Gyventojų nuotaikos dviejuose didžiuosiuose Rusijos miestuose bolševikų perversmo išvakarėse gerokai skyrėsi. Jei „proletariškame“ uostamiestyje – Petrograde, bolševikai turėjo nemažai rėmėjų, tai nuo seno „pirklių miestu“ vadinamoje Maskvoje Lenino gerbėjų pozicijos buvo kur kas silpnesnės. Čia bolševikams simpatizavo daugiausia miesto pakraščių, kur buvo įsikūrusios didelės gamyklos, gyventojai, tuo tarpu labiau pasiturintys centrinės dalies miestiečiai, daugiausia Maskvos senbuviai, didelės pagarbos raudoniesiems ekstremistams nejuto.
Prasidėjus neramumams Petrograde vietos bolševikų vadas Viktoras Noginas neskubėdamas laukė kaip pakryps įvykiai, ir tik gavęs žinių, kad „viskas pagal planą“, lapkričio 7 d. (spalio 25 d. pagal senąjį kalendorių) pakėlė savo vadovaujama „revoliucinį komitetą“ į kovą prieš „buržujų režimą“. Ginkluoti raudonieji smogikai užėmė paštą, bolševikus rėmę kariai įsikūrė Kremliuje. Prieš perversmininkus stojo naujai susiformavęs, iš įvairių partijų narių sudarytas Visuomenės saugumo komitetas su miesto galva Vadimu Rudniovu ir Maskvos karinės apygardos viršininku Konstantinu Riabcevu priešakyje.
Bolševikams bandant pulti Miesto dūmos pastatą, kuriame buvo įsikūręs Visuomenės saugumo komitetas, atkirti jiems davė junkeriai – karo mokyklos auklėtiniai. Beje, smogiamąjį Maskvos bolševikų kumštį sudarė už atsisakymą kautis prieš vokiečius Daugpilyje, o paskiau Maskvos Butyrkų kalėjime kalinti dezertyrai, kurie paleisti vos kelios savaitės prieš bolševikų perversmą.
Netrukus dvi junkerių kuopos įžengė ir į bolševikų kontroliuojamą Kremlių. „Revoliucionieriai“ paskelbė pasiduosiantys, bet čia įvyko nenumatytas, iki šiol paslapties šydu gaubiamas įvykis.
Pagal vėlesnę sovietų istorikų versiją, junkeriai atvėrė ugnį į Kremliuje ginklus sudėjusius bolševikus. Antisovietinių istorikų teigimu, kai kurie nepanorę pasiduoti perversmininkų būreliai pirmi pradėjo šaudyti į atėjusius juos nuginkluoti junkerius, kuo išprovokavo intensyvią atsakomąją kulkosvaidžių ugnį nesirenkant taikinių. Kas iš tiesų kaltas dėl šio kruvinojo incidento, per kurį žuvo iki dešimties junkerių ir apie du šimtus „raudonųjų“, – nežinia, tačiau įvykiu sumaniau pasinaudojo bolševikai.
Po lemtingų šūvių Kremliuje jiems pavyko patraukti į savo pusę daugybę abejojančių „proletarų“ ir įvairiose Maskvos vietose užvirė įnirtingi gatvių mūšiai. „Kovotojams už darbo žmonių laimę“ simpatizavę kareiviai netgi atvilko artilerijos pabūklus. Išskirti tarpusavy besikaunančias puses pagal amžių ar profesijas gana sudėtinga. Ir vienoje, ir kitoje pusėje kovojo studentai, darbininkai, kareiviai, o ne „vargšai prieš turtinguosius“, kaip vėliau nuolat tvirtino sovietų propaganda.
Lapkričio 11 d. (spalio 29 d.) vakare „revoliucionierių“ artilerija nuo artimiausių kalvų pradėjo apšaudyti Kremlių, kuriame įsitvirtino „išnaudotojams“ ištikimi junkeriai. Nukentėjo Kremliaus teritorijoje buvę Mažieji Nikolajaus rūmai ir šventais laikyti Spaso bokšto vartai, kiti statiniai. Tiesa, tą pačią naktį lyg ir susitarta dėl paliaubų, bet bolševikai jas sulaužė, tad kitą dieną Kremliaus apšaudymas vėl atnaujintas.
Apgriauta Ivano Didžiojo varpinė, Uspenskio ir Kristaus prisikėlimo soborai, kai kurie bokštai ir Kremliaus sienos, artilerijos ugnimi sunaikinti virš vartų kabėję šventųjų paveikslai. Toks bolševikų elgesys papiktino ne tik dvasininkiją, bet daugelį tikinčių maskviečių. Juk Kremliui daugybę amžių teikta ne tik politinė, bet ir sakralinė reikšmė. Nepaisant to, kad čia viešpataudavo gailestingumu nepasižymėję Maskvos valdovai, pats Kremlius, su savo cerkvėmis ir ikonomis, laikytas šventu. Liaudyje pradėjo sklisti antisemitinės kalbos esą Leninas, Trockis bei „kiti raudonieji žydai“ tyčia įsakę taikyti į kiekvienam stačiatikiui šventus simbolius. Kai kurie bolševikai lyg ir bandė protestuoti prieš Kremliaus griovimą, bet, matyt, nelabai aktyviai. Kai senas V. Lenino bendražygis Anatolijus Lunačiarskis, pirmasis sovietų švietimo liaudies komisaras, viešai pasipiktino „liaudies paveldo“ niokojimu, V. Uljanovas jam atrėžė, kad nereikėtų gailėtis atskirų statinių kai kalbama apie tobulą grožį žemėje sukursiančią visuomeninę santvarką.
Pačiame apšaudymo įkarštyje pro Kremliaus vartus išėjo šventųjų paveikslais ir bažnytinėmis vėliavomis nešina dvasininkų procesija. Jie traukė pas bolševikui vadus, prašyti nutraukti brolžudišką kraujo praliejimą. Tai buvo drąsus, bet nieko nelėmęs žingsnis. Naktį į lapkričio 15-ąją (lapkričio 2 d.) Kremliuje įsitvirtinę, vis labiau spaudžiami junkeriai sutiko nusiginkluoti, o maždaug po paros Maskvoje užgeso paskutiniai pasipriešinimo bolševikams židiniai. Netrukus „revoliucionieriai“ Leninui ir jo kompanijai pranešė, kad visa Maskva priklauso jiems.
Bolševikai nesugalvojo nieko geresnio, kaip savo žuvusius palaidoti prie Kremliaus sienos. Po Lenino mirties čia iškils mauzoliejus, o paskiau atguls ir visų „ypač nusipelniusiųjų“ kūnai. Maskvos mūšiuose kritę bolševikų priešininkai palaidoti Broliškose kapinėse. Procesiją lydėjo daugiatūkstantinė minia, žmonės klaupėsi ant kelių ir giedojo šventas giesmes.
1918-1920 m. kapinių teritorijoje bolševikai šaudė savo aukas, o 1932 m. jos sulygintos su žeme įrengiant parką.
