Praeities skauduliai vis dar drasko 90-mečio senuko širdį, juolab kad skausmą paaštrino Rūtos Vanagaitės pasvarstymai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. K.Truncė buvo Vanago ir kitų Varčios girioje besislapsčiusių partizanų vadų ryšininkas.
Jis matė, kiek teko iškentėti partizanams, matė kiemuose besimėtančius bičiulių kūnus, pats kalėjo ir kentė pragarą sovietiniuose lageriuose, bet visada tikėjo tomis idėjomis, kurias skleidė Lietuvos laisvės siekę kovotojai. Tik nebetikėjo, kad pats sulauks, kol Lietuva taps laisva.
Tai istorija – kaip ir tūkstančiai kitų panašių istorijų. Istorija apie stribus ir miškinius. Istorija apie idėjines kovas. Istorija apie gyvenimą ir mirtį, apie išdraskytas šeimas, sugriautas sodybas, apie išdavystę ir susitaikymą.
Palaikiame namelyje Varčios pamiškėje pakūrenta, bet vis tiek gana šalta, tad tenka sėdėti su striuke. Prie durų patiestas senas laikraštis kojoms nusišluostyti. Tualetas – lauke.
Pažliugusiu keliuku iki sodybos sunku privažiuoti, todėl nei “verslinykai”, kaip juos vadina sodybos gyventojai, maisto atvežti gali, nei šiaip kas čia važiuoja – kelias per klampus.
Sodybos šeimininkai Kostas ir Antanina Truncės pastaruoju metu pradėjo gauti sąskaitas už šiukšlių išvežimą, nors per amžius amžinuosius jokia šiukšliavežė nebuvo iki ten privažiavusi – visas šiukšles Truncės naikina patys: sudegina ar – organinėmis – tręšia laukus.
Nors buitis jų vargana, o ir senatvė nelepina – tai išduoda vaistais nukrautas stalas, – Truncės niekuo nesiskundžia. Kosto gimtadienis kovo 11 dieną sodyboje visuomet švenčiamas itin linksmai. Nes tądien ir Lietuva atgavo nepriklausomybę – Truncėms tai atpildas už visas skaudžias patirtis.
Tuos nuslopusius prisiminimų skaudulius vėl palietė rašytoja R.Vanagaitė, suabejojusi partizanų vieno vadų A.Ramanausko-Vanago vertybėmis. Nors K.Truncė šiaip pasakoja ramiai ir be didesnių emocijų, jo akys dusyk sudrėksta. Tuomet, kai kalbame apie sovietų vykdytus kankinimus jo likimo broliams ir kai paliečiame R.Vanagaitės kaltinimus Vanagui.
“Jis mirė kankinio mirtimi. Ar dar yra kas nors, kas to nesupranta?” – atgalia ranka braukdamas per drėkstančias akis klausė K.Truncė.
Iškentėjo ir sulaukė Nepriklausomybės
Mano karta gavo per mažai rezistencijos istorijos pamokų, todėl patys skaitydavome rezistentų atsiminimus, kalbėjomės su senoliais, nugirsdavome istorijų apie miškinius (partizanus), bet kartais gal per mažai į jas įsigilindavome.
Kaip, matyt, ir dauguma mano kartos – dabartinių keturiadešimtmečių – žmonių, apie rezistenciją ir trėmimus paskaitydavau, bet priešokiais ir nesistemingai.
Tačiau turėjau garbės bendrauti su dar gyvais sovietmečio pradžios Lietuvoje liudininkais, turėjau garbės keliauti per Sibirą ir aplankyti ten likusių lietuvių nunykusius kapus, matyti lietuvių paliktus pėdsakus net Rusijos gūdumoje, Severobaikalsko apylinkėse Buriatijos respublikoje. Pelkėtoje vietovėje Naujajame Uojane statybose dirbę tremtiniai š Lietuvos taip ilgėjosi laisvės ir savo krašto, kad, statydami, nepabūgę dar didesnių bausmių, iš skirtingos spalvos plytų įkomponavo Gediminaičių stulpus.
Visos istorijos, visi prisiminimai paliesdavo taip, kad ašaros gniauždavo gerklę. Nes tai, ką iš tiesų teko išgyventi juos pasakojantiems žmonėms, išties sukrečia.
