To anglo eskadrone sklido gandas, kad raudoną lėktuvą pilotuoja mergaitė, panaši į Jeanne'ą d’Arc. Jis labai nustebo, kai pasakiau, kad jo įsivaizduojama mergaitė stovi prieš jį“, – knygoje „Raudonasis baronas. I pasaulinio karo aviacijos legendos užrašai“ rašė Manfredas von Richthofenas.
Legendinis vokiečių lakūnas Manfredas von Richthofenas (1892–1918) vos per kelerius metus trukusią karinę tarnybą šis padangių asas numušė 80 priešo lėktuvų ir buvo įvertintas pačiais garbingiausiais apdovanojimais. Atsiminimuose jis gyvai aprašė oro dvikovas.
Pateikiame šio knygos ištrauką.
* * *
1917 metų balandžio 1 diena mano eskadrilei buvo karšta. Savo teritorijoje aiškiai girdėjome garsius šūvius. Šiandien vėl susirėmė velniškai aštriai.
Dar gulėjau lovoje, kai į kambarį įvirto mano būrio kariškis ir sušuko: „Pone leitenante, anglai jau čia!“ Apsimiegojęs pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad „mūsų mieli draugai“ iš tikrųjų jau suka ratus virš oro uosto.
Kūlversčiais šokau iš lovos ir apsirengiau. Mano raudonasis paukštis jau laukė pasirengęs rytiniam darbeliui. Mechanikai žinojo, kad tikrai norėsiu pasinaudoti šiomis palankiomis galimybėmis. Viskas buvo paruošta skrydžiui. Pagriebęs šiltą striukę, sėdau į lėktuvą ir kilau aukštyn.
Startavau paskutinis. Mano draugai buvo daug arčiau priešų nei aš. Bijojau, kad mano „kepsnys“ paspruks nuo manęs, ir teliks nuošalyje stebėti, kaip mano akivaizdoje kovoja kiti. Netikėtai vienas iš tų niekšelių sugalvojo su manimi susiremti. Ramiai leidau jam priartėti.
Tada prasidėjo linksmasis šokis. Mano priešininkas – dvivietis kovinis lėktuvas – tai skrido apsivertęs ant nugaros, tai sukiojosi vienaip, tai krypavo kitaip. Valdžiau situaciją ir supratau, kad jis nebeturi galimybių pasprukti nuo manęs. Trumpos pertraukėlės metu apsidairiau ir pamačiau, kad mūšio lauke likome vieni. Taigi laimės tas, kuris pavojingiausiomis minutėmis taikliau šaudys ir išlaikys vidinę ramybę.
Žvalgytuvės neužtruko. Priešas atsidūrė po manimi, nespėjus jo net rimtai apšaudyti. Buvome už dviejų kilometrų nuo fronto. Pagalvojau, kad priešas gali sugalvoti leistis žemyn, bet apsirikau. Staiga pamačiau, kaip likus keliems metrams iki žemės mano priešininkas netikėtai pradėjo kilti aukštyn ir spruko nuo manęs.
To jau per daug! Atakavau jį dar kartą taip žemai, jog net išsigandau, kad galiu užkliudyti po mumis esančio kaimelio namų stogus. Anglas grūmėsi iki paskutinės akimirkos. Galiausiai pajutau, kaip jis pataikė į mano lėktuvą. Bet nenurimau: kristi turi jis! Mano priešininkas visu greičiu rėžėsi žemėn tarp kaimelio namų.
O kas jam beliko? Čia vėl galima kalbėti apie didį priešininkų nutrūktgalviškumą. Jis gynėsi iki pat galo. Tačiau, mano nuomone, kovos pabaigoje pasirodė daugiau lakūno kvailumo nei drąsos. Jis laviravo tarp narsos ir idiotizmo. Jam reikėjo tūpti ant žemės. O dabar dėl kvailumo teko padėti galvą.
Džiaugdamasis savo raudonojo plieninio ristūno rytiniu darbu, grįžau atgal į dalinį. Mano draugai dar buvo padangėje. Jie nustebo, kai prie pusryčių stalo jiems papasakojau apie savo trisdešimt antrąją auką.
Tą patį rytą vienas jaunas leitenantas numušė savo pirmąjį priešininką. Linksminomės ir ruošėmės naujoms kovoms.
Grįžau į savo kambarį susitvarkyti, nes ryte nieko nespėjau. Manęs aplankyti užsuko geras draugas iš Boelckės eskadrilės, leitenantas Vossas. Šiomis dienomis jis nukovė savo dvidešimt trečiąjį lėktuvą. Šiuo metu nukautų priešų sąraše jis rikiavosi antras. Taigi, Vossas buvo rimčiausias mano konkurentas.
Kai jis susiruošė grįžti namo, nusprendžiau jį truputį palydėti. Skridome ratais virš fronto. Beskraidant oras labai subjuro ir jau nebesitikėjome, kad mums – medžiotojams, dar gali pasisekti.
