Bronislovas Genzelis. Mįslės kelyje į nepriklausomybę

Nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo daugiau negu ketvirtis amžiaus. Kalbėta apie visuotinį susitelkimą. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse jo lyg ir būta. Tačiau kai kurie dalykai neduoda ramybės iki šiol. Išpuoliai prieš Česlovą Kudabą, Justiną Marcinkevičių, Antaną Terlecką, Vytautą Skuodį, Alfonsą Svarinską ir kitus labiausiai Lietuvos atgimimui nusipelniusius asmenis. Kas organizavo šias akcijas? Ar tie, kurių pavardės kartais šmėsteldavo viešojoje erdvėje? Iš kur aukščiausiojoje valdžioje atsirasdavo (ir atsiranda) anksčiau niekam negirdėtų asmenų? Kaip sako mūsų liaudies patarlė – išdygo kaip Pilypas iš kanapių.

Iš istorijos siekiama išbraukti Sąjūdžio pirmeivius, pogrindininkus, Sąjūdžio remtų TSRS liaudies deputatų veiklą. Juk jie susilaukė tarptautinio pripažinimo. Jų veikla žavėjosi pavergtų tautų deputatai. Jie įgijo nemažos politinės patirties, veikė – išskyrus du asmenis – kaip darni komanda. Na, o valdžioje atsidūrė asmenys, anksčiau nė piršto nepajudinę dėl Lietuvos valstybingumo. Kas tai? Atsitiktinumai? Ar kažkieno diriguota? Pamąstykime apie tuos dalykus. Manau, jokiuose archyvuose atsakymų nerasime, nes juodieji darbai dažniausiai dirbami tylomis, be pėdsakų.

Ginkluotas pasipriešinimas nedavė lauktų rezultatų, o septintojo ir aštuntojo dešimtmečio pogrindininkų ir Sąjūdžio veikla paklojo pamatus mūsų nepriklausomybei. Č.Kudaba, vienas ryškiausių gamtosauginio judėjimo pradininkų, dar iki Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus užmezgė kontaktus su Valdu Adamkum. Du Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto bendradarbiai parašė į Maskvą, esą Č.Kudaba „buržuazinis nacionalistas“. Profesorius atsistatydino iš Gamtos fakulteto dekano pareigų ir toliau aktyviai dalyvavo neformaliuose sambūriuose.

Jo iniciatyva įkurtas Lietuvos kultūros fondas, kurio vadovu jis ir tapo. Č.Kudaba 1988 m. birželio 3 d. buvo pelnytai išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariu, o Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime – Seimo tarybos nariu. Jis dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, steigiant Sąjūdžio struktūras. 1989 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė Gotlando memorandumą. 1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatu, Kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Ir štai: prie Aukščiausiosios Tarybos sienų kabinami signataro rinkiminiai plakatai su išdurtomis akimis, užrašais: „Išdavikas“, „Išgama“...

Panašius šūkius skanduodavo Aukščiausiąją Tarybą supusi minia, žurnalistų pavadinta „megztomis beretėmis“ (neaišku, ar ją kas sukviesdavo, ar stichiškai rinkdavosi). Č.Kudaba negalėdavo išeiti iš parlamento pastato, jis niekaip nepajėgė suprasti – kodėl? Manau, šie išpuoliai gerokai apkartino Č.Kudabos gyvenimą.

Just.Marcinkevičius ir A.Terleckas iki šių dienų nepamirštami. Matyt, jie skaudžiausiai užmynė ant nuospaudų. A.Terleckas buvo šmeižiamas iki pat šių metų, kai Lietuvos Aukščiausias Teismas nubaudė skriaudiką. Ko tik neišgirsime apie jį: esą jo veiklą inspiravo KGB. Argi KGB griautų savo imperiją? Prisiminkime įvykių eigą.

A.Terleckas siekė veikti viešai, nebijojo represijų, nes tik tokia veikla gali parengti dirvą Lietuvos valstybingumui atkurti. 1978 m. pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, o 1976 m. pradėtas leisti pogrindžio laikraštis „Laisvės šauklys“ tapo jos informaciniu biuleteniu. A.Terlecko leidžiamoje nelegalioje spaudoje buvo gvildenamos nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo galimybės, tikėta tokių pastangų vaisingumu.