Partizanų vadų A.Ramanausko-Vanago, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Vaclovo Voverio-Žaibo buvusio ryšininko K.Truncės ir jo žmonos 89 metų Antaninos pasakojimas toks pat skausmingas. Tik jiems pasisekė sulaukti Lietuvos nepriklausomybės, nors daug jų draugų, kaimynų ir nepažįstamų partizanų krito nelygioje kovoje dėl laisvės.
Grįžęs į areštinės tapo ryšininku
Pavarčių kaimas Daugų seniūnijoje Varčios pamiškėje – vienas iš daugybės nedidelių kaimų apylinkėse. Kaimai vienas su kitu jungiasi, todėl net sunku atskirti, koks namas kuriame kaime stovi.
Kaip mena K.Truncė, 1944 metais sovietams vėl okupavus Lietuvą, Pavarčiuose ir aplink juos buvo 24 sodybos. Paskelbus visuotinę mobilizaciją į Raudonąją armiją, gal 10 ar 11 – K.Truncė tiksliai nežino – galimų šauktinių iš tų sodybų pasitraukė į tuomet pelkėtą ir tik vietiniams gerai pažįstamą Varčios mišką. Visus išėjusiuosius Kostas pažinojo. Jo kaimynai Varčioje susijungė su kitais partizanais.
Truncės liko namuose: trejais metais vyresnis Kosto brolis Feliksas sirgo osteomielitu, buvo invalidas. 1946 metais jis mirė. Invalidas buvo ir po insulto paralyžiaus sukaustytas tėvas Juozas. Gal būtent sunkios šeimos aplinkybės leido Kostui išvengti šaukimo.
Truncių šeima ūkininkavo ir pradžioje rimčiau nesikišo į partizanų ir stribų kovas. Tačiau nuošalyje irgi neliko. “Ateidavo pas mus ir partizanai, ir stribai šių ieškodami. Partizanus, žinoma, pavalgydindavome, sušildydavome, drabužius išskalbdavome. Ar galėjome kitaip? Visi jiems padėjo. Visos sodybos”, – pasakojo K.Truncė.
Kartą Truncių sodyboje partizanus aptiko stribai ir Kostą suėmė. Išvežė į areštinę Alytuje. Ten, baisiomis sąlygomis, laikė pusantro mėnesio.
“9 metrų ilgio ir 7 metrų pločio kameroje buvo sukišta apie pustrečio šimto žmonių – vieni ant kitų miegojome. Visi nuogi, nes taip tvanku, kad net kvėpuoti kuo nebuvo. Utėles saujomis vieni nuo kitų rinkome”, – pasakojo K.Truncė.
Areštinėje Alytuje Kostas susipažino su partizanu Gabriu Turskumi. Kai K.Truncė buvo paleistas, taip ir “neprisiuvus” jam bylos, G.Turskus rekomendavo naują pažįstamą partizanams.
Taip 1945 metais, davęs priesaiką, K.Truncė gavo Kęstučio Biliūno slapyvardį ir tapo partizanų ryšininku.
“Padėti partizanams mums tuomet buvo garbė. Įsivaizduokite, aplinkinėse 24 sodybose nebuvo nė vieno stribo. Visi padėjome miškiniams. Visi. Mano darbas buvo rinkti informaciją – stebėti Raudonosios armijos judėjimą, pranešti apie areštus ir kitus panašius reikalus. Viską užrašydavau ir bent kartą per mėnesį perduodavau atsakingiems žmonėms”, – pasakojo K.Truncė.
Pats negėrė ir kitiems draudė
Nors stribai į vietines sodybas ateidavo kone kasdien, ieškodami besislapstančių partizanų, miškiniai irgi buvo dažni sodybų svečiai.
K.Truncė ne kartą bendravo ir su A.Ramanausku-Vanagu, ir su L.Baliukevičiumi-Dzūku, ir su V.Voveriu-Žaibu. Net A.Ramanausko-Vanago žmoną Birutę pažinojo – ji kelias savaites gyveno sodyboje kaimynystėje. Vėliau – irgi buvo atvažiavusi.
