Tada Lietuvoje buvo registruoti 323 radijo imtuvai. Kiek žmonių klausėsi pirmojo kreipimosi per radiją, keblu pasakyti. Ginčijamasi net dėl to, kas per radiją ištarė pirmuosius žodžius. Manoma, kad tai galėjo padaryti karininkas Petras Speičys, kurį laiką vadovavęs kariuomenei priklausiusiai Kauno klausomajai radijo stočiai.
Kilnojamosios radijo stotys caro kariuomenės daliniuose atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau Kauno tvirtovė Žaliakalnio forte ypatinga tuo, kad čia įsikūrė pirmoji Lietuvoje stacionari radijo stotis. Latviai reguliarias radijo laidas iš stacionarios stoties pradėjo transliuoti keliais mėnesiais anksčiau negu lietuviai, o estai – 1926 metų pabaigoje.
Pirmoji transliacija truko pusvalandį
Įrašų tada niekas nedarė, bet girdėjusieji pirmąją radijo transliaciją iš Kauno mena, kad po pirmųjų šaukinių buvo perskaityti naujienų tarnybos ELTA pranešimai iš Lietuvos ir užsienio.
Ilgamečio Lietuvos radijos ir televizijos darbuotojo Stasio Štikelio knygoje „Eterio šviesa“ paskelbta laiškų, kuriuos po pirmosios radijo transliacijos parašė klausytojai. Kai kurie buvo nepatenkinti laidos kokybe ir rašė, kad „transliacijos metu girdėjosi lyg uodo zyzimas“. Kitas klausytojas rašė girdėjęs pašalinius garsus iš kito kambario, primenančius motoro veikimą ar tramvajaus dundėjimą.
Nors pastabų būta, dauguma klausytojų entuziastingai sveikino radijo stoties veiklos pradžią ir džiūgavo, kad Lietuva modernėja, o naujausios žinios bus pasiekiamos greitai.
Radijui pritaikė šaudmenų saugyklą
Lietuvos radijo ir televizijos centro Kauno regiono perdavimo centro vadovas Virginijus Bernatonis, įleidęs mus į uždarą buvusio forto teritoriją, neslėpė pats neseniai sužinojęs, kad dailių formų pastatą, kuriame įsikūrė pirmoji stacionari Lietuvos radijo stotis, Pirmojo pasaulinio karo metais veikiausiai statė vokiečiai.
Kituose šaltiniuose minima, kad statinys buvo pastatytas anksčiau, o 1915 metais atėję vokiečiai jį tik pritaikė savo reikmėms.
„Nors pastatas neprimena karinio statinio, jis buvo skirtas šaudmenims laikyti. Kad per karą nebūtų greitai pastebėtas ir subombarduotas, iš vienos pusės siena buvo visai užpilta žemėmis, o atkasta gerokai vėliau. Pirmoji radijo stotis buvo įkurta fortifikacijos statinyje“, – pasakojo inžinierius.
Metaliniai laiptai, vedantys į požeminę pastato dalį, autentiški ir tebėra stiprūs – jų net nereikėjo restauruoti. Nors statinys iš lauko neatrodo didelis, jo plotas – didesnis nei 1000 kvadratinių metrų.
Lydimi V.Bernatonio iki šiol išlikusiais istoriniais laiptais nusileidome į rūsį, kuriame viskas atrodo taip pat, kaip tais laikais, kai apačioje buvo įrengta šaudmenų laikykla. Žmones, savo namuose išsaugojusius senas ką tik pastatyto pastato nuotraukas ir aprašus, kas ir kokiam tikslui statė šį istorinį statinį, centro darbuotojai mielai pakviestų jį apžiūrėti.
Paseno dar nepastatyta
1923 metais laisvos Lietuvos vyriausybė paskelbė stacionarios Kauno radijo stoties įrengimo konkursą. Jį laimėjo prancūzų bendrovė – krapštėsi trejus metus vietoj numatytų trijų mėnesių, o kai pastatė, stotis jau nebebuvo moderni, nes technika tobulėjo labai sparčiai.
Radijo stoties įrengimui vadovavęs inžinierius Kleofas Gaigalis atsisakė priimti darbus, nes rado daug broko. Jis buvo atleistas. Tada priėmimo aktą pasirašė naujasis Kauno radijo stoties viršininkas Alfonsas Jurskis, techninius mokslus baigęs Paryžiuje, bet tuoj įsitikino, kad radijo stotis – ne pirmos rūšies.
1928 metų duomenimis, Kauno radijo stotis pagal galingumą iš 22 Europos radijo stočių buvo vos dešimta, o dar po penkerių metų atsidūrė sąrašo pabaigoje.
Pirmojo radijo garsenybės
Tačiau klausytojai vis tiek buvo nežmoniškai dėkingi už galimybę lietuvišką žodį girdėti radijo bangomis ir netrukus įgijo eterio numylėtinius.
Iš pradžių iš Kauno radiofono ankštos būdelės, kurioje galėjo tilpti daugiausia trys pašnekovai, pranešimus pasikeisdami skaitė radiotechnikai. Jų kalba buvo netaisyklinga, o dikcija irgi ne pati geriausia.
Pirmuoju tikru radijo diktoriumi tapo Petras Babickas. Jis buvo mokytojas ir Jurbarke dėstė lietuvių literatūrą bei piešimą. Neapsikentęs pats atvyko į radiofoną ir pasakė, ką mano apie tokias diletantiškas transliacijas. Viršininkas Alfonsas Jurskis įsižeidė ir liepė jam parodyti, ką sugeba.
Atvykėlis sėdo prie mikrofono ir kuo taisyklingiausiai perskaitė pirmą sykį matomą tekstą. Nuščiuvę radiofono darbuotojai suprato, kad prie mikrofono sėdi talentas. Paskambino tuometis laisvos Lietuvos generolas Vladas Nagevičius ir papylė liaupsių skaitovui. Taip P.Babickas ilgiems metams tapo Kauno radiofono Radijo Dėde.
„Radiofonas mane išplukdė į plačius visuomeninės veiklos vandenis (…). Turėjau kalbėti apie viską – nuo silkių marinavimo būdo iki tarpplanetinių skrydžių“, – rašė P.Babickas.
1939-ųjų spalio 29 dieną jis skaitė visai šaliai transliuojamą kalbą iš Lietuvai grąžinto Vilniaus.
Pirmasis moteriškas Kauno radiofono balsas – Irena Garmiūtė-Eitutienė, gražaus balso tembro moteris, žavi ir išsilavinusi teisininkė. I.Garmiūtė buvo garsaus operos solisto Vlado Eitučio žmona. Studijuodama teisę ji dirbo radijuje ir buvo meiliai vadinama Radijo Teta.