1975 m. liepos 31 d. trisdešimt penkių valstybių vadovai Helsinkyje pasirašė Baigiamąjį aktą, kuriuo patvirtino esamų sienų neliečiamumą. Tai reiškė, kad Baltijos valstybės laikomos teisėtomis TSRS teritorijomis. Niekur jokios užuominos apie Molotovo–Ribentropo sandėrį. Tokią nuomonę reikėjo paneigti. Šio uždavinio ėmėsi A.Terleckas. Jis kruopščiai studijavo šaltinius, įrodančius tokio sandėrio buvimą. Šis darbas baigėsi 45 pabaltijiečių kreipimusi į pasaulio visuomenę 1979 metais. Visi pasirašė savo tikromis pavardėmis, nė vieno nebuvo galima įtarti ryšiais su nacistais, todėl kreipimasis susilaukė deramo pasaulio politikų dėmesio. Bene ryžtingiausiai sureagavo Europos Parlamentas.

1983 m. sausio 13 d. jis priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją. Tai – pirmas tokio pobūdžio tarptautinis dokumentas.

1987 m. rugpjūčio 23 d. A.Terleckas, pasinaudodamas Molotovo–Ribentropo sandėrio 48-osiomis metinėmis, prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizavo mitingą. Milicijai nepavyko mitingo išvaikyti. Tik aktyviausius jo dalyvius saugumiečiai trumpam sulaikė, tardė, po to pasiuntė į darbovietes raštus, kad šios apsvarstytų savo darbuotojų antitarybiškus išsišokimus. Mintingas vaizdžiai parodė imperinių jėgų išsekimą. Žmonės drąsėjo.

Vytautas Skuodis, perspektyvus mokslininkas, sėkmingai daręs mokslininko karjerą okupuotoje Lietuvoje, buvo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentas. Jo iniciatyva 1978 m. pradėtas leisti žurnalas „Perspektyvos“, intelektualiausias pogrindžio leidinys. Jame buvo gvildenami teoriniai klausimai, analizuojamos galimybės atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. KGB pavyko išaiškinti dalį jo leidėjų ir 1980 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR aukščiausias teismas „už tarybinės santvarkos šmeižimą“ V.Skuodį nuteisė septyneriems metams laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. „Perspektyvos“ dar ėjo 1981 metais. Kadangi V.Skuodis buvo gimęs JAV, turėjo JAV pilietybę, po kelerių metų kalinimo jam buvo leista išvykti.

Atsidūręs laisvėje, V.Skuodis įsitraukė į lietuvišką veiklą, tęsė pradėtą 45 pabaltijiečių akciją dėl Molotovo–Ribentropo sandėrio pasekmių likvidavimo. Jam pavyko susitikti su žinomais to meto Vakarų politiniais veikėjais, tęsti pokalbius apie Lietuvos okupaciją. Po Kovo 11-osios grįžęs į Tėvynę, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime. Suformavus Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kuriam buvo perduoti ir išlikę KGB archyvai, tapo jo vadovu. Tada ir prasidėjo akcijos prieš jį. Ant KGB rūmų sienų, kur buvo įsikūręs centras, lipdyti lapeliai su užrašais: „Išgama“, „Išdavikas“, „Lauk į savo Ameriką“ ir t. t. Kodėl puolamas tiek Lietuvai nusipelnęs asmuo?

Just.Marcinkevičiaus šmeižimas nesiliauja ir jam iškeliavus amžinybėn. Visuomenės sąmonę formuoja kūrėjai. Juos šaukia epocha. Šių dienų Lietuva tapo išskirtinė. Joje vyksta neaiškūs procesai: juodinami visi, kurie siekė nepriklausomybės. Elgesys su Just.Marcinkevičium yra ryškiausias pavyzdys. Jis vienas iš  tautinio atgimimo šauklių, dramomis „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ kvietęs tautą atsigręžti į istorines šaknis, valstybės kūrimą. Teatre žiūrovai drauge su aktorium skanduodavo „Lie-tu-va“. Tai beprecedentis įvykis teatro istorijoje.

Vėliau per mitingus taip pat skanduota: „Lie-tu-va“. Just.Marcinkevičiaus atėjimas į Sąjūdį teikė vilčių. Girdėjosi – jeigu tokie žmonės ateina, vadinasi esama vilčių... Nepriklausomybės idėją jis skleidė visomis savo kalbomis, straipsniuose. Tapęs TSRS liaudies deputatu, Just. Marcinkevičius telkė kitų šalių intelektualus remti Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Pirmajame TSRS liaudies deputatų suvažiavimo posėdyje jis buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo įvertinti Molotovo ir Ribentropo sandėrio protokolus. Just.Marcinkevičiaus vardas buvo plačiai žinomas. Jis pritraukė daugelį intelektualų, kurių nemažai būta tarp deputatų. Komisija pripažino protokolų tikrumą, o tai reiškė, kad Lietuva savarankiškai neįstojo į TSRS sudėtį, kad joje atsidūrė Stalino ir Hitlerio sandėrio dėka.