Kokį Vanagą prisimena K.Truncė? “Žmogų uniforma aprenk, net sulūžęs diedas gražiai atrodys. O Vanagas – vyras atletiškas, išvaizdus. Ir labai korekt žmogus buvo. Simpatiškas, šnapso visiškai nevartojo. Visokių partizanų buvo – ir prasigėrusių. Tai Vanagas stengėsi juos nuo gėrimo atpratinti”, – pasakojo buvęs partizanų ryšininkas.
K.Truncė mena abu Varčios mūšius 1945 metų birželį, kuomet, per susirėmimus su sovietais, žuvo apie šešias dešimtis miškinių: “Buvo dideli susišaudymai. Tiek šaudė, kad gilzių visur buvo kaip kibiru pripilta”.
K.Truncės žmona Antanina pasakoja dar vieną tų dienų istoriją, kurią fragmentiškai knygoje “Daugel krito sūnų...” aprašo ir A.Ramanauskas-Vanagas.
Vanagas, Konstantinas Barauskas-Vėžys ir Juozas Vaitulevičius-Kukalis naktį, vesdamiesi arklius, išėjo į Varčios pamiškę ir patraukė į kaimą. O Raudonoji armija buvo apsupusi mišką.
Kažkas dar šūktelėjo: “Bėkit, vyrai, bėkit!” Partizanai spėjo atsitraukti.
K.Truncė tvirtina, kad sovietai tuomet iš Vokietijos varėsi gyvulius, todėl pamiškėje ir kitur apylinkėse buvo sustiprinta apsauga.
Tačiau atsitraukti miškiniams ne visada pavykdavo. Antanina Truncienė vėl įsiterpia į vyro pasakojimą, prisimindama vieną itin juodą istoriją. Apie tai, kaip netoliese esančių Daugų miestelio vieno namo kieme buvo išguldyti penkių partizanų kūnai.
„Pažįstamas stribas man sako: „Ateik, ateik, Antose, kai ką parodysiu“. Prieinu – penki kūnai, kiaulės aplink vaikšto. „Ar pažįsti?“ – klausia. Du pažįstu: Adolfas Truncė-Vilkas ir Vladas Karpuška-Šmitas. Kiti – nepažįstami. Karpuška – tik su marškinėliais, guli rankas iškėlęs... Geras žmogus buvo, trys vaikai liko. Sūnus Leopoldas tądien gimė, kai jį nušovė“, – vis tyliau kalba A.Truncienė.
Keliolika kilometrų nuo Truncių sodybos, laukuose, stovi atminimo lenta 1947 m. rugsėjo 22 dieną ten žuvusiems Dzūkų rinktinės partizanams, tarp kurių – ir Truncių pažįstami.
Paprašė pavėžėti ir suėmė
1951 metų vasario 16 dieną į Truncių namus užsuko du karininkai ir viršila. Kaimynystėje gyvenę Kostas ir Antanina jau buvo susituokę, šeimoje augo penkių mėnesių duktė Aldona.
Stribai pareikalavo juos pavėžėti. K.Truncė pasikinkė arklį ir su atvykėliais išvyko. Kaip vėliau paaiškėjo, septyneriems metams.
Kostą išdavė kitas ryšininkas Juozas Putramantas (Putramentas)-Karklas. Jam arba dar vienam ryšininkui Jonui Gecevičiui K.Truncė perduodavo partizanams skirtus raštelius.
„Karklą suėmė anksčiau ir tardydami, matyt, gerai „pakuteno“, tai jis mane ir „pridavė“. Iš kur žinau, kad jis? Akistatą kalėjime turėjau“, – pasakoja K.Truncė.
Kostą metus kalino Lukiškėse, paskui kelias paras – MVD (Vidaus reikalų ministerijos) rūsiuose. Kol galiausiai išsiuntė į Sibiro lagerius.
„Kalėjime mus tardė ir tardė. Ypač – naktimis. Tik komanda „gult!“, ir vedasi. O riksmas! O staugia žmonės! – K.Truncės akys vėl sudrėksta ir jis nutyla. Po pauzės ištaria lyg sau. – Buvo visko“.
