Tai įvyko 1957 metų balandžio 30 dieną 19 val. 45 minutės. Pirmoji televizijos programa, transliuota vos iš 40 kvadratinių metrų ploto studijos S.Konarskio gatvėje ir truko 2 valandas 20 minučių. Jos metu parodyta kino apybraiža „Tėviškėje“ ir meninis filmas „Prologas“.
Tuo metu Lietuvoje buvo tik 32 nespalvoti televizoriai, o televizija dar buvo visiška egzotika – retas žmogus mūsų šalyje ją buvo matęs.
S.Konarskio gatvė – televizijos simbolis
Planų įkurti lietuvišką televiziją būta jau 1953 metais, kai buvo oficialiai suformuluotas siekis Lietuvoje statyti televizijos centrą.
Jau 1954 metų kovą, gavus pritarimą, iš karto imta žvalgytis, kur būtų galima Vilniuje įkurti pirmąją televizijos stotį.
Kadangi naujo pastato statybos būtų labai ilgai užtrukusios, imta žvalgytis patalpų, kurias būtų galima pritaikyti televizijai.
Televizijai skirtas nebaigtas statyti Kurčiųjų internatinės mokyklos pastatas S.Konarskio gatvėje. Kurtiesiems vėliau buvo pastatytas toks pat pastatas, tik kitur.
Galingiausias siųstuvas
1957 metų pavasarį statybos buvo baigtos. Pastate įrengtas siųstuvas, studija, o kieme sumontuotas 180 m aukščio metalinis bokštas su 12 metrų antena. Tai buvo galingiausias televizijos siųstuvas visoje Sovietų Sąjungoje.
Bokštą žurnalistai juokais praminė „gerai suredaguota eglute“ dėl vakarais šviesdavusių ryškiai raudonų lempučių.
Labai greitai imta ruoštis pirmajai televizijos transliacijai, tačiau išvakarėse atsitiko nelaimė – kino projekcinėje aparatinėje dėl mechaniko cigaretės žiežirbos kilo gaisras ir užsidegė brangi technika.
Viskas buvo atstatyta vos per parą. Ir jau kitą dieną Lietuvos žiūrovai galėjo stebėti pirmąją televizijos programą.
Pirmoji studija – vos 40 kv. metrų
Pirmosios televizijos laidos buvo transliuojamos tiesiogiai. Įrašomos būdavo tik žinios.
Laidos buvo filmuojamos neįtikėtinai ankštoje, vos 40 kv. metrų, studijoje, kur turėjo tilpti ne tik diktoriai, operatoriai, bet ir technika: dvi milžiniškos kameros, prožektoriai, mikrofonų gervė.
Kadangi patalpa buvo mažytė, apšvietimo lempos ryškiai plieksdavo, o ventiliacijos sistemos veikdavo blogai, studijoje oras įkaisdavo net iki 40 laipsnių. Todėl grimas varvėdavo upeliais, o nepratę prie ryškių prožektorių studijos svečiai net alpdavo.
Nepaisant mažos erdvės, studijoje buvo netgi filmuojami koncertai – dainuodavo nedideli chorai ar šokdavo dalis ansamblio „Lietuva“ šokėjų.
Pirmoji tiesioginė transliacija iš koncerto
Televizija Lietuvoje vystėsi labai sparčiai. Jau 1958 metų sausį iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos įvyko pirmoji televizijos transliacija su kilnojamąja televizijos stotimi.
Kilnojamasis televizijos siųstuvas, perdavęs vaizdus Vilniaus televizijos studijai, buvo įrengtas dviejuose prie filharmonijos stovėjusiuose autobusiukuose. Dėl to filharmonijoje vykusį „Lietuvos“ ansamblio koncertą buvo galima stebėti ir už Vilniaus ribų.
Atsiradus kilnojamajai studijai ėmė daugėti reportažų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų rajonų, o nuo 1961 m. jau buvo galima rengti ir tiesioginius televizijos reportažus iš įvykio vietų.
Naujas žingsnis – spalvotoji televizija
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugelis pasaulio šalių pradėjo pereiti prie spalvotos televizijos.
Siekiant neatsilikti nuo gyvenamojo meto, nuspręsta ieškoti galimybių taip plėtoti televizijos perdavimo sistemą Lietuvoje, kad ji būtų techniškai pasirengusi transliuoti ir juodai baltą, ir spalvotą vaizdą. Tam reikėjo perdaryti ir studijos įrangą, ir siųstuvus.
Lietuvos televizijos žiūrovai pirmą kartą pamatė spalvoto vaizdo programą 1975 m. vasario 26 d. Tuo metu kartu su dokumentiniais filmais parodytas ir Lietuvos kino studijos vaidybinis filmas „Ties riba“. Pirmasis spalvotas vaizdo reportažas buvo transliuotas 1975 m.
Siekiant geriau perduoti spalvotosios televizijos signalą, 1971 metais nuspręsta Vilniuje ant Karoliniškių kalvos pastatyti naują radijo ir televizijos stotį, paprasčiau sakant, televizijos bokštą. Naujasis 326,5 m aukščio bokštas oficialiai pradėjo veikti 1981 m. sausio 30 dieną.
O senasis bokštas, stovėjęs S.Konarskio gatvėje, 1988 m., stebint miniai smalsuolių, buvo išardytas. Jo dalys sraigasparniu pergabentos ir laikinai sukrautos aikštelėje prie „Litexpo“ parodų rūmų, o vėliau veikiausiai iškeliavo į metalo laužą.
Siųstuvai tapo mažesni ir galingesni
Naujame bokšte buvo įrengta ir siųstuvų salė. Joje stovintys siųstuvai keitėsi nekart – mažėjo jų gabaritai, energijos sąnaudos ir veikimo principai.
Pirmieji siųstuvai, kurių kiekvienas siųsdavo vos po vieną televizijos programą, užimdavo labai daug vietos. Tuo metu vienu siųstuvu galima buvo ištransliuoti vos vieną programą.
Dabar vienas skaitmeninės televizijos siųstuvas yra nedidelės spintos dydžio. Juo galima siųsti 10 televizijos programų arba tris programas HD formatu.
Kaip pasakojo Lietuvos radijo ir televizijos centro Vilniaus regiono techninės priežiūros centro vadovas Algis Šalkauskas, dabartiniai siųstuvai yra ne tik galingesni, bet ir sunaudoja gerokai mažiau energijos.
Pavyzdžiui, anksčiau vienai televizijos programai išleisti į eterį reikėdavo 20 kilovatų galios energijos. Dabar dešimčiai programų transliuoti užtenka tik apie 3,5 kilovato.
Milžiniški pokyčiai
Per 60 televizijos gyvavimo metų pasikeitė daug kas: nebeliko ne tik senojo televizijos bokšto S.Konarskio gatvėje, išnyko kadaise prestižine laikyta diktoriaus profesija, bet ir pasikeitė televizijos vaizdo bei garso perdavimo būdas – nuo analoginės televizijos pereita prie skaitmeninės.
2003 metų vasarį Vilniaus televizijos bokšte buvo įrengtas skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB-T) siųstuvas. Jis buvo pirmasis toks Baltijos šalyse.
O 2012 m. spalio 29 dieną 3 val. analoginę antžeminę televiziją Lietuvoje pakeitė skaitmeninė antžeminė televizija, atverianti technologines galimybes aukštos ir superaukštos raiškos vaizdų perdavimui.
