Filmo kulminacija – Petrograde stūksančių Žiemos rūmų šturmas. Daug šaudymo, sprogimų, aistrų, „sukilusių proletarų“ pasiaukojimo scenų.
Žiemos rūmų, kuriuose tuo metu posėdžiavo „buržujų vyriausybė“, užėmimas bolševikinėje istoriografijoje tapo bene pačiu svarbiausiu „revoliucijos“ epizodu, nors iš tiesų nebuvo nei tų žūtbūtinių kovų, nei herojizmo pliūpsnių. Tai kas gi įvyko Petrograde lygiai prieš šimtą metų?
Dabartinis Žiemos rūmų pastatas Sankt Peterburge – tuometinėje Rusijos sostinėje, iškilo antroje XVIII a. pusėje. Tai buvo viena iš carų rezidencijų, kur monarchai su savo dvaru apsistodavo žiemai (iš čia ir pavadinimas). Šių rūmų sienos matė daug: didžiulius gaisrus, pasikėsinimą į imperatorių Aleksandrą II, dvariškių intrigas ir puošnius pokylius. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyje rūmų patalpų įsikūrė monarcho šeimos globojama karo ligoninė.
Po to, kai 1917 m. kovą caras Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, valdžia perėjo į vadinamosios Laikinosios vyriausybės rankas. Rusijos imperijos istorijoje tai buvo pirmoji demokratinė vyriausybė, kuri, deja, nesugebėjo susitvarkyti nei su politinėmis, nei su ekonominėmis karo negandų krečiamos valstybės problemomis. Tuo tarpu ekstremistinės jėgos, kurioms dirigavo Lenino vadovaujami, vokiečių pinigais šelpiami, slogiomis visuomenės nuotaikomis ir visiška ekonomikos griūtimi pasinaudoję bolševikai, nesnaudė.
1917 m. spalio 24–26 d. (pagal naująjį kalendorių – lapkričio 6–8 d.) bolševikų pusėn perėję kareiviai, matrosai bei į „raudongvardiečių“ gaujas susibūrę gamyklų darbininkai ėmė užiminėti valdžios pastatus, paštą, geležinkelio stotis, tiltus. Tiesa, žodis „užiminėti“ čia tikriausiai ne visai tinkamas, nes pasipriešinimo faktiškai nebuvo.
Netrukus „ginkluotas proletariatas“ iš visų pusių apsupo Žiemos rūmus – „paskutinę išnaudotojų režimo citadelę“. Rūmus gynė kelios kuopos kovos patirties neturinčių karo mokyklų auklėtinių, keliasdešimt karo invalidų ir... pusantro šimto dailiosios lyties atstovių iš tais pačiais 1917 metais suformuoto moterų bataliono. Tai viskas, ką vyriausybė sugebėjo priešpastatyti Lenino ir Trockio kalbų apžavėtiems „svieto lygintojams“.
Tačiau nepaisant Žiemos rūmus turėjusių ginti pajėgų silpnumo bolševikai mindžikavo vietoje ir pulti nesiryžo. Šturmas prasidėjo tik apie 21 val. sulaukus kelių tūkstančių įkaušusių matrosų pastiprinimo ir apšaudžius pastatą artilerijos pabūklų ugnimi. Apie jokį atkaklų gynėjų pasipriešinimą ir įnirtingą šturmą, kaip rodoma S.Eizenštato filme, nebuvo nė kalbos.
Pirmosios „šauniems revoliucionieriams“ pasidavė moterų bataliono atstovės, o netrukus ir visi likę gynėjai. Beje, dalis puolančių į pastatą suėjo visiškai laisvai pro atvertas galines duris, apie kurias rūmų gynėjai... tiesiog pamiršo. Pavieniai karo mokyklos auklėtinių pasipriešinimo židiniai buvo greitai ir nesunkiai likviduoti, o rūmuose buvę Laikinosios vyriausybė ministrai – suimti.