Kosto nekankino – tai priklausydavo ir nuo tardytojo. K.Truncę gelbėjo ir tai, kad jis gerai mokėjo rusų kalbą – tais laikais Lietuvoje tai buvo neįprasta. Rusiškai išmoko tuomet, kai Truncėms vokiečiai skyrė „darbo jėgą“ – belaisvį rusą. Dirbdamas su tuo „plenniku“ (iš rusų kalbos – kaliniu), K.Truncė ir pats prašneko rusiškai.
K.Truncę nuteisė 25 metams sunkiųjų darbų ir išvežė į Sibirą. Jis dirbo ir Omsko, ir Tomsko lageriuose, bet daugiausia – Kemerovo srities lageryje prie statybų.
Į Sibirą buvo ištremta ir Antanina su dukterimi, ir jos tėvai, ir Kosto motina (paralyžiuotas tėvas sovietams buvo neįdomus – ištrėmus visą šeimą, išvežtas į senelių namus ir netrukus juose mirė). Antanina su metų dukterimi išvežta į Irkustą pirmiausia pateko į ligoninę – leisgyvei mažylei reikėjo skubios pagalbos.
Duktė pasveiko, o Antanina šešerius ilgus metus su vyru bendravo tik laiškais, neturėdama galimybės susitikti. Susirašinėjo rusiškai, nes laiškai buvo cenzūruojami. Antanina nemokėjo rašyti kirilica, todėl prašydavo draugių pagalbos.
Mirus Stalinui, gniaužtai atsileido ir 1958-aisiais K.Truncė buvo paleistas. Pirmiausia parvažiavo pas jau grįžusią motiną į Daugus, o iš ten – į Irkutską pas žmoną ir dukterį. Netrukus visi grįžo namo. Tiesa, ne į buvusią Truncių sodybą, nes namas sovietų buvo nugriautas – į Antaninos tėvų nedidelį namelį.
K.Truncė vėliau dirbo melioratoriumi, Antanina – melžėja. Jau Lietuvoje jiems gimė ir antroji duktė Nijolė.
Jau grįžęs į Lietuvą, K.Truncė buvo susitikęs su jį įdavusiu J.Putramantu (Putramentu)-Karklu, bet jo nepasmerkė. Teisti paliko Aukščiausiajam. Karklo likimas tragiškas – jis žuvo per nelaimingą atsitikimą.
Miškiniai, mena Truncės, be gailesčio bausdavo išdavikus. Bet aplinkinėse sodybose myriop nieko nepasmerkė: „Jie laikėsi savo teisingumo. O kur jiems dėtis? Prochvostas (iš rusų kalbos – niekšas) koks – ir prieš šautuvą stoja. Kalėjimų tai jie neturėjo“.
Nesiskundžia sunkiu gyvenimu
Kostui ir Antaninai Truncėms nelengva viską prisiminti. Dar sunkiau – pasakoti. Todėl kartais jie nutyla, kartais – atgalia ranka nusišluosto sudrėkusias akis. Bet istorijos jie nenori pagrąžinti. Tai buvo baisūs laikai. Laikai, kai Varčios pelkės nusidažydavo krauju. Laikai, kai partizanai per sniegą klampodavo basomis, stengdamiesi pabėgti nuo juos persekiojančių raudonarmiečių. Tačiau iš miško nesitraukė, tikėdami, kad privers įsibrovėlius dingti ir sulauks Lietuvos laisvės. Bet jėgos buvo nelygios.
Todėl Kostui ir Antaninai drėksta akys, kai kas nors abejoja A.Ramanausko-Vanago nuopelnais ir jo auka. Tos abejonės jiems – tarsi peilis ne tik į jų širdis. Tai – tarsi peilis į širdį į visų, kurie žuvo Varčios miške ir Daugų apylinkėse. Šios apstatytos atminimo stulpais ir kryžiais, ant kurių iškaltos pavardės jau daug kur nubluko.
Ir nors palaikėje trobelėje Pavarčių kaime Truncių buitis skurdi, jie nesiskundžia. Nei tuo, kad pažliugusiu kaimo keliuku iki jų sunku privažiuoti, nei tuo, kad gauna sąskaitas už šiukšlių išvežimą, nors niekada jokia šiukšliavežė nebuvo atvažiavusi, nei tuo, kad senos kojos nebelaiko. Svarbiausia – galvos šviesios ir Lietuva laisva.
