Antanas Sniečkus: mitai ir tikrovė

Po A. Sniečkaus mirties LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigas ėjusio Petro Griškevičiaus pasyvus, kabinetinis vadovavimo stilius, aklas paklusnumas centrinei vadovybei, tuo metu suvešėjusi korupcija, akivaizdžiai pablogėjusi gyventojų materialinė padėtis, maisto produktų bei būtiniausių buities prekių stygius sudarė palankias sąlygas sklisti į legendas panašiems atsiminimams bei įvairiausiems gandams apie buvusį rūpestingą vadovą, drįsusį esant reikalui narsiai prieštarauti „Mask­vos ponams“. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko intensyvus „doro, ryžtingo, nepasikėlusio į puikybę“ A. Sniečkaus romantizavimas.

Ne vienas prisimena anuomet iš lūpų į lūpas kuždėtus „beveik antisovietinius“ pasakojimus apie greta A. Sniečkaus kapo vis atsirasdavusius raštelius: „Antanai, kelk iš kapo – nebėr mėsos nė kvapo!“ arba „Kelkis, Antanai, Petras (P. Griškevičius, – aut. past.) Lietuvą parduoda!“ 

Grožinės literatūros kūrinių ir kinematografijos scenarijų vertos sakmės sklido apie apsukraus „Lietuvos šeimininko“ priešinimąsi Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo vykdytoms avantiūristinėms, „kukurūzinėms“ žemės ūkio reformoms, A. Sniečkui buvo dėkojama už rusifikacijos ribojimą, lietuviškos kultūros puoselėjimą. 

Legendos sklido apie „šeimininko“ nepritarimą atominės elektrinės statybai ir net griežtą „Maskvos viršininkų“ reikalavimą Visagino vietovę pavadinti jo pavarde „iš pykčio“. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir politikams pradėjus skirti asmens apsaugą, atsirado amžininkų, regėjusių kaip LKP CK pirmasis sekretorius be jokios apsaugos drauge su žmona vakarais lankydavosi kino teatre ar „užsimaukšlinęs kepurę“ vaikščiodavo po turgų, ragaudamas kopūstus bei raugintus agurkus ir nė kiek nepykdamas ant jį stumdžiusių „nepatenkintų moterėlių“ (1). 

Iki šiol interneto žinių portaluose laisvai liejasi komentarai apie tai, kaip siekiant užkirsti kelią mėsos išvežimui į „plačią tėvynę“, A. Sniečkaus iniciatyva centrinei SSRS vadovybei buvo rašomi fiktyvūs pranešimai apie gyvulių ligas ar net epidemijas.

Neįtikėtina, bet įdomia tautosaka galima laikyti „amžininkų prisiminimus“ apie tai, kaip LKP CK pirmasis sekretorius, apsirengęs paprastais rūbais, lankydavosi aludėse ir apsimesdamas eiliniu gėrovu, niekieno neatpažintas, klausydavosi putojančio gėrimo mėgėjų politikavimo, kai kada ir pats suskeldamas vieną kitą anekdotą... apie save!

Sunku ir beveik nebeįmanoma atskirti, kurie pasakojimai yra realūs, kuriuos galima vadinti legendomis, kurie yra paprasčiausi pramanai, tačiau derėtų pripažinti, kad tam tikrai daliai Lietuvos gyventojų A. Sniečkus buvo ir liks gerbiamas, mylimas, beveik legendinis socialinės gerovės kūrėjas ir net gimtąjį kraštą bei jo žmones mylėjęs „Lietuvos patriotas“.

Po Josifo Stalino mirties daugiau savarankiškumo įgijęs A. Sniečkus aktyviai kėlė lietuvius į vadovaujamus postus, globojo naująją, „ideologiškai teisingą“ inteligentiją, buvo pakantus lietuvių tautinės kultūros puoselėjimui.

N. Chruščiovo administracijos vykdytas abejotinas žemės ūkio reformas ignoravo gerai suvokdamas, kad per daug uolus jų įgyvendinimas galėjo visiškai sugriauti Lietuvos SSR žemės ūkį, ir numanydamas, kuo jam tai būtų pasibaigę. 

A. Sniečkus turėjo grėsmingą pavyzdį: 1959 m. „pavyti ir pralenkti Ameriką“ bandžiusį, mėsos ir pieno produkcijos gamybos planus trigubai viršijusį, o 1960 m., išaiškėjus „stebuk­lingo“ vijimosi ir lenkimo aplinkybėms – masiniam gyvulių skerdimui, įvairioms machinacijoms, ataskaitų falsifikavimui, nusišovusį Riazanės srities sekretorių Aleksejų Larionovą.

