Aukštuolio namai.
K.Dušauskas tais laikais buvo madingas architektas. Jis rašė, kad neturi kada atsikvėpti, tiek daug užsakymų užgriuvo.
Paskutinis svarbus K.Dušausko darbas buvo Sitkūnų radijo stoties projektas, bet statybos prasidėjo tik po karo.
Iš esmės tai ta pati stotis, kurią jau 1991 metų sausį saugojo laisvės gynėjai.
– Ar prijungus Vilnių prie Lietuvos K.Dušauskui nekilo minčių persikraustyti į atgautą sostinę, įsikurti kultūriškai artimesnėje aplinkoje?
– Jis jau buvo pritapęs prie Kauno ir Vilnius jo nebeviliojo. Dar 1934 metais autobiografijoje jis rašė: „Nepaliekant savo gudiško darbo ir pasiliekant gudu, aš sulietuvėjau ir stengiuosi būti geru piliečiu mano tėvynės Lietuvos.“
– Kaip jo likimas susiklostė Antrojo pasaulinio karo metais ir sovietmečiu?
– Dramatiškai. Jį kalino ir sovietai, kaip „baltarusių buržuazinį nacionalistą“, ir vokiečiai, nes slėpė žydus. Po karo sovietai jį nuteisė. Lageriuose prarado sveikatą, mirė 1959 m. Kaune.
Dramatiško K.Dušausko gyvenimo faktai
K.Dušauskas (Duševskis-Duž) gimė 1891 metais Gluboke, Vilniaus apskrityje (dabar – Baltarusija).
Baigęs mokyklą persikėlė į Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, ten įstojo į vieną žymiausių technikos aukštųjų mokyklų Rusijoje – Petrapilio Jekaterinos II kalnų institutą, kur studijavo geologiją iki 1919 metų pradžios.
Studijų metais aktyviai dalyvavo baltarusių tautiniame judėjime. Organizavo studentišką chorą, kurio dirigentai buvo žymūs lietuvių muzikai Stasys Šimkus ir Juozas Tallat-Kelpša.
Su revoliucijos laikotarpiu yra susijęs vienas K.Dušausko nuopelnas, įrašęs jį į Baltarusijos istoriją, – tai šalies vėliavos projektas.
1918 metų rudenį K.Dušauskas vėl pasirodė Vilniuje, kur baigiantis vokiečių okupacijai veikė Lietuvos Valstybės Taryba ir Vilniaus baltarusių taryba.
Nuo 1920 metų K.Dušauskas apsigyveno Kaune, buvo vienas žymesnių baltarusių veikėjų Lietuvoje. Tačiau jis konfliktavo su už jį anuomet įtakingesniu Kauno baltarusiu Simonu Jakoviuku, juodu santykius aiškinosi teisme. Po 1940 metų sovietų okupacijos paaiškėjo, kad S.Jakoviukas buvo sovietų agentas, rengęs palankią dirvą okupantams.
Prasidėjus 1940 metų Lietuvos okupacijai K.Dušauskas buvo suimtas sovietų saugumo. Kilus vokiečių ir sovietų karui iš kalėjimo pabėgo.
Karui pasibaigus K.Dušauskas-Duž rizikuodamas liko Kaune. 1944 metais buvo paskirtas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto vyriausiuoju dėstytoju be mokslo laipsnio. Netrukus tapo Architektūros ir meno istorijos katedros vedėju, jam buvo suteiktas docento laipsnis. Universitete jis dirbo tik iki 1946 metų, buvo atleistas. Vėliau areštuotas, kalintas.
Mirė 1959 metais Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
