Kaune galima rasti vietų, į kurias gali patekti tik išrinktieji. Viena tokių – tarpukariu įrengtas ir iki šiol veikiantis Žemųjų Šančių kolektorius. Tai Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio sistemos dalis.
Kolektorius palieka prieštaringų įspūdžių. Susižavėjimą kelia tuometinių meistrų mokėjimas iš plytų po žeme sumūryti skliautuotus tunelius.
Tačiau reikia nusiteikti, kad iš tokios kelionės galite grįžti purvini ir prisiuostę nemalonių kvapų. Bijantiems uždarų patalpų ir žiurkių čia taip pat gali būti baisu.
Keliones į apleistas šiurpias ar egzotiškas vietas specialistai vadina tamsiuoju turizmu. Kauniečiai pradėjo labai aktyviai domėtis šia turizmo kryptimi. Požeminį kolektorių aplankė grupė jaunuolių.
Šį objektą prižiūrinčios įmonės „Kauno vandenys“ atstovai teigė, kad kolektorius nėra turizmo objektas, todėl lankytojai ten negali patekti. Vis dėlto studentams jis buvo atvertas.
Domisi tamsiuoju turizmu
Kauno technologijos universiteto architektūros ir urbanistinos tyrimų centro atstovė Renata Kilinskaitė jau keletą metų domisi tamsiuoju turizmu.
Mokslininkė, paveldo tyrinėtoja pasakojo, kad pasaulyje tamsusis turizmas populiarus jau keletą dešimtmečių.
„Tokio turizmo atstovai lankosi vietose, kurios susijusios su mirtimi, nelaimėmis, eina į apleistas egzotiškas teritorijas ar objektus, kur sudėtinga patekti“, – pasakojo R.Kilinskaitė.
Viena tokių vietų, kuri domina tamsiojo turizmo aistruolius, yra Žemųjų Šančių kolektorius.
Buvo labai svarbus įvykis
R.Kilinskaitė pasakojo, kad Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio sistemos pradėtos įrenginėti 1924 metais. Šiems darbams vadovavo inžinierius Steponas Kairys. Oficialiai darbai prasidėjo 1924 metų rugsėjo 26 dieną.
Tai buvo labai svarbus įvykis, todėl ceremonijoje dalyvavo Kauno burminstro Jono Vileišio vadovaujama Kauno miesto taryba, garsūs politikai. Pradėtus darbus pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Buvo numatyta kanalizaciją įrengti ne tik senamiestyje ir miesto centre. Žemuosiuose Šančiuose įrengtas vienas iš stambesnių miesto kolektorių.
Tuneliai – skirtingų dydžių
Žemųjų Šančių magistralinis kolektorius buvo tiesiamas po A.Juozapavičiaus prospektu tiesia linija iki Nemuno.
Kolektoriaus sienos ir skliautai mūryti iš raudonų plytų.
Šio kanalo ilgis – 450 m, gylis – 4–9 m. Po juo nutiestas ūkinis kanalas, įrengti šuliniai, dengti betono dangčiais, sienose įrengtos lietaus vandens surinkimo angos.
Nuo A.Juozapavičiaus prospekto kanalas dalijasi į dvi atšakas. Viena driekiasi po A.Juozapavičiaus prospektu, ji yra 1,8 m aukščio ir 2 m pločio. Kita atšaka nutiesta po Siūlų gatve. Ji – tik 1,25 m aukščio ir 1,5 m pločio.
Įėjimas – paprastas šulinys
Žinių apie tamsųjį turizmą semiasi ir Kauno kolpingo kolegijos ekoturizmo specialybę studijuojantys jaunuoliai.
Domėdamiesi vietomis, kurios atitiktų šios krypties turizmo objektus, jie surengė ekskursiją po Žemųjų Šančių kolektorių.
Grupė jaunuolių į ekskursiją leidosi apsirengę prastesniais drabužiais, apsiavę guminius batus ir galvas prisidengę šalmais. Kelią visi pasišvietė žibintuvėliais.
Nuotykis prasidėjo Siūlų gatvėje prie 1-ojo pastato. Greta jo tiesiog važiuojamojoje kelio dalyje buvo atidarytas kanalizacijos šulinys. Jame išlikusiomis metalinėmis pakopomis teko leistis apie 5 metrus žemyn.
Patyrė netikėtų emocijų
Ekskursijos sumanytojos ir dalyvės Monika Getautaitė ir Irmantė Miseckaitė sakė, kad buvo girdėjusios įspėjimų, jog kolektoriuje reikia elgtis atsargiai ir nusileidus po žeme gali būti baisu.
„Tačiau tokių įspūdžių, kokius patyriau, nesitikėjau. Einant tuneliu labai tamsu, žibintuvėliai apšviečia nedidelę kelio atkarpą. Todėl kiek atsilikus gali apimti net panika, nes nematai nei kelio pradžios, nei pabaigos“, – pasakojo M.Getautaitė.
I.Miseckaitė sakė, kad viena keliautojų grupė bandė eiti vienu tuneliu, tačiau jis buvo labai gilus, žingsniuoti buvo galima tik jo pakraščiais apžergus kanalą, o tai buvo pavojinga.
Baimę kėlė ir garsai
Todėl ekskursijos dalyviai pasuko į kitą negilų, žemoką tunelį. Reikėjo eiti susilenkus ir stengtis neatsilikti nuo kitų, nes galima pasiklysti.
„Tunelyje buvo drėgna, tvankoka. Tvyrojo nemalonūs kvapai. Ilgainiui net pradėjo stigti oro. Buvo girdėti keisti ūžesiai. Veidus apraizgė voratinkliai. Greta cypdamos lakstė žiurkės“, – įspūdžiais dalijosi M.Getautaitė.
Artėjant link Nemuno tunelis pradėjo siaurėti.
„Todėl tik viena grupė beveik pasiekė jo pabaigą, matė, kad tunelio gale atsirado šviesa. Tačiau prieiti prie pat jo pabaigos nepavyko, nes tunelis per siauras. Nuostabu, kaip žmonės visa tai pastatė, kad jiems čia pavyko dirbti“, – stebėjosi merginos.
Studentams tarnyba padarė išimtį
Rimantas Bubnovas
Įmonės „Kauno vandenys“ tinklų skyriaus inžinerinės tarnybos viršininkas
„Žemųjų Šančių kolektorius yra veikiantis objektas. Nors tarpukariu jis buvo naudojamas mišrioms nuotekoms, dabar jis skirtas tik lietaus bei nedidelei daliai ūkinių nuotekų.
Tokio dydžio lietaus nuotekų kolektorių Kaune daugiau nėra.
Turizmo reikmėms jis nenaudojamas. Tačiau Kauno kolpingo kolegijos studentams norėjome suteikti daugiau žinių ir informacijos apie šį objektą, todėl ekskursija ir buvo surengta.“
