Lietuviško kino skandalai: garsiausia sovietmečio plagiato byla – rašytojas prieš režisierių

Su lietuviško kino užkulisiais susijusį  skandalą galima rasti ką tik  leidyklos "Tyto alba" išleistoje teatro ir kino kritikės, žurnalistės Rūtos Oginskaitės knygoje  "Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose".  Tiesa, jis kilo ne dėl fizinio, o dėl kūrybinio priekabiavimo – plagiato.

Grigorijus Kanovičius (g. 1929) – vienas žymiausių šalies rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, savo romanuose, apysakose ir apsakymuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą iki II pasaulinio karo, sukūręs savo tautos epą. 

Siūlome jums naujosios knygos ištrauką apie sovietinės Lietuvos meno pasaulio intrigas ir garsiąją plagiato byla, kuri  buvo nagrinėjama teisme.

* *  *

G. K. Nenoriu kalbėti apie žmones negražiai. Ypač apie tuos, kurie išėjo į nebūtį. Bet reikia pakalbėti apie skaudulius. Yra dalykų, kurių autorius nutylėti negali. Buvo du teismai: vienas dėl teatro, kitas dėl kino scenarijaus...

...
Tai buvo Grigorijaus Kanovičiaus byla prieš Lietuvos kino studiją, prieš Algimantą Puipą, prieš Vytautą Žalakevičių, prieš scenaristo darbo nuvertinimą. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo teismo dėl kino scenarijaus plagiato būtų beviltiška norėti atkurti to įvykio detales, ypač su žmogum, kuris nukentėjo ir po to nutraukė bet kokius ryšius su kinu. Bet yra paskelbti du tekstai, du vieši požiūriai – iš vienos ir iš kitos pusės. 

Kino studijos interpretacija išdėstyta Laimono Tapino knygoje apie Vytautą Žalakevičių „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ (Vilnius: Alma littera, 2009). Grigorijus Kanovičius joje pagarbiai aprašytas kaip ilgametis vertingas studijos bendradarbis, gerai pažinojęs skausmingas filmo gimimo peripetijas ir jų nesibaidęs. G. Kanovičiui atitrūkti nuo Kino studijos neleido ir V. Žalakevičius, kuris itin vertino jo parašytus scenarijus, žavėjosi romanais apie žydų gyvenimą Lietuvoje, ne sykį buvo užsiminęs, kad jis ir pats rašyti mokėsi iš G. Kanovičiaus (p. 322).

Konflikto ašis – scenarijus pagal danų rašytojo Holgerio Drachmanno (1846–1908) novelę „Romanas kopose“. Ji buvusi Žalakevičiaus surasta „Literatūroje ir mene“ ir pažadėta Algimantui Puipai, kai šis padarysiąs planinį filmą, – juk tarybinės kino studijos dirbdavo pagal planus, kuriuos reikėjo vykdyti. Taigi, užplanuotas filmas – gamybinis vienetas, o tu, režisieriau, vykdyk. Kadangi Kanovičius turi parašęs visai tinkamą scenarijų, eik, Puipa, pas Kanovičių, imk tą scenarijų ir dirbk. Bet Puipai, nukeliavusiam pas Kanovičių, labiau patikusi Drachmanno novelė, o ne gatavas originalus Kanovičiaus scenarijus, ir patį Kanovičių Puipos parodyta novelė stačiai sužavėjo. Ypač kaitino sodrūs žydų personažai. Tuomet jie abu ėmė diskutuoti, kaip iš tos novelės būtų galima padaryti scenarijų, kalbėjo, kad filmo veiksmą iš XIX amžiaus Jutlandijos reikėtų perkelti į Lietuvą, į jos pamarį, kur žvejai, norėdami išgyventi, turėjo grumtis su audromis, tarsi degtukų dėžutes skandinančiomis medines žvejų valtis, su smėliu, užpilančiu ištisus kaimus, ir palūkininkais, bankais, policininkais bei teismais (p. 323).

Toliau Laimonas Tapinas rašo, kad abu vyrai dirbo lengvai, kol Žalakevičius pareiškė savo nuomonę apie žydus palūkininkus. Pagal Kanovičių jie buvę pamario gyventojų gelbėtojai, o pagal Žalakevičių – turtingi žydai žvejams skolino pinigus už tokias žvėriškas palūkanas, kad šiuos, nebegalinčius išsimokėti, palūkininkų inspiruoti antstoliai ir teismai visiškai sužlugdydavo (p. 324).