Po mumis matėsi tik tiršti debesys. Vossas nežinojo šių apylinkių, todėl jam buvo šiek tiek nejauku. Virš Araso sutikau savo komandos narį, atsilikusį nuo eskadrilės, kuris prisijungė prie mūsų su Vossu. Jis pažino mane – mano raudonąjį paukštį.
Staiga pamatėme artėjančią lėktuvų eskadrilę. Man iš karto į galvą atėjo mintis: „Atskrenda trisdešimt trečiasis!“ Nors skrido devyni anglų lėktuvai ir jie buvo savo teritorijoje, lakūnai buvo nusiteikę atsisakyti kovos. Net pagalvojau, kad jie taip pasielgė dėl mano lėktuvo spalvos, kurią galbūt vertėtų pakeisti. Bet mes juos pavijome. Turiu pridurti, lėktuvo greitis yra vienas svarbiausių sėkmingos kovos elementų.
Atsidūriau arčiausiai priešininkų ir nusitaikiau į skrendantį eskadrilės uodegoje. Mano didžiai nuostabai, jis priėmė mestą iššūkį ir nusprendė kovoti su manimi. Džiaugsmas sustiprėjo, kai jo draugai paliko jį kautis vieną. Galėjome susiremti vienas prieš vieną.
Šis vaikinukas buvo panašus į tą nelaimėlį, su kuriuo koviausi šiandien ryte. Mano priešininkas pasirodė ne iš kelmo spirtas. Jis žinojo, ko galima tikėtis kovoje. Be to, jis labai gerai šaudė, o tai labai apsunkino mano paties padėtį.
Į pagalbą atėjo palankus vėjas, kuris mus – abu kovojančius – nunešė už vokiečių fronto linijos. Priešininkas suprato, kad jo situacija visgi ne tokia paprasta, kaip atrodė iš pradžių, todėl nesidairydamas nėrė į debesį ir pradingo.
Nedaug trūko, ir jis būtų išsigelbėjęs. Bet aš nėriau iš paskos. Išlindęs iš debesies pastebėjau, kad per stebuklą atsidūriau tiesiai už priešo. Šoviau, šovė ir jis. Abudu nepataikėm. Ir pagaliau – aš pataikiau. Pamačiau tik baltą benzino dūmų ruožą, besidriekiantį paskui priešo lėktuvą. Jis turėjo leistis žemyn, nes sustojo jo variklis.
Šį kartą man pasitaikė užsispyręs vaikinas. Jis jau turėjo pripažinti savo pralaimėjimą, bet be perstojo šaudė į mane. Buvome trijų šimtų metrų aukštyje, ir galėjau į jį paleisti mirtiną šūvį. Vaikinas kaip galėdamas gynėsi. Lygiai taip pat kaip ir tas anglas ryte šis atakavo tol, kol pasiekė žemę. Dešimties metrų aukštyje dar praskridau virš priešo lėktuvo, norėdamas įsitikinti, kad mano priešininkas negyvas. Bet ką daro tas niekšelis? Jis čiumpa savo kulkosvaidį ir apšaudo mano lėktuvą.
Kiek vėliau Vossas prisipažino, kad jis mano vietoje būtų nušovęs anglą, kai šis buvo nusileidęs ant žemės. Tiesą pasakius, man reikėjo taip ir pasielgti, nes priešininkas nepasidavė. Jis buvo vienas tų laimingųjų, kuris liko gyvas. Pakiliai nusiteikęs skridau atgal. Buvo proga švęsti – trisdešimt trečias mano numuštas lėktuvas. (...)
Oras nuostabus! Būriuojamės pakilimo aikštelėje. Pas mus svečiuojasi ponas, kuris dar niekada nėra matęs susirėmimo ore ar ko nors panašaus. Jis mane patikino, kad jam labai smalsu savo akimis išvysti lakūnų dvikovą.
Lipdami į savo „dėžutes“ pasijuokiame iš mūsų žiūrovo. Schäferis pasakė, kad šį poną tikrai reikia palinksminti. Pastatėme jį prie žiūronų ir išskridome.
Diena prasidėjo puikiai. Vos pakilę į dviejų tūkstančių metrų aukštį savo kelyje sutikome penkių anglų eskadrilę. Atakavome, ir priešų eskadrilė gulė ant žemės. Niekas iš mūsų net nesusižeidė. Du priešininkų lėktuvai degė, trys sudužo atsitrenkę į žemę.
Mūsų geras draugas, stebintis veiksmą iš apačios, buvo labai nustebęs. Jis kovą įsivaizdavo visiškai kitaip – daug dramatiškiau. Jam viskas atrodė ne itin pavojinga iki to momento, kai keli degantys lėktuvai sprogo kaip raketos. Prie tokio vaizdo jau esu pripratęs, tačiau turiu prisipažinti, kad pirmojo numušto anglo kritimas mane labai sujaudino ir aš jį dažnai sapnuodavau. Manau, kad jei tai man atsitiktų dabar, taip baisu kaip buvo tuo metu nebūtų.
Po tokios puikios dienos pradžios susėdome pusryčiauti. Visus kankino žvėriškas alkis. Pertraukos metu mūsų lėktuvus parengė naujam mūšiui, užpildė šoviniais. Galėjome vėl kilti.
