Šį kartą šturmo objektu tapo Žiemos rūmų vyno rūsiai, kuriuose laikyta penktadalis viso Petrogrado alkoholio. Viliojantis vyno dvelksmas nesunkiai užgožė revoliucinę „laimėjusio proletariato“ dvasią, minios puolė tuštinti caro sandėlių. Per Žiemos rūmų šturmą žuvo keletas žmonių, o siaubiant vyno rūsius mirtinai nusigėrė ir paskendo išsiliejusiame vyne kur kas daugiau.
„Pribaigti likučius!“
Iškart po to, kai krito Laikinoji vyriausybė, Žiemos rūmai tapo visuotinio susidomėjimo objektu: liaudis norėjo pamatyti, kur gyveno „kruvinieji carai“. Stichinės ekskursijos negalėjo baigtis nieku geru.
„Ekskursantų“ aukomis tapo durtuvais subadyti Aleksandro III ir Nikolajaus II portretai, sudaužyti indai ir sulaužyti baldai. Žmonės lupo durų rankenas, grobė lovos skalbinius, sidabrinius stalo įrankius, plėšė nuo baldų gobeleną. Tačiau ši žala buvo palyginti nedidelė: didžioji dalis Žiemos rūmų ir Ermitažo vertybių buvo evakuotos.
Bene vertingiausias buvo rūmų vyno rūsys. Ten laikytas retas kolekcinis vynas, konjakas ir kiti alkoholiniai gėrimai – 100 tūkst. butelių, vertų milijonų aukso rublių! Čia buvo Masandros, prancūziško, ispaniško, itališko vyno, reto kolekcinio konjako ir likerių, elitinių markių viskio, rinktinės degtinės ir alaus.
Štai į tuos rūsius su šūkiu „Pribaigsime Romanovų likučius!“ ir siūbtelėjo Žiemos rūmus užėmusios revoliucinės masės. Įėjimą į vyno lobyną saugoję Preobražensko ir Poltavos pulkų kareiviai pasigėrė kartu su džiūgaujančia liaudimi.
Piterio darbininkai-raudonarmiečiai, kuriuos bolševikai pastatė į sargybą, sugebėjo išlikti blaivūs tik parą. Neįvykdė savo užduoties ir šarvuotųjų automobilių ekipažai, atsiųsti padaryti tvarkos. Jiems buvo perduota tiek butelių, kad kareiviai iškart viską pamiršo ir tučtuojau griebėsi degustacijos. Siuntė į Žiemos rūmus ir gaisrininkus, kad užlietų vyno rūsius vandeniu, bet galiausiai ir tie prisigėrė.
Įėjimus į rūsį bandyta užmūryti iš pradžių viena eile plytų, po to – dviem, bet niekas nepadėjo – ištroškusieji ardė plytų užtvaras arba lindo į rūsį per langus, išplėšę grotas.
Šautuvų buožėmis kareiviai išmušdavo iš statinių medinius kamščius, badė jas durtuvais ir gėrė, kol nugriūdavo į rūsyje išsiliejusią vyno jūrą. Daug kas mirtinai užspringo, jų lavonus vilko laukan ir aikštėje guldė vieną šalia kito.
Kareivių kontrolė
Pagal oficialią sovietinę versiją, Baltijos laivyno jūreivių ir pasiaukojančių gaisrininkų būrys sugebėjo sunaikinti vyno atsargas Žiemos rūmuose: viskas, kas nebuvo išgerta, išpilta lauk. Elitinis alkoholis iš sudaužytų butelių ir statinių tekėjo grioviais į Nevą, o jau ir taip prisitašę kareiviai, jūreiviai, darbininkai-raudongvardiečiai ir tiesiog miestiečiai siurbė šį pragarišką kokteilį tiesiai nuo žemės.
Be Žiemos rūmų atsargų, 1917 metais Petrograde būta apie 570 vyno sandėlių ir rūsių. Vynas laikytas didžiųjų kunigaikščių, aristokratų ir piniguočių rūmų rūsiuose. „Vyno lobių“ medžioklė tapo savotišku verslu ir sugundė daugybę miestiečių. Tai visai nepatiko revoliuciniams kareiviams ir jūreiviams, kurie norėjo sutvarkyti alkoholinių gėrimų atsargas be civilių kišimosi.
Suomijos pulko kareiviai Vasilijaus saloje paskelbė karinę padėtį ir įspėjo, kad plėšikus šaudys vietoje. O tuo metu Petrograde tikrąją valdžią turėjęs Karinis revoliucinis komitetas (KRK), mėgindamas bent kaip nors užkirsti kelią nekontroliuojamam vyno grobstymui mieste, turėjo pažadėti kasdien išduoti alkoholinių gėrimų kariuomenės dalių atstovams – po du butelius kareiviui per dieną.
Tas pat KRK priėmė „genialų“ sprendimą – pasiųsti telefonogramas visoms rajonų taryboms ir įspėti draugus, kad negertų ir apskritai išlaikytų revoliucines mases blaivias.
O kaip sukontroliuoti? Kareiviai siaubė vyno rūsius apsiginklavę, kartais net pridengiami kulkosvaidžių. Į vietas, kuriose jie mėgavosi gėrimais, nebuvo įmanoma net nosies įkišti. Kareiviai pyškino į orą vaikydami civilius, o užklydusius kareivius iš kitų dalių vos ne prievarta prigirdydavo.
Galiausiai darbininkai ir jūreiviai atsisakė tramdyti „vyno pogromininkus“. To ėmėsi mobilieji būriai, kurių didžiąją dalį sudarė latvių šauliai.
Iljičiaus nervinis tikas
Kaip teigė liudytojai, Leninui šie įvykiai padarė itin slogų įspūdį, net „mėšlungis ėmė traukyti jo veidą“. Iljičius rėkė, kad tie niekšai paskandins vyne visą revoliuciją.
Vyno pogromus bolševikai paskelbė buržujų provokacija. Taip pat buvo versija, kad tarp pogromininkų būta provokatorių iš Tėvynės ir revoliucijos gelbėjimo komiteto – taip jie esą vylėsi nušluoti naująją valdžią.
Rašytojas Maksimas Gorkis taip aprašė tuos įvykius: „Kiekvieną naktį minios žmonių plėšia vyno rūsius, prisigeria, daužo vienas kitą buteliais per galvą, susipjausto rankas stiklo šukėmis ir kaip kiaulės voliojasi purve, kraujyje.“
Naktį į lapkričio 5-ąją Petrogrado tarybos vykdomojo komiteto vairuotojų komanda išplėšė didžiosios kunigaikštienės Ksenijos Aleksandrovnos rūmų vyno rūsį – išgerta, pagrobta ir sudaužyta 25 tūkst. butelių.
Po kelių dienų kareiviai vienoje geležinkelio stočių išlaužė vagoną su spiritu ir puolė jį gerti tiesiai iš cisternos. Į bandžiusius jiems sutrukdyti geležinkelio tarnautojus pradėjo šaudyti.
Lapkričio 19-ąją KRK išklijuoja mieste dar vieną atsišaukimą, kuriame girtuoklius ir alkoholinių gėrimų grobikus pavadina liaudies priešais. Tačiau ir tai nelabai padėjo. Vien naktį į gruodžio 4-ąją mieste įvykdyta 70 vyno sandėlių antpuolių. Kitą dieną bolševikai įsteigė Ypatingąjį kovos su pogromais komitetą, kuris gruodžio 6-ąją Petrograde įvedė apgulties padėtį.
