Siūlome ištrauką iš šios knygos.
* * *
Praėjus dviem savaitėms po sugrįžimo į Berlyno Lichterfeldės kareivines, kai vis dar buvau rezervinėje kuopoje, buvo paskelbta, kad ieškoma jauno vyro, galinčio tarnauti fiurerio asmens sargyboje. Buvo žadamas telefonisto, kurjerio ir Hitlerio asmeninio sargybinio darbas. Jo asmeninis adjutantas Wilhelmas Brückneris bataliono vadui Tedžiui Wischui leido suprasti, kad ieškoma absoliučiai patikimo žmogaus – tokio, kuris nekeltų jokių rūpesčių. Reikalas buvo skubus.
Wischas nusiuntė pareikalavimą kuopos vadui Mohnkei ir šis rekomendavo mane. Iš fronto grįžau sunkiai sužeistas, be to, buvau paskutinis gyvas savo šeimos vyriškosios giminės palikuonis. Vermachto aukščiausiosios vadovybės nurodymu kiekvienos vokiečių šeimos paskutinis vyriškosios giminės palikuonis turėjo būti išsaugotas šeimos pratęsimui ir į frontą nebuvo siunčiamas. Jis, Mohnkė, turėjęs patvirtinti, kad esu atsidavęs tarnybai.
Wischas prisiminė girdėjęs vien gerų atsiliepimų iš savo brolienės Šlėzvigo-Holšteino sodyboje, todėl sutiko su Mohnkės rekomendacija. Turėjau iš karto prisistatyti Wischui, šis informavo Reicho kanceliariją radęs tinkamą vaikiną. Taigi buvau priimtas ir nespėjęs atgauti amo jau sėdėjau greta Mohnkės, riedėdamas automobiliu į fiurerio apartamentus Reicho kanceliarijoje, Vilhelmštrasės Nr. 77. Tai buvo 1940 m. gegužės 2 ar 3 dieną.
Atvykęs į Reicho kanceliariją, Mohnkė prie įėjimo trumpai pasikalbėjo su sargybiniu ir įleido mane į vidų pasitikti savo likimo. Sargybinis palydėjo į antrą aukštą, tiesiai į Brücknerio kabinetą. Brückneris per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Hitlerio pulko vadas. Širdis daužėsi lyg pašėlusi – priešais mane stovėjo vyriausiasis fiurerio adjutantas. Brückneris nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Ėjo tiesiai prie reikalo. Trumpai prasitarė ketinąs įdarbinti mane pasiuntiniu išnešioti adjutantams skubius pranešimus ir laikraščius. Dabar aš turįs grįžti į kareivines ir susirinkti asmeninius daiktus.
Po pusantros valandos vėl stovėjau Reicho kanceliarijos salėje, spausdamas rankoje lagaminą. Sargybą jau ėjęs kitas kareivis nurodė, kad sekčiau iš paskos. Parodęs mano tarnybinį kambarį adjutantų sparno antrajame aukšte, paliko mane vieną. Atsargiai, lyg bijodamas ką nors sulaužyti, pasidėjau lagaminą ir apsižvalgiau. Kambarys buvo apstatytas kukliais baldais: dvi lovos, kareiviška spintelė, prausyklė rankoms.
Aš? Čia? Reicho kanceliarijoje? Fiurerio apartamentuose? Kodėl aš? Juk nebuvau net partijos narys! Negalėjau aiškiai mąstyti, mintyse regėjau džiūgaujančią Olimpinio stadiono minią ir Hitlerį, važiuojantį pro šalį ir saliutuojantį ištiesta ranka.
Išėjau į koridorių ir sutikau du vidutinio amžiaus vyrus iš sargybos kuopos. Jie aprodė man patalpas. Žūtbūt siekiau įsiminti, kur kieno kabinetas, bet man prireikė šiek tiek laiko, kad apsiprasčiau. Vyresnieji kolegos patarė, kad svarbiausia perprasti elgesio taisykles ir atsiminti, kad esu Reicho šventovėje. Pagrindinė taisyklė: „Jeigu eidamas sutinki fiurerį, pasitrauk į šalį ir nieko nedaryk! Jis pats tave arba užkalbins, arba ne.“ Į daugelį mano klausimų visada būdavo atsakoma: „Laikykis šalia savo bendražygių! Atidžiai stebėk, ką jie daro, ir tau viskas paaiškės.“ Kitą dieną pradėjau darbuotis.
Mūsų buvo maždaug dvidešimt, dirbome trimis pamainomis per parą: nuo šeštos ryto iki antros popiet, nuo antros iki dešimtos vakaro ir nuo dešimtos iki šeštos ryto (naktinė pamaina). Kiekvienoje pamainoje būdavo vienas vyresnysis ir trys paskirtieji budėtojai, pasiuntinys ir du sargybiniai.
Siekiant didesnio budrumo, sargybinio, telefonisto, kurjerio ir pasiuntinio pareigos buvo paskiriamos vis kitiems darbuotojams.