Vakare išdidžiai pateikėme ataskaitą: „Šeši vokiečių lėktuvai sunaikino trylika priešų lėktuvų.“
Boelckės eskadrilė tik vieną kartą galėjo parengti panašią ataskaitą. Tada mes numušėme aštuonis lėktuvus. Šiandien vienas iš mūsų nukovė net keturis priešus. Tuo didvyriu tapo leitenantas Wolffas – malonus lieknas vaikinukas, kuris net nebuvo panašus į bebaimį kovotoją. Mano brolis, Schäferis, Festneris numušė po du lėktuvus. Aš sunaikinau tris. Vakare gulėmės beprotiškai didžiuodamiesi, bet velniškai pavargę.
Kitą rytą džiūgaudami garsiai perskaitėme vado pranešimą apie mūsų vakarykščius žygdarbius. Tą dieną numušėme dar aštuonis priešų lėktuvus.
Atsitiko dar vienas žavingas įvykis. Vienas mūsų numuštas anglas pakliuvo į nelaisvę ir atėjo pasikalbėti. Žinoma, pirmiausia jis paklausė apie raudonos spalvos lėktuvą. Mano lėktuvas buvo žinomas net pėstininkų apkasuose. Jį vadino „le diable rouge“ (pranc. raudonasis velnias).
To anglo eskadrone sklido gandas, kad raudoną lėktuvą pilotuoja mergaitė, panaši į Jeanne'ą d’Arc. Jis labai nustebo, kai pasakiau, kad jo įsivaizduojama mergaitė stovi prieš jį. Iš pradžių anglas pamanė, kad juokauju. Jis iš tikrųjų buvo įsitikinęs, kad tokiame ekstravagantiškame lėktuve skraidyti gali tik moteris.
* * *
Legendinio lakūno atsiminimai
Manfred von Richthofen. Raudonasis baronas. I pasaulinio karo aviacijos legendos užrašai. Iš vokiečių kalbos vertė Laima Kuprienė. – Vilnius: Briedis [2017]. –184 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido antrąją serijos „I pasaulinis karas“ naujieną – legendinio vokiečių lakūno Manfredo von Richthofeno (1892–1918) knygą „Raudonasis baronas. I pasaulinio karo aviacijos legendos užrašai“. Tai karo atsiminimų žanro klasika. Vos per kelerius metus trukusią karinę tarnybą šis padangių asas numušė 80 priešo lėktuvų ir buvo įvertintas pačiais garbingiausiais apdovanojimais.
XX a. pradžioje aviacija dar tik žengė pirmuosius žingsnius, o karo aviacijos taktika apskritai buvo pačioje užuomazgoje. Taigi Pirmasis pasaulinis karas tapo bandymų, paieškų, vis naujų kovos būdų kūrimo karu.
Kilmingos vokiečių giminės palikuonis M.von Richthofenas į aviaciją atėjo iš kavalerijos. Pirmieji jo žingsniai oro dvikovų taktikos kūrėjo Oswaldo Boelckės eskadrilėje buvo nedrąsūs, bet pasitikėjimas savo jėgomis augo su kiekviena pergale. Nepatyręs kuklus pilotas tapo profesionalu. Numušęs 16 lėktuvų M.von Richthofenas buvo apdovanotas „Pour le Mérite“ ordinu, – vienu aukščiausių karinių Prūsijos apdovanojimų.
1917 m. vasarį, pradėjęs vadovauti eskadrilei, M.von Richthofenas nudažė savo lėktuvą raudonai. Ši iš toli pastebima spalva buvo savotiškas iššūkis priešams. Pasakojama, kad britai, norėdami numušti Raudonąjį baroną, net subūrė specialią naikintuvų eskadrilę, o vis naujus pergalių laurus skinantį asą asmeniškai sveikino aukščiausi Vokietijos kariuomenės vadai ir net pats kaizeris Vilhelmas II.
Nors priešą Raudonasis baronas atakuodavo ryžtingai ir piktai, jis pats bei jo vadovaujamos eskadrilės pilotai išsiskyrė džentelmenišku elgesiu, laikėsi nerašyto garbingos kovos kodekso. Pamuštas priešo lėktuvas niekada nebuvo persekiojamas, į bandančius išsigelbėti beginklius pilotus nešaudyta. Už tokį M.von Richthofeno bei jo vyrų elgesį juos gerbė ir britai, ir prancūzai.
Ne tik bebaimio kario, bet ir talentingo rašytojo M.von Richthofeno knyga parašyta gyvai, įdomiai. Deja, svajonėmis apie aviacijos ateitį ir patarimais naikintuvų pilotams pasibaigiantys atsiminimai yra tarsi nebaigti. 1918 m. balandžio 21 d. Raudonasis baronas nesulaukęs karo pabaigos žuvo Šiaurės Prancūzijoje, prie Amjeno. Priešai iškilmingai palaidojo M.von Richthofeną, vėliau jo palaikai perkelti į Vokietiją.