Komisijos sprendimą patvirtino TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Tai reiškė, kad ir imperijos aukščiausioji institucija pripažino tai, ko norėjo absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma. Ir štai – atkūrus nepriklausomybę, vienas iš šio nutarimo iniciatorių apšaukiamas kolaborantu.

Kodėl toks likimas ištiko visus Sąjūdžio pirmeivius (neliečiami tie, kurie prie Sąjūdžio prisidėjo vėliau)? Visos nepriklausomybės pamatus klojusios asmenybės terorizuojamos, o garbinami tie, kurie anksčiau nė piršto nepajudino arba, vaizdžiai tariant, stovėjo kitoje barikadų pusėje. Yra įdomių sutapimų. Pavartykime 1989 m. rugpjūčio 19–28 d. Maskvos oficiozus laikraščius „Pravda“, „Izvestija“. Ten rasime tų pačių sąjūdiečių pavardes su epitetais „nacionalistas“, „bendraujantis su fašistiniais elementais“ ir pan. Maža to: atvėrus KGB archyvus, paaiškėjo, kad KGB planavo su minimais asmenimis fiziškai susidoroti. Iš kur tie sutapimai?

Mįslingi dalykai dėjosi ir pačioje Aukščiausiojoje Taryboje. 1991 m. sausio 13 d. rusų tankai šturmuoja televiziją, o ne Aukščiausiąją Tarybą. Manyčiau, imperijos strategai apsiriko vertindami žmonių nuotaikas. Rusų tankai prieš televizijos bokštą reiškė kovą su visa tauta. Tauta stojo ginti savo valstybės. Tačiau čia reikia kai ką pasiaiškinti.

Tuometiniai Rusijos strategai negalėjo šturmuoti tautos išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, nes tai būtų reiškę perestroikos žlugimą. Kad taip atsitiks, niekas iš Lietuvos politikų netikėjo. TV bokšto šturmuotojai vylėsi, kad vilniečiai dėl kainų pakėlimo įpykę įsiverš į Aukščiausiąją Tarybą ir ją išvaikys. Tai būtų buvęs didžiausias perestroikininkų laimėjimas, nes Lietuvos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitos vadinamosios sąjunginės respublikos. Ir tai atvedė imperiją prie griūties. Tačiau čia iškyla ir keletas neaiškumų.

Tuo metu į Aukščiausiosios Tarybos pastatą buvo prinešta benzino bakų. Jo buvo tiek, kad net sunku buvo kvėpuoti. Kas prinešė tiek benzino ir kam – nežinia. Apsilankęs rūmuose, jų projekto autorius ir statybų prižiūrėtojas Algimantas Nasvytis pašiurpo: „Argi norite tapti gyvais fakelais? Juk nuo neatsargiai numestos cigaretės suliepsnos pastatas. Juk jo apdaila – degi medžiaga.“ Jo kategorišku reikalavimu benzinas iš Aukščiausiosios Tarybos buvo išneštas, o tuo pat metu rengtas parlamento vadovų pabėgimo kanalizacijos vamzdžiais planas. Prie išėjimo jų būtų laukęs Rolando Pakso pilotuojamas lėktuvas.

Taryba liepsnoja – antrieji Pilėnai, o keliems asmenims pavysta pasprukti ir byloti pašiurpusiems Vakarams! Maskva laiminga: neliko nepaklusnaus parlamento ir tų, kurie energingiausiai siekė nepriklausomybės. Tačiau tada daugumas Aukščiausiosios Tarybos deputatų nežinojo apie rengiamą pabėgimo planą.

Generolas Stanislovas Caplinas į Lietuvą buvo atsiųstas padėti Lietuvos KGB. Iš pradžių jis įsitaisė komiteto pirmininko pavaduotoju, paskui tapo ir pirmininku – vietiniais nepasitikėta. Išbuvo jis iki 1991 rugpjūčio pučo, po to išsidangino į Maskvą. Po kurio laiko rastas Maskvos upėje su durtine žaizda nugaroje. Oficiali versija – užpuolė plėšikai ir nužudė. Tikite? Aš – ne. Negi saugumo generolą taip lengvai gali įveikti atsitiktiniai ir nesugaunami plėšikai? Manyčiau, galima kita versija – daug žinantys liudininkai pašalinami.