Vienas mūsų eidavo sargybą apačioje prie stalelio, stovinčio prie virtuvės įėjimo, pro kurią buvo galima patekti į Senąją kanceliariją. Iš šios dvidešimt dviejų pakopų laiptai vedė tiesiai į Hitlerio apartamentus. Juos saugojo vos vienas karys. Nuo pat pirmų dienų mane pribloškė, kokios negausios buvo saugumo priemonės. Eidamas į tarnybą, pereidavau visą atkarpą nuo Naujosios iki Senosios kanceliarijų – buvo nesunku pastebėti, kad valstybės vadovo apsauga ne itin nuodugni. (...)
Maždaug po savaitės, kai pradėjau tarnybą – turbūt 1940 m. gegužės 8 ar 9 dieną – galų gale susitikau su Hitleriu. Viskas prasidėjo nuo draugiško pokalbio su vyriausiuoju adjutantu Brückneriu. Jo kabinete aptarinėjome mano bendražygius ir apdovanojimus, kuriuos gavau per Lenkijos kampaniją, – antrojo laipsnio Geležinį kryžių ir ženklą „Už sužeidimą“, paminėjome ir tai, kad buvau pakeltas į puskarininkius – paskirtas unteršarfiureriu.
Brückneris atkreipė dėmesį ir į mano išvaizdą. Aš turįs kuo greičiau pakeisti batus. „Šefui jie nepatinka“, – parodė jis į gilius pėdsakus, kuriuos ant tankaus kilimo palikdavo sunkūs kareiviški auliniai. Kartu nuėjome iki durų ir kaip gerai išmuštruotas kareivis plačiai atvėriau jas, kad Brückneris galėtų žengti pirmyn. Jis nekrustelėjo. Nustebęs pasekiau jo sustingusį žvilgsnį. Tarpduryje, laikydamas rankoje laišką, stovėjo Hitleris.
Brückneris pristatė mane kaip naujoką, Hitleris tik užmetė akį ir neatrodė susidomėjęs tuo, ką apie mane pasakoja adjutantas. Matyt, pro duris buvo nugirdęs mūsų pokalbio pabaigą. Mane pylė prakaitas. Hitleris atsisuko į savo vyriausiąjį adjutantą:
– Iš kur atvyko šis vaikinas?
– Manau, iš Silezijos, – atsakė Brückneris.
Hitleris pažvelgė į mane:
– Ar tikrai?
– Jawohl, – atsakiau, pamiršęs pridėti Mein Fuhrer, – iš Aukštutinės Silezijos, netoli Opolės.
Vėl atsisukęs į Brücknerį, Hitleris paklausė:
– Ar tarp mūsų dar yra žmonių iš Silezijos?
– Nemanau, – pratarė Brückneris.
– Ką gi, vaikinas gali man pasitarnauti, – tęsė fiureris. Ištiesęs laišką, tarė: – Nugabenk jį mano seseriai į Vieną. Tada apsisuko ir išėjo.
* * *
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Rochuso Mischo knygą „Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai“. Šie atsiminimai unikalūs. Juos parašęs žmogus dirbo ten, kur buvo priimami lemtingi Trečiojo reicho sprendimai.
Rochusas Mischas nebuvo nei svarbus kariuomenės vadas, nei aukštas pareigas užimantis politikas, tačiau jam teko nuolat bendrauti su įtakingiausiais Trečiojo reicho asmenimis, netgi su pačiu Adolfu Hitleriu, vykdyti slaptus jo pavedimus.
Į vadinamąją fiurerio palydos komandą (Führerbegleitkommando) – sargybinių, adjutantų, ryšininkų pareigas vykdančio asmeninio A.Hitlerio personalo būrį – R.Mischas pateko netrukus po sužeidimo Lenkijoje.
Jokios savarankiškų sprendimų galios neturėjęs ir netgi, kaip pats pripažino, visada apolitiškas buvęs R.Mischas tapo tiesioginiu daugelio asmeniškai su fiureriu susijusių įvykių liudininku.
Hitlerio rezidencijos Berghofe terasoje jis stebėjo fiurerio išrinktosios Evos Braun rengiamus vakarėlius, asmeniškai lydėjo SS vadą H.Himmlerį, fiurerio favoritą A.Speerą, kitus Trečiojo reicho vadus.
Po 1944 m. liepos 20 d. įvykdyto pasikėsinimo į Hitlerio gyvybę R.Mischas užtikrino telefono ryšį tarp Berlyno ir Rytprūsių vadavietės, o baigiantis karui kartu su savo fiureriu persikėlė į požeminį Berlyno bunkerį.
Čia, sovietams jau apgulus Berlyną, R. Mischas tapo skubotų fiurerio tuoktuvių liudininku, savo kailiu patyrė slegiančią nacių Vokietijos paskutinių valandų atmosferą, turėjo ką papasakoti apie Goebbelsų vaikų nužudymą, A.Hitlerio pasitraukimą iš gyvenimo.
Šios kvapą gniaužiančios, paslaptimis bei gandais apipintos temos iki šiol be galo domina ne tik Trečiojo reicho istorijos specialistus, bet ir paprastus skaitytojus.
* * *
Rochus Misch. Fiurerio šešėlyje. Hitlerio sargybinio užrašai. Vertė Manfredas Žvirgždas. – Vilnius: Briedis [2017]. –280 p.: iliustr.
