Rugsėjo 25-ąją Levas Trockis tapo Petrogrado Tarybos pirmininku. „Po Lenino pabėgimo liepą jo įtaka menksta. L.Trockis visa galva aukštesnis už savo aplinką.“ „Atėjo didžioji revoliucija, ir nors Leninas turi daug išminties, ji ima blėsti šalia L.Trockio genijaus.“ „Visam praktiniam sukilimo rengimo darbui tiesiogiai vadovavo Petrogrado Tarybos pirmininkas draugas L.Trockis.“
Šias tris citatas galima lengvai sujungti. Tačiau posakių autoriai visiškai skirtingi. Pirmasis – Petrogrado karinės apygardos kontržvalgybos viršininkas, garsus Baltojo judėjimo veikėjas pulkininkas Borisas Nikitinas. Antrasis – L.Trockio „pritariamasis balsas“ Anatolijus Lunačiarskis. Trečiasis – Josifas Stalinas, užkietėjęs L.Trockio priešas, po daugelio metų įsakęs jį likviduoti.
Nuostabą keliantis sutarimas duoda pagrindą manyti: visa, kas pasakyta, jei ne gryna teisybė, tai bent arti to. Spalio perversmo nervas, smegenys ir širdis buvo L.Trockis.
„Naudingas šunsnukis“
Įdomiausia, kad L.Trockio galimybės suvaidinti bent šiek tiek pastebimą vaidmenį 1917 m. revoliucijoje buvo vertinamos neigiamais dydžiais. Netgi Leninas, kaip žinoma, pražiopsojo Vasario revoliuciją ir pasirodė Rusijoje tik balandžio mėnesį. Tačiau su juo vis dėlto reikėjo skaitytis – bent jau kaip su masinio, todėl pavojingo kairiojo ekstremistinio bolševikų judėjimo lyderiu.
O L.Trockis? Pagrindiniams Vasario politiniams žaidėjams jis buvo, kaip sakoma, tuščia vieta. Savo broliams marksistams – atskalūnas. Visi padorūs emigrantai sėdėjo Europoje aiškindamiesi santykius siaurame nesutaikomame menševikų, bolševikų ir eserų rate.
O L.Trockis vos ne revoliucijos išvakarėse, 1917 m. sausį, įsitaisė Niujorke ir dar pareiškė, kad jis savarankiškas, kaip sakoma, virš rietenų, ir nenori priklausyti frakcijoms. Leninas į tai šitaip sureagavo: „Atvyko Trockis į Ameriką ir šis šunsnukis iškart susiuostė su dešiniuoju sparnu... Tai bent Trockis! Visada ištikimas sau – laviruoja, sukčiauja...“
Ir štai tas „šunsnukis“ vis dėlto atsiduria revoliucijos apimtoje Rusijoje 1917 m. gegužės 4-ąją. Niekas čia jo labai nelaukia. Nebent „mežrajoncai“ – visiški marginalai, norintys sutaikyti menševikus ir bolševikus. L.Trockis tampa jų lyderiu, tačiau galimybių prasiskverbti į didžiąją istoriją kaip ir anksčiau neturi. Jo bloke 4 tūkst. žmonių. O bolševikų – 200 tūkstančių.
Bet čia kažkas atsitinka. Leninas staiga pradeda ieškoti suartėjimo su „Juduška“. Beje, ankstesnių žodžių neišsižada: „Koks nors šunsnukis gali būti mums naudingas kaip tik dėl to, kad jis šunsnukis... Mūsų ūkis didelis, o dideliame ūkyje bet koks šlamštas pravers.“ Kuo gi L.Trockis taip sužavėjo bolševikų vadą?
Atsakymo į šį klausimą daugelis ieško vadovaudamiesi žydų masonų sąmokslo teorija. Neva Leiba Bronšteinas (tikrasis Trockio vardas) buvo žydų bankininko Jacobo Schiffo agentas. Šis savo ruožtu įnirtingai neapkentė ne tik Rusijos patvaldystės, bet ir pačios Rusijos, ne kartą ją vadino „visos žmonijos priešu“. Ir pinigų tam priešui sunaikinti negailėjo. Dažniausiai minima 20 mln. dolerių suma, kurią L.Trockiui tarsi skyrė iškart, ir dar tiek pat buvo pažadėta po sėkmingo perversmo.
Formalioji logika sufleruoja, kad tai galėjo paskatinti Leniną pamiršti visus ankstesnius konfliktus su L.Trockiu ir pabandyti bet kokiais būdais patraukti jį į savo pusę. Beje, viena L.Trockio savybė galėjo būti vertesnė už bet kokias, net fantastiškiausias, užatlantės sumas.
Komivojažieriaus paslaptis
Tuo metu, kai revoliucijos vadai emigracijoje riejosi dėl abstrakčių teorinių doktrinų, L.Trockis ėmėsi praktikos. Beje, labai siauros disciplinos. Jis tobulino oratorystės meną.
Iš pirmo žvilgsnio – beviltiškas reikalas. 1917 metais oratorių ir be jo pakako – ko vertas vien Aleksandras Kerenskis, sukeldavęs auditorijos isterinės ekstazės priepuolius. Tačiau protingas ir įžvalgus L.Trockis pasuko iš kitos pusės.
Visų sėkmės lydimų komivojažierių ir pardavimų vadybininkų slapčiausia taisyklė skelbia: „Devyniasdešimt procentų sandėrių pavyksta todėl, kad klientui parduodi jį patį.“ Ta pati tiesa galioja ir viešajai politikai. L.Trockis apčiuopė ją savarankiškai. Jis neužgriūdavo klausytojų skambių tuščių frazių lavina. Jis šaltakraujiškai analizavo mimiką. Gestus. Intonaciją. Logiką, kuri, kaip manė, „turi skatinti veikti“.
Ir štai kas galiausiai jam pavyko: „Atrodė, kad lūpomis jauti tos susiliejusios draugėn minios nekantrų laukimą. Tuomet iš anksto numatyti argumentai ir žodžiai užsimiršdavo ir staiga išsprūsdavo kuo įtikinamiausi kiti žodžiai, kiti argumentai, netikėti oratoriui, tačiau reikalingi masei.“
Bolševikai tokio žmogaus neturėjo. O jis jiems buvo ne šiaip reikalingas, bet būtinas. Ir RSDDP (b) VI suvažiavimas 1917 m. rugpjūtį priima originalų nutarimą: visus „mežrajoncus“ paskelbia saviškiais. O L.Trockį bolševikų partija ne tik kad išrenka suvažiavimo garbės pirmininku, bet ir savo CK nariu. Įdomiausia, kad pats L.Trockis tuo metu sėdėjo kalėjime.
„Atsimetęs“ L.Trockis neprotestavo prieš šį nutarimą. Jis suprato, kad tai jo vienintelė galimybė. Tačiau kartu tai buvo ir Lenino galimybė – jis pats tuo metu slapstėsi ir niekaip negalėjo vadovauti sukilimui. O L.Trockis maždaug per mėnesį tiesiog įsiūbavo ne tik darbininkus, bet ir jūreivius, ir Petrogrado įgulos kareivius, ir apskritai visus, kurie galėjo trukdyti užgrobti valdžią. Visa kita buvo jau technika – pagrindinį darbą atliko „pravažiuojantis komivojažierius“ L.Trockis.
Įdomu, kad dar savo karjeros apyaušryje L.Trockis vienu metu taip aistringai rėmė Iljičių, kad gavo pašaipią pravardę „Lenino vėzdas“. Pokštas buvo pranašiškas.
.