Ką žinome apie S.Caplino veiklą Lietuvoje? Dar 1988 m. gruodį KGB sudarė 273 sąjūdiečių, kurie turėtų būti represuoti, sąrašą. Nėra ko stebėtis: tada dar nė vienas iš jų neturėjo neliečiamybės. Tuoj po TSRS liaudies deputatų rinkimų 1989 m. balandį generolas tą sąrašą patikslino ir parengė planą „Metel“ („Pūga“), jame nurodyti asmenys, kuriuos pagal galimybes privalu sunaikinti, – berods, vienuolika, tarp jų septyni TSRS liaudies deputatai.

Viename pirmųjų posėdžių TSRS liaudies deputatų laukė staigmena: ant savo stalų visi rado brošiūrą, kurioje pateiktos Sąjūdžio remtų kandidatų ikirinkiminių kalbų, straipsnių ištraukos, kur jie esą atsiskleidžia kaip pikčiausi rusų tautos priešai. Panašių išpuolių nebūta prieš jokius kitus deputatus. Ši brošiūra įrodo: pirma, per rinkimus Sąjūdžio remiami kandidatai buvo sekami (nors tą daryti TSRS įstatymai draudė), antra, brošiūrą, ko gero, parengė Lietuvos kagėbistai aukščiausiųjų šalies pareigūnų nurodymu.

Per tą laikotarpį nesigirdėjo, kad būtų rengiamasi kam nors panaikinti deputato neliečiamybę, o „megztosios beretės“ toliau vykdė akcijas prieš tuos Sąjūdžio pirmeivius, kurie S.Caplino sąraše buvo įvardyti kaip pikčiausi Tarybų Sąjungos priešai.

Pagal minėtąjį planą „Metel“ sudarytos 50 brigadų, kurios x dieną turėtų suimti sąraše išvardytus asmenis. KGB archyve neišliko nei brigadų vadovų, nei narių pavardžių. Žinoma tik tiek: vadovais negalėjo būti kadriniai KGB darbuotojai, bet jais galėjo būti KGB rezervistai ir kiti aktyvistai.

Žvilgterėkim į kitą etapą – į mįsles po Seimo rinkimų 1992 m. Spalį įvykę rinkimai į valdžią atvedė opozicijoje buvusią LDDP. Po rinkimų išnyko rūmų apsuptis, imta formuoti vyriausybę. Tada ir prasidėjo triukai: savanorių maištas, Bražuolės tilto susprogdinimas. Savanorių maišto priežastys lyg ir aiškios: vidiniai netarimai su policija, naujos valdžios negebėjimas išaiškinti požiūrį į savanorių formuočių ateitį. Konfliktas galėjo baigtis liūdniau, jeigu neatsakingiems politikuojantiems veikėjams būtų pavykę pakreipti nepasitenkinimą norima vaga.

Bražuolės geležinkelio tiltas susprogdintas 1994 m. lapkričio 6 d. prieš pasirodant tarptautiniam keleiviniam traukiniui Sankt Peterburgas–Karaliaučius. Tuo metu vyriausybei vadovavo Adolfas Šleževičius. Nuo katastrofos išgelbėjo atsitiktinumas. Pasak tuomečio Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus generolo Jurgio Jurgelio, visus vykdytojus 1997 m. išaiškino savanoris, matyt, krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento slaptasis bendradarbis Juras Abromavičius. Jis rengėsi spaudos konferencijoje medžiagą paviešinti, tačiau buvo susprogdintas. Jo žudikai taip pat žinomi. J.Jurgelio nuomone, dėl neaiškių priežasčių byla iki šiol vilkinama ir neperduota teismui.

Iš kur Algirdas Brazauskas ištraukė A.Šleževičių? Jo pavardė niekur anksčiau nė nešmėsčiojo: nebuvo nei medžiotojas, nei žinomas LKP funkcionierius. Žinoma tik tiek: 1991 m. jis atsidūrė Džordžtauno universitete. Kas jį ten siuntė, kas finansavo? Migla. Grįžęs prekiavo danų pieno milteliais. Ir štai – Ministras Pirmininkas. A.Brazausko jau nepaklausi. Prezidentui Konstitucija suteikia teisę pačiam pasirinkti kandidatūrą. Bet kaip jaustųsi prezidentas, jeigu jo pasiūlytą kandidatūrą Seimas atmestų?