Žalakevičius, kaip Kino studijos vadovas, reikalavęs, kad scenarijuje apie žydą palūkininką būtų sakoma replika „Eina, matai, mūsų Kristų nukryžiavęs!“, Kanovičius po beveik valandą trukusios diskusijos tvirtinęs „Tik per mano lavoną!“ ir galų gale pareiškė kategoriškai nutraukiąs bendrą darbą prie šio scenarijaus. 

Toliau, pagal Laimoną Tapiną, A. Puipa neatmetė Vytauto idėjos ir rašė savo scenarijų, be abejo, įsiklausydamas į V. Žalakevičiaus patarimus, siūlymus, abejones. Iš esmės dirbo abu, bet Vytautas atsisakė savo autorystės, ir A. Puipos scenarijus buvo išsiųstas į Maskvą. Nesulaukęs iš ten greito atsakymo Vytautas paskambino pažįstamai damai į Kinematografijos komitetą.

Dama ėmė nervingai aiškinti:
 – Vytai Pranovičiau, aš nieko nesuprantu – mes jau turime estų kino studijos atsiųstą scenarijų pagal tą pačią Drakmano novelę (p. 325).

Kas to scenarijaus autorius? Kanovičius.

Nei Lietuvos, nei Estijos kino studijos negalėjo pradėti statyti filmo, kol nebus išsiaiškinta, kas ką nuplagijavo. Pagal Laimoną Tapiną, Kanovičius, perskaitęs Puipos scenarijų, nusprendė, kad Puipa su Žalakevičium pavogė jo darbą, ir iškėlė plagiato bylą, kurią nagrinėjo Aukščiausiasis Teismas, o teismo salė posėdžių metu būdavusi sausakimša rašytojų ir kinematografininkų. Teismas turėjęs spręsti, ar Puipos scenarijus pagal Drachmanno novelę originalus, ar tik plagiatas to scenarijaus, kurį pagal tą pačią novelę parašė Kanovičius. Išklausęs ekspertų ir abiejų pusių advokatų parodymus, Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad A. Puipa sukūrė naują ir originalų kūrinį, todėl G. Kanovičiaus prašymas A. Puipos scenarijų traktuoti kaip literatūrinę vagystę buvo atmestas. Taip rašytojas prarado ne tik honorarą, kurį tikėjosi gauti iš „Tallinnfilmo“, bet ir buvo įpareigotas padengti teismo išlaidas, įskaitant ir atlyginimą už ekspertų atliktą darbą (p. 325–326). Pridursime, kad Laimonas Tapinas buvo vienas iš Žalakevičiaus kviestų kino dramaturgijos ekspertų. Kanovičiaus pusės ekspertai – literatūros kritikas Petras Bražėnas ir rašytojas Saulius Šaltenis. Be to, kaip galima spręsti iš Laimono Tapino knygos, Kanovičiui palankias ekspertizės išvadas buvo pasirašę dar keli rašytojai, o Puipos naudai – kinotyrininkė Marijana Malcienė. 

 

Laimono Tapino knyga išleista 2009 metais. Dešimtmečiu anksčiau – 1989 metais – „Kino“ žurnale buvo skelbtas kino kritiko Lino Vildžiūno straipsnis, kuriame minimas tas pats teismas. Žurnale išdėstyti kiek kitokie studijos elgesio su scenarijumi faktai, ir laiko perspektyva artimesnė pačiam įvykiui – buvo praėję tik šešeri metai po teismo, jaudinusio ir rašytojus, ir kinematografininkus.

Linas Vildžiūnas, dirbęs Kino studijos Scenarijų kolegijoje, įvykius stebėjo iš vidaus ir iš arti, todėl daro išvadą, kad Kanovičiaus byla labiausiai išreiškia tą moralinės degradacijos laipsnį, kuris apėmė mūsų kiną per pastarąjį – „klasikinės“ stagnacijos – dešimtmetį, kai pačiose viršūnėse proteguojamas autoritarinis Kino studijos valdymo stilius sugraužė kūrybinės atmosferos likučius, pavertė režisierius klusniais svetimos valios vykdytojais, pamynė kūrėjo orumą ir teises. Arogantiški V. Žalakevičiaus pasisakymai apie lietuvių literatūrą atstūmė nuo kino beveik visus rašytojus, o teismo procesas akivaizdžiai patvirtino, kad galima pasisavinti net kūrybinio darbo rezultatą.