1966 m., numačius statyti naftos perdirbimo gamyklą Jurbarke, Nemuno ekologines problemas iškėlusių inteligentų spaudžiamas, A. Sniečkus pasipriešino centrinei vadovybei ir iškovojo galimybę perkelti statybas į nuošalesnę vietą – Mažeikius. 

Amžininkų teigimu, jis nepritarė ir Ignalinos atominės elektrinės statybai, tačiau pasirašė leidusius šią statybą pradėti dokumentus. Vienu didžiausių ir svarbiausių nuopelnų laikoma tai, kad Lietuvos SSR gyventojai nejautė maisto produktų stygiaus, tačiau negalima užmiršti, kad A. Sniečkaus vadovavimo metais Sovietų Sąjungoje dar nebuvo prasidėjusi ekonominė krizė, kurios pirmieji požymiai pradėjo ryškėti po jo mirties, o prasidėjus sovietų karinei invazijai į Afganistaną ir įsibėgėjus pražūtingoms ginklavimosi varžyboms su JAV, krizę pajuto ir dėl jos kaltino pasyvų, vangų ir ligotą Petrą Griškevičių beveik kiekvienas tuometės Lietuvos gyventojas.

Mažesnis sovietinės kolonizacijos mastas, mažesnis rusakalbių gyventojų procentas Lietuvoje nei kaimyninėse Estijoje ir Latvijoje, tikriausiai liks amžinu ginču tarp tvirtinančių, kad taip įvyko dėl lanksčios „šeimininko“ ekonominės politikos, aktyvaus lietuvių kėlimo į vadovaujamus postus, ir įsitikinusių, kad Rusijos Federacijos ir kitų „broliškų respublikų“ gyventojai bijojo vykti į neramią Lietuvą dėl ginkluotos antisovietinės rezistencijos.

1956–1964 m. ir ypač 1965–1974 m., atsižvelgiant į tuometes sąlygas, Lietuvos SSR ūkis buvo vystomas gana racionaliai ir efektyviai. Įvaldę socialistinio realizmo principus ir išmokę laviruoti, į aukso fondą įėjusių kūrinių sukūrė menininkai, literatai, teatro ir kino kūrėjai. Siekiant – kaip A. Sniečkus rašė laiškuose N. Chruščiovui – „atspindėti lietuvių ir rusų tautų kovą prieš kryžiuočius, prieš feodalus, buržuaziją ir fašistinius grobikus“ (2), atstatyta Trakų pilis.

Atrodytų keista, bet prieškario sovietizacijos siaubą, žiaurius karo metus, klaikų pokarį, ištisą siaubingą virtinę netekčių bei nepriteklių patyrę žmonės, aktyviausiam trėmimų, persekiojimų ir kitų represijų vykdytojui tapo dėkingi už vėlesniais metais turėtą sotesnį kąsnį, šiltesnį rūbą, erdvesnį būstą, didesnę ramybę dėl ateities. 

Užmiršę prieškario ir pokario žiaurumus, ištremtus, lageriuose kalintus gimines ir artimuosius Lietuvos gyventojai ilgainiui su A. Sniečkaus asmeniu pradėjo sieti beveik viską, kas sovietų okupacijos metais buvo daugiau ar mažiau pozityvu.

Nemažos gyventojų dalies simpatijas ilgametis sovietinės Lietuvos lyderis išsikovojo ne tik dėl vėlesniais vadovavimo metais ypač aktyviai pasireiškusio racionalumo ar ūkiškumo, bet ir dėl tam tikrų žmogiškų savybių – gyvybingumo, mokėjimo bendrauti, abejingumo pompastikai. 

Važinėdamasis po įvairius Lietuvos kampelius, jis nevengė bičiuliškai pabendrauti ir plačiai šypsodamasis fotografuotis ar filmuotis su audėjomis, melžėjomis, kombainininkais, mechanizatoriais, gamyklų darbininkais. Viešose kalbose nuolat akcentuodavo, kad pagrindinis jo gyvenimo ir veiklos tikslas yra „darbo žmonių gerovė“.

Antanas Gintautas Sniečkus gimė 1903 m. sausio 9 d. Rusijos carinės okupacijos metais Vladislavovu vadintame šiandieniame Kudirkos Naumiestyje. Į dokumentus įrašyta oficiali gimimo data – 1903 m. sausio 10 d., gimimo vieta – Šakių apskritis, Būblelių kaimas. 