Bronislovo Lubio ir Mindaugo Stankevičiaus teikiamos kandidatūros LDDP frakcijai buvo žinomos, o apie A.Šleževičių niekas nieko negirdėjo. Vargu ar jai būtų pritarta. Frakcijoje mąstyta apie kitas kandidatūras. Išgirdus šią žinią, atsidurta keblioje situacijoje. Po LKP atsiskyrimo nuo TSKP A.Šleževičius neįsijungė į LDDP – tapo nepartinis. A.Brazauskas iki išrinkimo Prezidentu buvo LDDP pirmininkas. Nepritarti jo siūlomai kandidatūrai reikštų nuo pirmųjų darbo dienų konfliktuoti su Prezidentu.

Tapęs Ministru Pirmininku, A.Šleževičius tyliai įsiropštė į LDDP gretas, tapo LDDP pirmininku (laikytasi vakarietiškos tradicijos – ministras pirmininkas yra valdančios partijos vadovas).

Nuo pirmųjų dienų jis bandė iš partijos vadovybės išstumti sąjūdiečius ir partijos atskyrimo nuo TSKP organizatorius, ardyti Sąjūdžio ir „Solidarumo“ užsimezgus gerus santykius su Lenkija, į savo aplinką traukė buvusius „platformininkus“. Tuometinės Lenkijos vyriausybės jis buvo pakviestas į Lenkiją oficialaus vizito kaip Lietuvos vyriausybės vadovas. Lenkijos kairiųjų lyderis Aleksandras Kwasniewskis pasiūlė susitikti. Su Lenkijos kairiaisiais bendravo LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatoriai, kurių būta ir LDDP prezidiume. A.Šleževičius neprieštaravo tokiam susitikimui, tačiau nuvykęs į Lenkiją, sutikti atsisakė. Taip santykiuose su Lenkija atsirado pirmasis plyšys. Po to sekė antras.

Išgyvendama energetinę krizę, Lenkija siekė jungties su Lietuvos energetine sistema. Ji nebuvo realizuota dėl Lietuvos kaltės: A.Šleževičiaus vyriausybė atsisakė tuo klausimu derėtis su Lenkija. Pagaliau A.Brazauskas pripažino, kad A.Šleževičius yra jo klaida ir buvo atstatydintas. Šis tyliai spruko iš LDDP ir išvyko į Rusiją. Neaišku, ką jis ten veikė. Po poros metų sugrįžęs, vertėsi kažkokiu bizniu ir tapo milijonierium.

Keitėsi vyriausybės. Jose nežinia iš kur atsirasdavo panašių į A.Šleževičių asmenybių, tik šios buvo ne tokios ryškios, neretai su kriminaliniu atspalviu, po to išnykdavo už horizonto. Kaip Raimundas Palaitis.

2012 m. žiemą Lietuvą drebino korupcijos skandalai. Ir staiga išgirstam, kad pagrindiniai korupcininkų demaskuotojai vidaus reikalų ministro R.Palaičio įsakymu atleidžiami. Prabilo mūsų sąjūdietiškoji sąžinė. Nutarėm prie Seimo organizuoti atleistųjų pareigūnų rėmimo akciją. Formavosi judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje“ . Kadangi pagal įstatymus jokio mitingo arti Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros pastatų be šių įstaigų vadovų leidimo rengti nevalia, buvo kreiptasi į Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę ir Seimo kanclerį Joną Milerių. Leidimai buvo duoti.

Mitingas vyko be incidentų, ir staiga Vilniaus apskrities policijos komisaras kreipiasi į teismą dėl neteisėto mitingo organizavimo. Lyg leidimus duotų policija... Pirmos instancijos teismas atmeta policijos reikalavimus (Seimo kancleris teismui oficialiai pareiškė, kad leidimas duotas) ir nutaria, kad komisaras suklastojo dokumentus. Apskrities policijos komisaras nerimsta: paduoda apeliaciją. Seime sutiktas naujas vidaus reikalų ministras dievagojasi mitingo organizatoriams, esą jis neturįs pretenzijų, o apskrities policijos komisaras veikiąs savo nuožiūra. Visus teismus policija pralaimėjo. Atleistieji grąžinti į darbą, iš mokesčių mokėtojų kišenės išmokėti pinigai.