Nekalbėsiu apie mūsų teismo nekompetenciją spręsti autorinių teisių bylas, apie gluminančią teismo išvadą, kurią galima paaiškinti tik spaudimu iš viršaus, apie procedūros dalykus, liudininkų neutralizavimą ir t. t. Stulbina jau pats bylos precedentas: Kino studija, palankiai įvertinusi Kanovičiaus scenarijų „Angelų krantas“, staiga eina į sąmoningą konfliktą su autoriumi, o jos scenariniame portfelyje atsiduria kita pavarde pasirašytas analogiškas scenarijus „Moteris ir keturi jos vyrai“. Juk šitaip įžūliai gali elgtis tik tie, kurie iš anksto įsitikinę savo nebaudžiamumu.

Žinoma, tai nebuvo mechaniškas plagiatas. Kanovičiaus scenarijus (beje, vienas geriausių jo, kaip kino dramaturgo, praktikoje) – rūsti, fatalizmo persmelkta poetinė baladė apie amžiną žmogaus kovą su gamta ir jų neišardomą darną. Trigubai trumpesnis analogas panešėjo į siužetinę schemą, kurioje buvo sukeisti kai kurie akcentai, įterpta socialinių momentų, o finalui įkvėpta optimistinė gaida. Tačiau, anot literatūrologo R. Pakalniškio, jame perimti kompoziciniai sprendimai, personažų tipai, jų santykių pobūdis, yra net teksto sutapimų. Regis, vien tokios išvados visiškai pakaktų, kad originalu būtų pripažintas anksčiau parašytas scenarijus. Beje, plagiato faktas iškilo tuomet, kai TSRS kinematografijos komitete... pats Kanovičius buvo apkaltintas plagijavimu. Mat Lietuvos kino studijoje sutriuškintą „Angelų krantą“ rašytojas pasiūlė „Tallinnfilmui“, o iš ten scenarijus nukeliavo į Maskvą savaite vėliau negu analogiškas „kūrinys“ iš Vilniaus.

Tačiau Kino studija iškėlė savo kontrargumentus: scenarijus esąs apskritai neoriginalus, nes parašytas pagal danų rašytojo H. Drakmano novelę, kurią Kanovičiui pasiūlė studija, vadinasi, galima kalbėti ne apie autorystę (sic!), o tik apie atliktą darbą. Tuo tarpu darbo rezultatas studijos niekaip negalėjo patenkinti – „scenarijus šokiravo pesimizmo, antihumanizmo ir prievartos patosu“, ir tuomet ji, kaip idėjos autorė, juo labiau – kaip gamybinė organizacija, garbingai vykdanti valstybinį planą, ieškojo kitų būdų pradėtam darbui baigti.

Sėdint teismo salėje, labiausiai pribloškė netgi ne ši pozicija – ginant munduro garbę, išrandami ir ne tokie „argumentai“, – o mano kolegų – ekspertais tapusių gerbiamų kino kritikų elgesys. Jie kaip susitarę pūtė Kino studijos dūdą. Kokia gi klampynė tas „kolektyvinis kino menas“, kad įsiurbia kiekvieną prie jo prisilietusį ir šitaip iškreipia elementariausio padorumo supratimą! Ekspertai vieningai tvirtino, kad pasikartojimus lėmė medžiagos tapatumas, kad jie neišvengiami, kalbant apie tą patį laiką ir kraštą. Atskirų elementų, detalių sutapimas neturįs reikšmės, savitumą lemianti idėjinė ir meninė koncepcija, o ji šiuose scenarijuose esanti diametraliai priešinga. Studijos scenarijus kupinas lietuviškumo, doros ir humanizmo, Kanovičiaus – amoralus, antihumaniškas, nedarantis garbės lietuvių tautai. <...>

