Kai kuriuos vargšus belaisvius ėmė kankinti dar viena liga. Ji vadinosi sėklidžių grybelis, tačiau mes šią negalią praminėme „ryžių kiaušiais“, ji sukeldavo bjaurų kapšelio tinimą, įtrūkimus ir uždegimą“, – knygoje „Užmirštas kalnietis: išgyvenimo drama japonų nelaisvėje per Antrąjį pasaulinį karą“ rašo Alistairis Urquhartas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alistairis Urquhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą.
Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras). Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Pateikiame šokiruojančią knygos ištrauką.
* * *
Ketvirtąją dieną pradėjome tiesti liūdnai pagarsėjusį Mirties geležinkelį – 415 kilometrų ilgio Siamo (dab. Tailandas)–Birmos (dab. Mianmaras) liniją – vienoje nepalankiausių planetos vietovių.
Britų inžinieriai, įvertinę geležinkelio tiesimo galimybes šioje teritorijoje dar 1885 metais, buvo visiškai teisūs, įspėdami, kad tai pareikalautų daugybės žmonių gyvybių.
Mirties geležinkelio tiesimas buvo vienas didžiausių XX a. karo nusikaltimų. Sakoma, kad kiekvienas jo pabėgis aplaistytas žmogaus krauju. Iš tiesų, dirbdami prie geležinkelio, mirė daugiau nei 16 000 mūsų – britų, australų, olandų, amerikiečių ir kanadiečių – karo belaisvių.
Juos nužudė Japonijos imperijos kariuomenės ambicijos nutiesti šią gyvybiškai svarbią pagalbos liniją savosioms pajėgoms Birmoje, kur jos išbuvo iki 1943 m. gruodžio. Be mūsiškių, siaubingomis aplinkybėmis žuvo maždaug 100 000 pavergtų vietos gyventojų: tajų, indų, malajiečių ir tamilų.
Net pačių japonų inžinierių skaičiavimais, šio geležinkelio tiesimas turėjo užtrukti iki penkerių metų. Tačiau Japonijos imperijos kariuomenė įrodė, kad jie klydo. Mat ji turėjo slaptą ginklą – vergų darbą. Linija, sujungusi Bankoką su Birmos ryžių laukais ir gyvybiškai svarbiomis naftos verslovėmis, už siaubingą žmonių gyvybių kainą buvo baigta vos per 16 mėnesių.
Vieno kelio siaurųjų bėgių – vos kiek daugiau nei metro pločio – geležinkelis leido japonams gabenti prisigrobtus Birmos ryžius ir žaliavas, taip pat pervežti kariuomenės pastiprinimą planuojamai invazijai į Indiją.
Ištisus 16 darbo prie geležinkelio mėnesių turėsime tiesiog kapoti šį kelią per šimtus kilometrų neįžengiamų džiunglių, skaptuoti perėjas uolėtose kalvose, tiesti lygumų atkarpas ir kirsti upes, pirmykščiais įrankiais tiesti tiltus ir viadukus. Tai buvo milžiniškas civilinės inžinerijos projektas, kurį aplaistys mūsų kraujas, prakaitas ir ašaros. Bet dažniausiai – kraujas.
Maitinami menkais maisto daviniais, kurie vos palaikė gyvybę, neturėdami jokių medikamentų, gyvenome stovyklose, giliai paslėptose atokių džiunglių, kur jokie Raudonojo Kryžiaus inspektoriai, jokie neutralių užsienio valstybių atstovai niekada nebūtų mūsų radę. Mūsų japonų šeimininkų valia ištisa 60 000 vyrų kariuomenė tiesiog pranyko džiunglėse.
Pirmąjį rytą naujuose namuose sargybiniai pažadino mus auštant – pagaliais daužė į bambukines namelių sienas. Šis garsas netrukus taps nuolatiniu mūsų palydovu.
– Visi darbo! Skubo! Skubo!
Bundančiame barake pasigirsdavo „Taip! Taip!“ choras. Vienas narsuolis mūsiškis sykį atkirto:
– Prilaikykit galvas, jūs, bjaurybės japonpalaikiai, – tuoj jums jas nuraus.
Bet vėliau ši bravūriška drąsa jam būtų kaip reikiant atsirūgusi, nes supratome, kad daugelis mūsų sargybinių supranta angliškai.
Praustis ir skustis nebūdavo kur, taip pat tam stigo laiko bei ūpo, tad iš karto rikiuodavomės į eilę pusryčių.
– Linksmiau, vyručiai, šiandien – kiaušinienė su kumpiu, – sušuko vienas belaisvis eilės pradžioje.
– Ne, šį rytą avižinė košė, – antrino jam kitas.