Būsimo Komunistų partijos veikėjo tėvai – pasiturintys valstiečiai Juozas ir Marija Sniečkai (3). Daugelis sovietinės Lietuvos vadovo veiklą analizavusių istorikų bei publicistų mano, kad „teisingos“ klasinės kilmės trūkumas vėliau dažnai jį vertė elgtis griežčiau, nei reikalavo objektyvios sąlygos.

Bolševikų idėjomis 1917 m. susižavėjęs A. Sniečkus deklaravo, kad su savo šeima ryšius nutraukė dar 1919 m., o nuo 1921 m. niekuomet nesilankė tėviškėje. Tarpukariu jis buvo pats tikriausias Sovietų Sąjungos agentas, už antivalstybinę veiklą ne kartą teistas ir kalintas Lietuvos Respublikos kalėjimuose. 

Galima teigti, kad 1939 m. pabaigoje įvykęs suėmimas ir kalinimas išgelbėjo būsimą Lietuvos komunistų lyderį nuo nuožmių stalininių represijų ir beveik neabejotinos žūties, kurios neišvengė jo vadovas ir globėjas Zigmas Aleksa-Angarietis.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir nuo 1940 m. birželio ėjęs Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas, o nuo 1940 m. rugpjūčio tapęs Lietuvos komunistų lyderiu ilgus metus buvo pagrindiniu ir svarbiausiu sovietinių okupantų talkininku, pačiu tikriausiu kolaborantu Nr. 1.

Jis kraujyje skandino pokario antisovietinį pasipriešinimą, organizavo masinius gyventojų trėmimus, brutaliomis priemonėmis įgyvendino prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją. J. Stalino valdymo metais A. Sniečkus nuolankiai vykdė „tautų vado“ valią, nesipriešino Lietuvos gyventojų rusifikacijai, organizavo inteligentijos, katalikų dvasininkijos, tikinčiųjų persekiojimą, lietuvių tautinės kultūros niokojimą. 

Jo pritarimu buvo sunaikintas beveik visas nepriklausomybės metais išleistų lietuviškų knygų fondas, griaunami tarpukariu pastatyti paminklai, tarp jų – Trijų kryžių monumentas Vilniuje, Karo muziejaus sodelio kompleksas Kaune, daugelį paminklų mažesniuose miestuose. Ypač liguistai A. Sniečkus reaguodavo, išgirdęs minint nepriklausomą Lietuvą (4).

A. Sniečkaus iniciatyva „chruščiovinio atšilimo“ laikais buvo slopinamos per Vėlines surengtos Vilniaus ir Kauno studentų protesto akcijos, „dėl nacionalizmo“ pašalintas iš pareigų Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas. 

LKP CK pirmasis sekretorius rūpinosi, kad su ginkluotu pogrindžiu kovoję stribai būtų teisiškai prilyginti Antrojo pasaulinio karo dalyviams, negailėdamas jėgų kovojo už tai, kad tremtiniams ir bausmes atlikusiems politiniams kaliniams nebūtų leidžiama grįžti gyventi į Lietuvos SSR. Daugiau iniciatyvos, negu reikalavo aukščiausioji Sovietų Sąjungos vadovybė, nuoseklus ir aršus ateistas A. Sniečkus demonstravo kovodamas su Katalikų bažnyčia, organizuodamas dvasininkijos ir tikinčiųjų persekiojimą. 

1956 m. jis sutrukdė grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą, jo iniciatyva buvo sustabdytas tikinčiųjų lėšomis pastatytos Klaipėdos bažnyčios atidarymas, kyšininkavimu, valstybinių lėšų grobstymu, spekuliacija, kitais būtais bei nebūtais nusikaltimais apkaltinti ir nuteisti statybą organizavę dvasininkai, o bažnyčios pastatas perduotas „Lietuvos SSR Liaudies Filharmonijai“ (5).

Tikriausiai klaidinga laikyti A. Sniečkų politiku, kadangi demonstravęs tam tikrą savarankiškumą, sprendžiant ekonomines ar kultūrines problemas, turėjęs nemažą manevro galimybę formuojant LSSR partinį aparatą, svarstant politinius klausimus, jis tebuvo „teisingai“ kilnojanti ranką aukščiausiosios SSRS vadovybės marionetė. 

Iki gyvenimo pabaigos likęs ištikimas komunistinėms idėjoms bei dogmoms, lojalus viršesniems vadovams, palaikęs draugiškus santykius su 1944–1946 m. sovietinės okupacinės politikos įgyvendintoju Lietuvoje, ilgamečiu Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK sekretoriumi ideologijai, sovietiniu „pilkuoju kardinolu“ Michailu Suslovu, gaudamas jo paramą vykstant centrinio aparato permainoms, suformavęs nuolankią ir ištikimą lietuvišką partinę nomenklatūrą, A. Sniečkus sugebėjo iki pat mirties išsilaikyti LKP CK pirmojo sekretoriaus poste.

