Nutylėta istorija: kodėl „vilko vaikus“ pokariu medžiojo kaip kiškius?

„Vilko vaikais“ vadinti  našlaičiai iš Rytprūsių, pokariu bado atginti į Lietuvą. Pati  S.Schönberger surinko dokumentinę medžiagą savo projektui, atlikdama didžiulį tyrimą, kalbindama Antrojo pasaulinio karo negandas išgyvenusius žmones. Menininkei rūpėjo išsiaiškinti, ką patyrė kariaudamas jos senelis, kokia buvo to meto visuomenė.

Vis dar yra žmonių, mažai arba ir nieko nežinančių apie „vilko vaikus“. Mat šis reiškinys ilgai buvo slepiamas. Viena pirmųjų jį tyrinėti ėmėsi vokiečių istorikė, Rytprūsių specialistė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz.

Prieš 20 metų ji išleido Vokietijoje knygą „Vilko vaikai: kelias per Nemuną“, kuri vėliau pasirodė ir lietuvių kalba. Mokslininkė surinko jai medžiagą Kaliningrado ir Lietuvos archyvuose, kalbindama pusšimtį buvusių „vilko vaikų“ ir daugybę žmonių, globojusių tokius vaikus. Nemažai „vilko vaikų“ istorijų ji įamžino dokumentiniuose filmuose.

R.Leiserowitz atskleidė įdomių detalių apie šį reiškinį ir portalui lrytas.lt.

- Ne, tokios politikos nebuvo. Tiesiog rusų kariai kartais šaudė į juos, nes vaikai nelegaliai kirsdavo Lietuvos sieną. Ši buvo saugoma, o vokiečiams nebuvo leidžiama išvykti iš Kaliningrado srities į Lietuvą.

Didžioji problema buvo ta, kad vaikai bėgdami nuo bado Kaliningrade nesuprato pateksiantys į konfliktų zoną. Juk pokariu Lietuvoje buvo baisiau negu per karą – neaišku, kas prieš ką ir su kuo. Vaikams niekas negalėjo to paaiškinti, nes jie nemokėjo lietuviškai. Jie nieko nežinojo apie Lietuvą, visko bijojo – vos pamatę uniformuotus žmones, bėgdavo slėptis.

Rusai įsivaizdavo, kad šie „nelegalai“ – partizanų pusėje. Stribai tyčiojosi iš šitų vaikų. O lietuviams buvo draudžiama  priglausti vokiečius. Tačiau žmonės juos priimdavo, - tuomet vaikai privalėdavo slėpti savo vokišką kilmę, išmokti lietuviškai. 

Kol Lietuvoje nevyko kolektyvizacija, ūkininkai turėjo maisto ir jiems reikėjo padėdėjų, globotiniams buvo gerai. Tačiau vėliau atsirado draudimų įdarbinti kaimuose svetimus žmones.

- Vyrai buvo reguliariai siunčiami iš fronto,  kad pratęstų giminę - tokia buvo politika. Kai per Pirmąjį pasaulinį karą dvejus metus frontininkams nebuvo suteikta atostogų, paaiškėjo, kad  Vokietijoje labai sumažėjo gimstamumas. Todėl pradėta duoti kariams atostogų.

Hitleris svajojo apie didelę tautą, tad  kiekvienas karys per Antrąjį pasaulinį karą reguliariai atostogavo.  Dėl to 1944-aisiais gimstamumas Vokietijoje buvo įspūdingas, o po karo atsirado daugybė  našlaičių. 

Sovietų kariai taip pat stebėjosi, pamatę daugybę vaikų vokiečių žemėse ir siuto – juk jie patys namų nebuvo matę ketverius metus.

- Iki 1990-ųjų vengė  apie ją kalbėti, o dabar jau šneka atvirai. Praeityje būdavo net atvejų, kai moterys savo vyrams neatskleisdavo tikrojo vardo. Tarp mano kalbintų žmonių buvo daug tokių.

