Kad vaizduodamas tuometį Vilniaus gyvenimą lenkų rašytojas Jozefas Ignacas Kraszewskis (1812–1887) smarkiai nepersūdė, galima neabejoti. Gimęs Varšuvoje, Vilniuje jis kurį laiką gyveno ir dirbo.
Panašiai XIX amžiaus Vilnių aprašo ir kiti amžininkai: čia karaliavo purvas ir skurdas.
„Vilnius atrodė chaotiškai. Daug rūmų, aplink – menkos lūšnos. Puiki itališko stiliaus miesto rotušė stovėjo gražioje barakų prigrūstoje aikštėje.
Didingos katedros link vedančios gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių, lyjant – neišbrendamos.
Namai daugiausia mediniai, nors buvo ir keletas mūrinių“, – taip apie Vilnių rašė profesorius Jozefas Frankas (1771–1842), gyvenęs Didžiojoje gatvėje.
Šiukšlės kiemo viduryje
„Seni namai, kurių dar daug Didžiojoje, Pilies, Dominikonų gatvėse, paprastai su skliautuotais apatiniais butais, yra su įgilintais langais, daugybe tamsių laiptų, priemenių, ankštų kambarėlių.
Viduryje paprastai nešvarus kiemas su pompa, aplink kurį tiesiasi galerijos su jose kabančiais nutekamaisiais vamzdžiais, padžiautais skalbiniais ir panašiais papuošalais.
Dar viduryje būna krūva šiukšlių, kurią tyrinėja smalsus šuo. Nieko nėra nešvaresnio už apatinius butus, kuriuose paprastai susispaudę žydai, kambarėliai, ypač užpakalinėje namų dalyje, tamsūs, nešvarūs, dvokiantys. Taip pat apačioje yra smuklės ir kromeliai, pabirę beveik visose gatvėse“, – tokį miesto centro vaizdą neseniai išleistoje knygoje „Vilnius per amžius“ piešia J.I.Kraszewskis.
Jo žodžiais, jeigu kas pagal Vilniaus namus norėtų spręsti apie gyventojus, palaikytų juos žmonėmis be skonio ir tinginiais.
Lenkų rašytojas stebėjosi – kodėl šeimininkai namų neperstato, nes jie nepatogūs gyventi ir nešvarūs?
„Kad bent ant jų būtų likęs koks senos statybos ženklas, kas nors primenančio senovę, bet dažnai tik stori nešvaros sluoksniai kelia mintis apie tai, kas yra labai sena, – apsileidimą“, – tikino J.I.Kraszewskis.
Gražūs tik keli pastatai
Miesto plėtros specialistai, dabar kalbantys apie didesnį centro užstatymo intensyvumą, turbūt norėtų matyti XIX amžiaus Vilnių. Namai miesto centre buvo taip suspausti, suklijuoti, jiems buvo taip ankšta, kad jeigu jie net ir būtų dailūs, sunku būtų tai įžiūrėti nepertraukiamoje mūrų grandinėje.
Anot J.I.Kraszewskio, „dar blogiau Stiklių akligatvyje, apgyvendintame nuo Vladislovo IV laikų vien žydų, kai jiems specialiai skyrė tą vietą gal todėl, kad jie patys pirmiau be leidimo ją užsiėmė. Čia iš dešinės alkūne kliudai parduotuvę, iš kairės už kromos užkliūni.“
Amžininkai neslėpė – Vilniuje tuo metu buvo gražūs tik keli naujesni namai. Tačiau ir jie ypatingiau neišsiskyrė.
Skambutis buvo prabanga
Apatiniuose namų aukštuose glaudėsi skurdžiausi vilniečiai, aukščiau – turtingesni. Tačiau didžiausias skurdas tvyrojo užpakalinės dalies butuose.
Čia oras buvo tvankus ir sunkus, laiptai šiukšlini, o kaimynai tarpusavyje amžinai kariavo. Daugiausia tokiuose butuose gyveno amatininkai arba studentai.
„Skurdžiausi butai yra pusrūsiuose, drėgnuose, tamsiuose, retai kuo kitu apšviestuose, negu langeliu duryse. Tai prieglobstis paskutinio skurdo, skurdžių prekeivių, kurie skardinius pieno pilnus indus ir stalus su vaisiais pardavimui išstato tų urvų kakluose“, – rašė J.I.Kraszewskis.
Prieš 150 metų durų skambučiai buvo laikomi didele prabanga. Jie buvo tik prie geresnių butų durų.
Sulaukė didelių pokyčių
Vokiečių gatvė, kurioje kūrėsi vien žydai, buvo vadinama barzdų ir batų karalyste. Tai buvo galima pajusti iš specifinio kvapo.
Lietuvių kultūros ir mokslo veikėjas Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886) apie žydų kvartalą rašė, kad XIX amžiuje jis buvo vadinamas Juoduoju miestu. Jame gyveno ne tik žydai, bet ir karaimai, dažniausiai neturtingi ir skarmaluoti.
Ir pats kvartalas buvo senas ir netvarkingas. Tai buvo neapsakomos nešvaros kloaka.
Istorikė Aelita Ambrulevičiūtė trejus metus įvairiuose archyvuose rinko duomenis apie prekybą tuometėje Vokiečių gatvėje – kuo prekiauta, kokios parduotuvės veikė.
Dabar sunku įsivaizduoti, bet viename name jų būta net po kelias. Pavyzdžiui, kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name, 382-ojoje posesijoje, buvo įsikūrusios net 25 įmonės: 17 parduotuvių, 2 pinigų keityklos, fotoateljė ir 4 dirbtuvės.
Vokiečių gatvė XIX amžiuje smarkiai pasikeitė. Ją užėmė žydai ir kiti prekeiviai. Keitėsi ir patys namai.
Įsigiję patalpas pirkliai stengėsi reklamuoti savo prekes, tad be gailesčio kirto didesnius langus ne tik pirmuosiuose, bet ir viršutiniuose namų aukštuose.
Dėl to, kad buvo ardomos konstrukcijos, pastatų būklė vis prastėjo, kai kurie po tokių pertvarkymų net sugriuvo. Tačiau tai niekis, palyginti su gatvės pokyčiais po karo, kai neliko visos rytinės gatvės pusės.
Čia buvo nugriauta trylika, o vakarinėje pusėje – iki septynių namų. Daugiausia – toje vietoje, kur dabar įsikūręs Šiuolaikinio meno centras.