Publicistikoje tenka aptikti informacijos apie tai, kad kartu su šeima buvo ištremtas ir tremtyje mirė A. Sniečkaus brolis. Rasti archyvinių dokumentų, liudijančių apie represijas kurio nors brolio atžvilgiu nepavyko. 

Gali būti, kad „ištremtu ir tremtyje mirusiu broliu“ laikomas vienas represijas patyrusių pusbrolių, o gali būti, kad kuris nors iš trijų brolių iš tiesų buvo ištremtas, tačiau apie tai byloję dokumentai sunaikinti A. Sniečkaus valdymo laikotarpiu.

Detaliai A. Sniečkaus veiklą tyrinėjęs šviesaus atminimo istorikas Vytautas Tininis monografijoje „Sniečkus. 33 metai valdžioje“, remdamasis Bostone išleista Lietuvių enciklopedija, pažymėjo, kad 1941 m. birželį buvo ištremti „Sniečkaus motinos sesers Agotos sūnaus ūkininko Prano Dailidės šeima (žmona Marija, sūnūs Algirdas, 13 m. ir Kęstutis, 8 m.) bei jo motinos brolio Jono Stankūno sūnus agronomas Antanas Stankūnas“ (6).

Lietuvos ypatingojo archyvo saugyklose suradus Prano Dailidės baudžiamąją bei jo šeimos narių tremties bylas, pagrįstai kilo klausimas, ar represuota Dailidžių šeima tikrai buvo A. Sniečkaus giminaičiai, kadangi bylose nėra jokių užuominų apie jų giminystę su pirmuoju sekretoriumi. 

Atsakyti į šį klausimą padėjo... pats A. Sniečkus, iki 1940 m. neslėpęs tam tikrų savo biografijos detalių, kurias vėliau buvo linkęs nutylėti. 1933 m. spalį Lietuvos komunistų partijos atstovybei prie Kominterno teiktoje anketoje, vardydamas „tarnaujančius policijoje, žvalgyboje, priklausančius priešų organizacijoms“ gimines, jis pažymėjo, kad jo „pusbrolis Bronius Dailydė (šitaip dokumente, tikroji pavardė – Dailidė, – aut. past.) yra Lietuvos atstovu Estijoj“ (7).

Prasidėjus sovietinei okupacijai, pirmasis į sovietinių specialiųjų tarnybų akiratį pateko A. Sniečkaus motinos brolio Jono Stankūno sūnus, Vilkaviškio aps. Kybartų vls. Lauckaimio kaime ūkininkavęs agronomas Antanas Stankūnas.

Jau 1940 m. liepos mėnesį saugumo agentas, slapyvardžiu „Krasnyj“ pranešime rašė: „1939 m., Vilniaus m. perdavimo Lietuvai metu, jis (A. Stankūnas, – aut. past.), grįžęs iš Vilniaus, skleidė tarp gyventojų gandus, kad Raudonoji armija įžengė į Vilnių apiplyšusi ir alkana, taip pat jis kalbėjo, kad Sovietų Sąjungoje darbininkai ir valstiečiai kenčia badą.“

Sovietinių vietos savivaldos struktūrų dokumentuose buvo akcentuojama, kad A. Stankūnas „nuolat eksploatavo samdinius“, buvo „aršiu Smetonos režimo šalininku“. 1941 m. birželio 14 d. jis, kaip „socialiai pavojingas elementas“ buvo ištremtas į Altajaus kraštą.

Kitą A. Sniečkaus pusbrolį, Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo narį, ūkininką Praną Dailidę sovietinis saugumas pradėjo sekti 1940 m. rudenį. „Dabar reikia gerti ir valgyti, – jo žodžius pranešime citavo agentas „Šmidt“, – kadangi atvažiavo apiplyšusi ir alkana Raudonoji armija, kuri viską atims.“

1941 m. birželio 14 d. nuolat skleidęs „kontrrevoliucinę agitaciją“ P. Dailidė buvo suimtas, o prasidėjus karo veiksmams tarp Vokietijos ir SSRS, išsiųstas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį. 

