A.Dokšas prisimena dar vaikas dažnai laipiodavęs su draugais ant Gedimino kalno, nes gyveno kalno papėdėje, prie Neries. Jis gerai prisimena tunelio angą į Gedimino kalno vidų. Ten galima būdavo nusigauti nuo Vilnelės pusės kopiant kalno šlaitais palei kareivinių sieną ir pastatų stogais. Įėjimą į tunelį dengė grotos, kurios nebuvo rakinamos. Vaikai ne kartą bandė tunelį geriau apžiūrėti, tačiau jų kelionė pasibaigdavo už kelių metrų.
Mediniai balkiai, dengę tunelio sienas ir lubas buvo jau nukritę, net drąsiausiems buvo aišku, kad brautis į kalno vidų šiuo keliu pavojinga, nes pradėdavo byrėti baltas smėlis. Ilgai ten žvalgytis buvo nedrąsu, nes tai buvo kareivinių teritorija – kareiviai pradėdavo vaikyti ir reikėdavo kuo skubiausiai dingti. Vaikai kalbėjo, kad šis kelias esą įrengtas dar Kryžiuočių laikais, kad pilies gynėjai galėtų pasitraukti, kai priešas tą pilį užima.
Dar daugiau, esą tuo tuneliu galima nusileisti į požeminį kelią, vedantį tiesiai į Trakus. Todėl kartą jie ten atėjo naktį, pasiėmę žibintus, ir nusiteikę kaip reikiant tą tunelį apžiūrėti. Tačiau sveikas protas nugalėjo ir kelionė į kalno vidų buvo nutraukta.
„Čia kur juostos matosi – buvo įėjimas į kalną. Siauras, vienam žmogui pralįsti. Tunelis buvo išdėtas balkiais, bet daug balkių buvo nukritę, iš visų pusių byrėjo smėlis. Eiti nesinorėjo, dar užkris balkis - nebeišeisi“,- pasakojo senas vilnietis. Vaikai girdėjo, kad įėjimų į kalną turėtų būti ir daugiau, bet kiek beieškojo – nerado. Greičiausiai tuo metu jau buvo užversti. Pilies griuvėsiai ant Gedimino kalno kaip magnetas traukė vaikus. „Iš namų išėjai – ir įlindai į kalną“, – prisiminė jis.
A.Dokšas prisimena, kad šokinėjant nuo akmens prie akmens jiems pavykdavo įslinkti į Aukštutinės pilies sales. O tuomet juos pradėdavo kas nors vaikyti ir žaidimai pasibaigdavo. Ant kalno susitikdavo Užupio ir tuometinės Maksimo Gorkio (dabartinės Pilies) gatvės vaikai, Tado Kosciučkos gatvėje gyvenę vaikai vadinosi „Lasiovka“. Kartais tarp šių grupių kildavo ir konfliktų. Tuo metu kalną dengė medžiai, po kuriais lakstė kiškiai bei viena kita lapė. Vaikai bandė tuos kiškius gaudyti, bet nesėkmingai. Ne ką geriau sekėsi ir šunims – kalnas buvo labai status, kiškiai sėkmingai pasprukdavo.
Ant Gedimino kalno vaikai prisirinkdavo tuščių degtinės ir vyno butelių už kuriuos gaudavo pinigų. Bet ant šlaitų girtaujama nebuvo – perdaug statūs. Alkoholis būdavo vartojamas papėdės krūmynuose arba ant kalno. Vaikai užkopdavo ant kalno tik nuo bokšto pusės. Žemės būdavo drėgnos - greičiausiai nuo šaltinio vandens.
Ant Gedimino kalno užkopdavo ir kareiviai. Tai būdavo palyginti nuošali vieta išgerti alkoholio. Būdavo, kareiviai prisigerdavo, pradėdavo dainuoti, susimušdavo – juos sargybiniai nesunkiai surasdavo ir sulaikydavo.
Tuometiniame Jaunimo sode buvo „sarajus“, kur vykdavo šokiai. Po šokių porelės kildavo ant Gedimino kalno, nors dažiausiai tiesiog pereidavo per Vilnelę. Per šokius visur budėdavo milicininkai, kurie vaikydavo poreles. Sklido kalbos, kad ir gerokai aptalžydavo kaulelius. Ant gedimino kalno milicininkai neužkopdavo.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gedimino kalne buvo įrengti du tuneliai, kurie kirtosi buku kampu, o kalno viduje buvo įrengtos kelios didelės bunkerio patalpos su elektra ir ventiliacinėmis šachtomis.
A.Dokšos parodyto tunelio ilgis buvo 79 metrai, o kitas tunelis buvo ilgesnis – 88 metrai. Įėjimas į antrąjį tunelį buvo nepriėjus pakilimo tako pradžios ir aukščiau. Abu tuneliai buvo 1,6 pločio ir 2 metrų aukščio.
Visos laikančios tunelio knstrukcijos medinės, apkaltos lentomis, grindys medinės. 1945-1948 metais bunkeris priklausė NKVD priešlėktuvinės gynybos skyriui.
1947 metais į ventiliacinę šachtą įkrito šešerių metų vaikas, objektas buvo galutinai nurašytas. 1960 metais tuneliai buvo užversti. Tačiau tunelius užvertę kareiviai dirbo nerūpestingai, jie užvertė tik įėjimus, o ertmę kalno viduje paliko.
2010 metais kultūros ministras paskelbė apie planus bunerius atkasti ir galbūt naudoti juos turizmo tikslais.