Netrukus po Žiemos rūmų šturmo specialiai suburta Petrogrado miesto dūmos komisija paskelbė, kad trys moterų bataliono karės prisipažino buvusios išprievartautos, kitos, „tikėtina, gėdijosi duoti panašius parodymus“. Vyriškos lyties rūmų gynėjai buvo mušami, iš jų viešai tyčiotasi, ką nekart mini įvykių liudininkai. Žinoma, S.Eizenšteino filme to nepamatysime. Čia žvarbusis, žiauriausią XX a. diktatūrą pagimdęs 1917-ųjų spalis vaizduotas išimtinai pakylėtomis, idealistinėmis spalvomis.
Užimti Žiemos rūmai niokoti ir plėšti kelias dienas. Ko negalėta pavogti ir išnešti, būdavo laužoma, daužoma, kapojama gabalais. Durtuvais smaigstytos ikonos, senoviniai paveikslai, draskytos neįkainojamos knygos, ieškant brangenybių plėšytos pagalvės, nuo kėdžių nurėžta atkalčių oda, niokoti baldai, skulptūros.
Ypatingą džiaugsmą lengvos pergalės apsvaigintiems „proletarams“ kėlė turtingi Žiemos rūmų vyno rūsiai. Ko nespėta išgerti ar pavogti, tas sudaužyta. Ir tik po kelių dienų bolševikų vadai pagaliau susivokė, kad grobstomas ir naikinamas dabar jau „liaudžiai priklausantis turtas“, tad imtasi žingsnių stabdyti pernelyg įsijautusius „revoliucionierius“. Vėliau dalį išgrobstyto Žiemos rūmų turto pavyko atrasti pas turgaus prekeivius.
Daugelis nekomunistinių Rusijos istorikų teigia, kad bolševikų organizuoto perversmo buvo galima išvengti, jei Laikinoji vyriausybė būtų laiku įžvelgųsi grėsmes ir ėmusis ryžtingesnių priemonių. Sutrikusi, besiblaškanti ir visiškai neveiksni tuometinė valdžia ne tik nesugebėjo iš anksto sutraukti į Petrogradą jai ištikimus kariuomenės dalinius, bet net nerado bendros kalbos su antibolševikinėmis jėgomis pačiame mieste.
Pavyzdžiui, išvakarėse ginti Žiemos rūmų atvykę keli šimtai puikiai apmokytų kazokų, taip ir nesulaukę vyriausybės pažadų jiems įgyvendinimo, draugiškai pasitraukė. Kiti Petrograde dislokuoti daliniai ne tiek simpatizavo raudoniesiems Vladimiro Iljičiaus ekstremistams, kiek buvo abejingi Laikinosios vyriausybės likimui, dėl ko vėliau galbūt gailėjosi.
Bolševikų perversmas veikiau pavyko dėl jiems sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, oponentų nesusikalbėjimo tarpusavyje ir valdžios neryžtingumo, nei dėl kažkokių išskirtinių „raudonųjų vadų“ pastangų. Priešingai komunistinių istorikų teiginiams, absoliuti dauguma Petrogrado miestiečių tomis dienomis pasirinko stebėtojų iš šalies vaidmenį, laukiančių, į kieno pusę galiausiai pakryps svarstyklės.
Tai, kad bolševikai neturėjo absoliutaus visuomenės palaikymo, įrodo net po Spalio perversmo surengti rinkimai. Čia Lenino vadovaujama partija savo nuostabai sužinojo, kad ją palaiko viso labo trečdalis rinkėjų.
Kartais svarstoma, kad drausmingam, gerai parengtam Laikinajai vyriausybei ištikimam kariuomenės pulkui tomis 1917-ųjų spalio dienomis nebūtų sunku per trumpą laiką išvaikyti kelis tūkstančius girtų matrosų ir ryžtingais veiksmais savo pusėn patraukti abejojančią visuomenę. Deja, reikiamu momentu to reikiamo pulko nebuvo.