Antrojo pasaulinio karo įkarštyje vykęs baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo trumpas ir itin griežtas – SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Kraslago operatyvinio-čekistinio skyriaus 1942 m. gegužės 9 d. išvadoje „stambų dvarininką“, „buržuazinės-fašistinės tautininkų partijos“ ir „karinės-fašistinės“ organizacijos „Šaulių sąjunga“ narį, „talkinusį lietuvių buržuazijai kovoje su revoliuciškai nusiteikusiomis darbininkų masėmis“ nutarta sušaudyti. 

Vėliau bausmė buvo sušvelninta ir „už priklausymą kontrrevoliucinei organizacijai“ P. Dailidė nubaustas 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Penkerius metus iškentęs GULAG’o pragarą, 1948 m. liepos 2 d. jis mirė Krasnojarsko „atskiro lagerio punkto Nr. 6“ ligoninėje, oficiali mirties priežastis – kepenų vėžys.

„Socialiai pavojingo elemento“ Prano Dailidės šeimos nariai – žmona Marija, sūnūs Algimantas ir Kęstutis 1941 m. birželio 14 d. ištremti į Staro Baradinsko rajoną Altajaus krašte. Neištremta liko P. Dailidės motina, A. Sniečkaus teta Agota Dailidienė, kadangi trėmimo metu gulėjo Kauno ligoninėje. Iš tremties P. Dailidės šeimos nariai buvo paleisti 1958 m. vasarą, o Lietuvos SSR jiems buvo leista apsigyventi tik 1960 m. gegužės mėnesį.

Lietuvos komunistų lyderis buvo informuotas apie represuotus giminaičius. Po P. Dailidės suėmimo, jo šeimos narių bei A. Stankūno tremties, A. Sniečkaus broliai ir seserys prašė užtarti represuotus giminaičius. Komunistinio teroro vykdytojas jiems griežtai atsakė, kad suimami ir tremiami giminės „yra buožės“ ir jiems „taip pat atėjęs laikas naudingiau padirbėti“ (8).

Lietuvos ypatingojo archyvo saugomame Antano Sniečkaus fonde yra išlikęs apie 1958 m. rašyto, LSSR gyvenusiems tėvynainiams adresuoto Vakarų Vokietijoje gyvenusio išeivio Prano Norkaus laiško vertimas į rusų kalbą.

Laiške pasakojama apie 1940 m. įvykusį paskutinį A. Sniečkaus susitikimą su motina, bandžiusia sovietinių okupantų valią vykdžiusiam sūnui papasakoti apie prasidėjusius komunistinio režimo žiaurumus ir apeliuoti į jo žmogiškumą. „Visi bandymai pažadinti tautinius ir žmogiškus jausmus buvo beviltiški.“

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A. Sniečkaus motina su dviem jo broliais ir trimis seserimis pasitraukė į Vakarus ir nepasidavė vėliau vykusiems įkalbinėjimams grįžti į Lietuvos SSR. 

P. Norkaus laiške rašoma, kad ji „ne kartą sakė savo pažįstamiems ir artimiesiems, kad norėtų, jog jos sūnaus Antano nebūtų tarp gyvųjų“, o žurnalisto paklausta, kodėl negrįžta į Lietuvą pas savo sūnų, atsakė: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę.“ (9) 1948 m. A. Sniečkaus motina mirė Hanau mieste Vokietijoje.

1 Goda Ferensienė. „Aš jų pasigesiu. Prisiminimai, laiškai, straipsniai, interviu“. – V., 2012, p. 64.

2 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 206, b. 202, l. 3, 10–12. 

3 Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1236, ap. 1, b. 65, l. 4(v), 22.

4 Vytautas Tininis. „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“. – V., 1994, p. 255.

5 Telšių vyskupija. Klaipėdos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapija, telsiuvyskupija.lt/parapijos/klaipedos-marijos-taikos.

6 Vytautas Tininis. „Sniečkus. 33 metai valdžioje“. – V., 2000, p. 50.

7 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 77, ap. 28, b. 10284, l. 17.

8 Vytautas Tininis. „Sniečkus. 33 metai valdžioje“. – V., 2000, p. 50.

9 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 2, b. 4, l. 46–47.

Vytautas Tininis. „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“. – V., 1994.

Vytautas Tininis. „Sniečkus. 33 metai valdžioje“. – V., 2000.

Goda Ferensienė. „Aš jų pasigesiu. Prisiminimai, laiškai, straipsniai, interviu“. – V., 2012.

Kazys Blaževičius. „Antanas Sniečkus. Kas jis?“, XXI amžius, 2003 m. sausio 24 d., Nr. 7 (1111), www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030124/istdab_01.html. 

Telšių vyskupija. Klaipėdos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapija. telsiuvyskupija.lt/parapijos/klaipedos-marijos-taikos.