Kyla klausimas: kodėl su tokiu užsispyrimu siekta sukurpti baudžiamąją bylą? Juk nė vienas mitingo iniciatorių nėra akyse matęs to policininko! Vėliau apie jį pasidomėjau ankstesnėje jo darbovietėje – Užsienio reikalų ministerijoje. Pasirodo, jis dirbo Lietuvos ambasados Izraelyje konsulate, užsiiminėjo nešvariais darbeliais ir buvo atleistas be teisės dirbti diplomatinėje tarnyboje. Kas kita R.Palaitis. Jis buvo Palangos meras, neteko šio posto.

Kadangi Pajūrio rinkimų apygardoje buvau išrinktas TSRS liaudies deputatu, mano ryšiai su rinkėjais nenutrūko ir vėliau. Grupė rinkėjų, sužinoję, kad rengiamasi R.Palaitį skirti vidaus reikalų ministru, atsiuntė pluoštą dokumentų, rodančių apie nesąžiningą R.Palaičio praturtėjimą, atskleidžiančių jo įvairius sukčiavimus. Dokumentus persiunčiau generaliniam prokurorui, iš jo atsakymo taip ir negavau. R.Palaitis ministru buvo paskirtas. Vis dėlto po daugybės skandalų jis neteko ministro posto ir dabar jo viešojoje erdvėje nematyti.

Toks pat ir apskrities policijos komisaro likimas. Kas tie, norėję pasodinti už grotų tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius? Nemanau, kad anksčiau įvardyti asmenys. R.Palaitis ir Co? Manyčiau, jie buvo tik vykdytojai.

Kuriam laikui viešas sąjūdiečių ir kitų nepriklausomybininkų puolimas buvo prislopęs, jeigu nepaisysime neaiškių ir nepabaigiamų teismo procesų prieš Zigmą Vaišvilą, Nerijos Putinaitės išpuolių prieš Just.Marcinkevičių. Ir vėl sutapimas?

Rengiamės švęsti mūsų valstybės šimtmetį, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja N.Putinaitė bando diskredituoti Vasario 16-osios Akto skelbėjus ir 1990 m. nepriklausomybės atkūrėjus. Nieko tokio: ji netradiciškai mąstanti panelė, samprotauja instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Tačiau kai už Europos Sąjungos kritiką ji reikalauja išvyti iš instituto profesorių Vytautą Radžvilą, į ją reikia įsiklausyti.

Nuvažiavęs į Lenkiją, iš sutiktų buvusių Lietuvos bajorų, svajojančių apie Dviejų Tautų Respublikos atkūrimą, karštų Pilsudskio šalininkų, girdžiu klausimą: kaip jūs negalite suprasti, kad 1918 m. vasario 16 d. Aktas yra nesusipratimas: juk jo tekstą parengė psichinis ligonis – tą pripažįsta ir jūsų mokslininkai. Tad ko protestuojame? Ar V.Radžvilo persekiojimas nėra paskutinio Sąjūdžio mohikano, dar drįstančio propaguoti Sąjūdžio idėjas, persekiojimas?

Parašiau instituto direktoriui R.Vilpišauskui laišką, kuriame, neminėdamas pavardžių, paklausiau, kaip jis vertina tuos, kurie šmeižia Lietuvos nepriklausomybės gaivintojus? Gavau atsakymą: „Tokia jų nuomonė, už nuomones persekioti negalima.“ Gerai. Bet už nuomonę V.Radžvilas ir persekiojamas.

Su Egidijumi Klumbiu aptarinėjome situaciją mūsų krašte. Prisiminėm Prancūzijos ir Rusijos revoliucionierių likimą. Prancūzijoje jie buvo giljotinuoti, Rusijoje sušaudyti. Abiem atvejais egzekuciją atliko tie, kurių dėka budeliai atėjo valdžią. Diskusiją baigė Egidijus: „Džiaukimės, kad dar nė vieno iš mūsų nesušaudė...“

Daug kam nepatinka, kad egzistuoja Lietuva. Blogiausia, kad ji nepatinka ir mūsų tautiečiams. Tad kodėl stebimės, kai Vladimiro Putino ideologai teigia, kad TSRS griūtis yra didžiausia XX amžiaus katastrofa ir kad klaidą būtina ištaisyti!? Kai rusai neigia mūsų valstybingumą, protestuojam. O patys? Tapom unikalia valstybe, neturinčia savo kultūrinės politikos ir požiūrio į istoriją.