Jauni vyrai vokietukai  anksčiau ar vėliau susitvarkydavo savo gyvenimą. Jie galėdavo bastytis visą vasarą, kol galiausiai pas ką nors įsidarbindavo. Buvo darbštūs, gaudavo nuotakas. Tuo metu mergaitės iš Rytprūsių Lietuvoje visada turėjo problemų: visi spėliodavo apie jų kilmę, joms būdavo sunku gauti gerus vyrus.

Mergaites žemindavo. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašte viena vokietukė per konfirmaciją turėjo vilkėti juodai, kai visos kitos buvo aprengtos baltai kaip nekaltos mergelės, - pamotė jai to neleido dėl neaiškios praeities. 

Tačiau nemažai vokiečių vaikų Lietuvoje gyveno gerai ir sočiai, juos įsisūnydavo ir įsidukrindavo. Mažiukus žmonės priimdavo į namus ypač mielai, užaugindavo kaip savo, nes vaikų Lietuvoje trūko. Tačiau vyresnieji „vilko vaikai“  jautė tėvų netektį, jiems buvo sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos.

-Kai kurie didesni vaikai  troško išvykti iš Lietuvos, rašė laiškus Vokietijos valdžiai.  Buvo ir tėvų karo belaisvių, ieškojusių savo atžalų. Vokietijos radijuje buvo tam skirtų laidų. Dar yra išlikę tokių skelbimų.

Dėl abipusių pastangų 1951-ųjų  pavasarį milicija surinko daugiau kaip 3000 jaunuolių ir išvežė į Vokietiją. Buvo  griežtai kontroliuojama, kad tarp jų nepatektų kitų žmonių, nes tuo metu dar vyko tėmimai į Sibirą.

Į Vokietiją važiavo tie, kurie norėjo ir turėjo ryšių. Tačiau važiavo ir to nenorėję - milicija juos vežė prievarta, nes neturėjo SSRS pilietybės. Patėviams buvo liepiama nugabenti juos į sutartą vietą, bet ne visi pakluso, kai kas savo globotinius slėpė.

Tarp išvežtų į Vokietiją vaikų buvo ir beglobių, iki tol tik valkatavusių. Vaikų namų darbuotojai man pasakojo, kaip sunku būdavo tokiems vaikams priprasti prie to,  kad kasdien turi maisto ir lovą. Vienas toks vaikas iššoko naktį pro langą, prisirinko dėžę morkų ir pasikišo po lova atsargai. 

- Mūsų pokalbiai galėdavo įvykti tik tuo atveju, jei žmonės atsiliepdavo į mano skelbimus.

Man teko bendrauti su vyru Vilniuje, kuris iš Karaliaučiaus pateko į Lentvarį, o rusų kareivis jį pardavė turguje už butelį degtinės. Jis buvo praradęs per karo sumaištį dvi seseris ir brolį, neprisiminė net jų pavardės. Tačiau parodžius siužetą per televiziją, atsišaukė  brolis, buvęs su sesėmis Vokietijoje. Sukūrėme filmą apie jų susitikimą.

Lietuvoje man teko dalyvauti televizijos laidoje su moterimi, kuri beveik nieko nežinojo apie savo kilmę. Tačiau po poros dienų  paskambino mergaitė spėdama, kad ji yra jos teta. Mat jos mama su mažąja sesute iššoko iš traukinio, kuris važiavo iš Rytprūsių į Lietuvą, taip sesės pasimetė. Genetinis tyrimas patvirtino jų giminystę.

 „Vilko vaikų istorijos klubas“ (Wolfskinder Geschichtsverein) nuolat pildo pokario istorijos baltąsias dėmes. Jį su bendraminčiais įkūrėme, kad dabarties ir ateities kartoms būtų išsaugota „vilko vaikų“ išgyvenimo drama.

***
Teatrinė akcija „Vokietukai“ vyks rugsėjo 16, 17 ir 24 dienomis, 15, 16.15 ir 17.30 val. sostinės Vingio parke.