Kauno Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo viena pirmųjų, kurią aplankė projekto „Gloria Lietuvai“, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, kūrybinė komanda, įrašinėjanti vertingiausių Lietuvos varpų skambėjimą ir filmuojanti mūsų šalies vaizdus, matomus iš varpinių.
Užkopus į šios bažnyčios varpinę prieš akis atsivėrė Laisvės alėja, į kitą pusę, tarsi ranka pasiekiama – naujoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.
Tačiau ne mažiau įdomu buvo tai, ką komanda rado bažnyčios viduje, o ypač – jos varpai.
Rado įdomios informacijos
Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo pastatyta 1891–1895 m. kaip karinis stačiatikių Šv.Petro ir Povilo soboras – centrinė visos Kauno tvirtovės šventovė. Specifinę išvaizdą jai teikė masyvus kupolas, iškeltas pastato centre, bei aplink jį išdėstyti keturi nedideli bokšteliai kupoliniais stogais. Tai Lietuvoje bene vienintelis keturių varpinių ansamblis, kuriame iki 1915 m. buvo Kauno Karo muziejaus kariljono pirmtakas – 12 suderintų varpų ansamblis.
„Varpai buvo didžiuliai, bendras jų svoris siekė beveik 1000 pūdų (16 tonų). Jie buvo ir labai garsūs, jų gaudesys būdavo girdėti toliau nei už dešimties kilometrų ir pasiekdavo visus, net labiausiai nutolusius Kauno tvirtovės fortus, todėl galima spėti, kad soboro varpai prireikus turėjo ir karinę komunikacinę paskirtį.
Vladimiras Orlovas, Kauno tvirtovės VII forto muziejaus direktorius, neseniai viename iš Rusijos archyvų rado informaciją, kad didysis Kauno soboro varpas svėrė 617 pūdus (10 106 kg), antrasis 117 pūdų (1916 kg) ir trečiasis 67 pūdus (1097 kg), o kiti varpai buvo mažesni“, – pasakojo dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas.
Dėl savo dydžio varpai buvo įkelti dar nebaigus soboro statybos darbų, 1893 m. liepos mėnesį. Jie nuliedinti Maskvoje, kur tuo metu veikė dvi garsios varpų liejyklos: Nikolajaus Finliandskio ir Andrejaus Samgino. Abi jos liedino didelius varpus, deja, kuri iš jų nuliejo kaunietiškuosius, nežinoma.
„Kad ir kaip būtų, Kauno soboro didysis varpas buvo didžiausias kada nors dabartinės Lietuvos Respublikos ribose egzistavęs varpas. Greičiausiai didesnis net ir už Žygimanto Senojo Vilniaus katedrai dovanotą varpą Žygimantą, sunaikintą 1655 metais, kai rusų kariuomenė užėmė Vilnių“, – lietuviškų varpų paslaptis atskleidė dr. G.Žalėnas.
Deja, Kaunas Pirmojo pasaulinio karo metais neteko savo senųjų varpų – vokiečiams puolant jie buvo išvežti į Rusijos gilumą ir atgal nesugrįžo.
Melstis kvietė karius
1915 metais Kauną užėmusi vokiečių kariuomenė čia jau neberado didžiųjų varpų, bet ką dar paimti, rado – nuplėšė ir išsivežė varinius paauksuotus soboro stogus.
1919 metais buvęs soboras tapo katalikų bažnyčia – ji buvo perduota Kauno karinei įgulai, pervadinta Šv.arkangelo Mykolo vardu. Grąžinant į Rusiją išvežtus varpus, bažnyčiai pavyko kelis jų gauti.
„Vienas jų itin tiko bažnyčiai, kurioje meldžiasi kariai, nes buvo nulietas iš patrankų (daug dažniau nutikdavo atvirkščiai – varpai virsdavo patrankomis).
Kaip nurodo ant varpo esantis įrašas, Vilniaus karinės apygardos vyriausiasis vadas V.Trockis dovanojo nebenaudojamų patrankų metalą, iš kurio Semeliškių cerkvei (dabar Elektrėnų savivaldybė) buvo nulietas 54 pūdų ir 36 svarų varpas (900 kg), bet jis pateko į Kauną. Varpas buvo nulietas 1896 m. Maskvoje, garsiojoje N.Finliandskio gamykloje“, – pasakojo G.Žalėnas.
Deja, nuo pernelyg intensyvaus skambinimo varpas įskilo ir toliau naudoti nebėra tinkamas.
Varpas, kaip ir dauguma rusiškų varpų, itin gausiai išpuoštas įvairiais ornamentais, ilgais įrašais, profiliais bei keturiais meniškais medalionais – Kristaus Visagalio, Švč.Mergelės Marijos, Šv.Mikalojaus – tai rodo aukštą meistriškumo lygį.
Šalimais varpinėje kabo dar didesnis, gal apie pusantros tonos sveriantis varpas. Jis taip pat susigrąžintas iš Rusijos, tačiau jo pirminė paskirties vieta nėra žinoma. Šis varpas, vienas iš nedaugelio Lietuvoje esančių, tačiau visai Europai svarbių kultūros objektų, buvo nulietas Gdanske 1618 m. garsaus to laiko meistro Gerhardo Benningko. Varpas gausiai išpuoštas įvairiais ornamentais bei figūriniais atvaizdais.
Tarpukariu Šv.arkangelo Mykolo bažnyčioje būta dar ir trečiojo varpo, tačiau jo nepavyksta rasti. Gali būti, kad jis buvo vokiečių rekvizuotas Antrojo pasaulinio karo metais.
Jungia istoriją ir dabartį
Tokios varpų istorijos visuomenei nėra žinomos. Tiesą sakant, varpai iš tiesų yra gerokai primiršti – daugelis įpratę juos girdėti, bet patys jie lieka nematomi, nežinomi.
„Projektu „Gloria Lietuvai“ kviesime įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Nes varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti ir ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien turime galimybę skambinti rytojui“, – projekto prasmę komentavo jo sumanytojas Dalius Abaris.
Projekto kūrybinė komanda važinėja po Lietuvos miestus ir kaimelius įrašinėdama ir filmuodama svarbiausius krašto varpus. Bus įamžintas simbolinis skaičius – šimtas vertingiausių Lietuvos varpų. Visų jų skambesys ir istorijos susilies į vieną Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą kūrinį. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją.