Dar ir dėl to skaudu, nemalonu, bet būtina prisiminti šią bylą. Prisiminti kaip dėmę. Spekuliuojant autoriaus tautybe, jam buvo mėginama inkriminuoti neapykantą tam, kas lietuviška. Grigorijus Kanovičius atsakė: „Su kabinetais mane galima sukiršinti, bet su Lietuva – nepavyks“.
...
Kanovičiaus šeima atsimena, kad ši byla kainavusi jiems trejus metus įtampos. Studijos laimėjimas teisme buvo tokia akivaizdi neteisybė ir skriauda, kad kaip kompensacija Kanovičiui vyriausybiniu lygiu buvo pažadėta leisti vyresniajam sūnui emigruoti – taip Dmitrijus pagaliau, po kelerių metų prašymų, paliko Tarybų Sąjungą ir atsidūrė Kanadoje. Už tai Grigorijus Kanovičius turėjo tylėti, neskleisti žinios apie bylą ir jos baigtį. 

Pats rašytojas praėjus keliems dešimtmečiams apie bylinėjimąsi kalba daugiausia dviem žodžiais: „Tas teismas.“ 

Vildžiūno straipsnyje yra citata, kuria Grigorijus Kanovičius įvertina „to teismo“ smūgį jam, išdirbusiam kine dvidešimt metų, parašiusiam tris dešimtis scenarijų. Paradoksalu, bet: Patirta nuoskauda padėjo perkainoti vertybes, – sako rašytojas. – Mąsčiau apie save, ieškojau savo kaltės. Suvokiau, kad švaistau, apgaudinėju save, prarandu Dievą, kad, gyvendamas bordelyje, persismelkiu bordelio sąmone. Laimė, nepaklusau toms aplinkybėms, bet pakilau virš jų. Nuoskauda užgrūdino, padėjo susikaupti svarbiausiam tikslui, padėjo rašyti. Bylai pasibaigus, rašytojui buvo 54 metai. 
...
Tiesa, o kaip šioje istorijoje atrodo novelės autoriaus, danų rašytojo teisės? Miręs XX amžiaus pradžioje, Holgeris Drachmannas negalėjo pareikšti autorinių teisių savo kūrinio ekranizuotojams, bet tarybinis kinas niekada tokių dalykų ir nepaisė, neieškojo paveldėtojų, nesikreipė leidimų į gyvus autorius, gyvenusius užsienyje. TSRS kino pramonėje buvo įprasta tiesiog imti ir ekranizuoti režisieriams patikusias ar kino studijoms tikusias užsienio autorių noveles, romanus, pjeses. Autorius tarybiniam kinui nereikšdavo nieko, reikalingi buvo tik siužetai. 

Tas teismas“ padėjo Kanovičiui nutraukti bet kokius reikalus su kinu, nebetarnauti jokio režisieriaus, jokios studijos sumanymams. Jis nustojo būti svetimų scenarijų lopytoju, tuščio scenarijų portfelio pildytoju ir degančių kino planų gesintoju. Jis net nesutiko su kitų kino studijų siūlymais ekranizuoti jo romanus ir būti tų ekranizacijų scenaristu. Įdomus faktas: „Angelų krantas“ buvo pirmas ir vienintelis scenarijus, kurį Kanovičius parašė be bendraautorio.

1983 m. Algimanto Puipos sukurtas filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“ – vienas įdomiausių Lietuvos kinematografijoje. Sauliaus Macaičio nuomone, „šiuo kūriniu režisierius A. Puipa atvėrė sau (ir visam Lietuvos kinui) vaizdingą, keistą, mūsų menkai pažįstamą Mažosios Lietuvos medžiagą. Ji traktuojama atsargiai, tačiau nebuitiškai, „sufantazuojant“, kaip sakė pats autorius, nemažai realijų. <...> Nors buvo kritikų, priekaištavusių dėl juostos šaltumo (emocijos dozuojamos labai taupiai, bet tai greičiau filmo privalumas), kaligrafinio išbaigtumo, vis dėlto lietuvių kine nelengva rasti kitą tokios nuoseklios kinematografinės kalbos kūrinį“ (lfc.lt). Puipos darbas pripažintas ir platesniu mastu, jis pelnė ne tik prizų režisieriui ir aktorei Jūratei Onaitytei ano meto sąjunginiuose kino festivaliuose, bet ir patyrė tarptautinį dėmesį: 1984 m. filmas demonstruotas Lokarno kino festivalyje, 1985 m. „Moteris ir keturi jos vyrai“ atidarė Vakarų Berlyno kino festivalio Baltijos šalių retrospektyvą.

* * *