Tada kiti eilėje stovintys vyrai ėmė keikti tuodu ankstyvus juokdarius už tai, kad visiems priminė šiuos nuostabius delikatesus. Galvoti ir kalbėti apie maistą dabar tapo kankinimo įrankiu – tai tiesiog varė iš proto. Visi žinojome, kad pusryčiams gausime tik ryžių be jokių priedų. Kaip ir bet kurią kitą nelemtą dieną.
Virėjai paprastai keldavosi keliomis valandomis anksčiau (ir tai buvo vienintelis stovyklos virėjų darbo trūkumas), ant atviros ugnies kaisdavo du 45 litrų talpos keptuves primenančius ketaus puodus, vadinamus kualiais, ryžių ir virduliuose užvirindavo gerti skirtą vandenį.
Virėjai valgydavo vėliau už kitus, bet geriau. Tačiau kartais, jiems pasisotinus, sugebėdavau išprašyti šiek tiek prisvilusios ryžių plutos, nugrandytos nuo puodo dugno. Ta pluta būdavo prisvilusi, užtat daug skanesnė.
Po pusryčių vis dar prietemoje išsirikiuodavome prie barakų skaičiuotei. Išsiskaičiuoti, arba bango, tekdavo japoniškai, pasakant skaičius nuo vieno iki dešimties: ichi, ni, san, shi, go, roku, shichi, hachi, ku, ju. Vienuolika japoniškai yra ju-ichi, kas reiškia dešimt ir vienas, dvylika – ju-ni – dešimt ir du, ir taip toliau.
Kai kuriems vyrams išmokti japoniškai skaičiuoti sekėsi sunkiau nei kitiems. Tačiau kai tau gresia šautuvo buožės smūgis į veidą, greitai mokaisi iš pažiūros tiesiog neįmanomų dalykų. Japonams būdavo itin sunku suprasti kai kurias škotų ir anglų kalbos tarmes, o kai taip netyčia juos įžeisdavome, iš pykčio jie tiesiog sužvėrėdavo.
Jei kas nors suklysdavo ar pamiršdavo savo skaičių, jį sušukdavo kas nors kitas, tačiau tai ne visada patenkindavo sargybinius ir jie puldavo mušti suklydusįjį. Kartais per rikiuotę būdavo įvykdoma keletas mušimo bausmių, ir jos užsitęsdavo kone valandą, o tai užtraukdavo dar ir visiems bendrą bausmę arba maisto porcijų sumažinimą. Greitai supratau, kad geriausia stengtis nepatekti į pirmąsias tenko gretas, kur ir vykdavo daugiausia egzekucijų.
Vos paėmiau į rankas kirtiklį ir kastuvą, japonų sargybinis sušėrė lazda man per kojas įspėdamas sekti paskui kitus į džiungles. Ėjome nelygiu taku, vingiuojančiu tarp medžių.
Iki savo darbo prie geležinkelio vietos ėjome apie valandą, o kai priėjome, paaiškėjo, kad tai tiesiog praretinta proskyna džiunglėse su tolumoje matoma akmens uola. Vėliau australai ją praminė Pragaro ugnies perėja, ir aš tikrai nebūčiau sugalvojęs geresnio pavadinimo.
Japonų inžinieriai mums pasakė, kad tądien turėsime išvalyti plotą tarp dviejų baltų į žemę įsmeigtų atžymų. Jie paaiškino, kaip tai daryti. Medžius reikėjo iškirsti rankomis, išplėšti milžiniškas šaknis, iškasti ir išridenti visus riedulius, išvalyti iškilių ir dygių bambukų sąžalynus.
Mus suskirstė į būrius. Aš patekau į velėnos kirtimo ir kasimo būrį, kuris turėjo išvalyti augaliją ir riedulius iš 9 metrų pločio juostos. Teritorijos, kur bus klojami pabėgiai, o vėliau tiesiami ir geležinkelio bėgiai, viduryje turėjome iškasti maždaug metro gylio tranšėją.
Čia, pusketvirto metro ruože, mes ir kasėme žemę, kurią kiti krepšiais su naščiais išnešdavo bei išversdavo vienoje pusėje. Nukasę kokį pusmetrį, veikiausiai priėjome molio sluoksnį, kuris pasidavė dar sunkiau.
Kitas būrys gavo užduotį išrinkti akmenis, medžius ir nuolaužas, dar kitas – surinkti medžių šaknis, sukrauti jas, kad išdžiūtų, o vėliau – sudeginti. Na, o mūsų – kirtėjų – būryje kai kurie vyrai iš pradžių persistengė. Vienam greta dirbančiam vaikinui, kuris mojavo kapliu, lyg kas jį vytų, pasakiau:
– Nusiramink, drauguži, taip tu greitai visai jėgų neteksi.
– Jei greičiau pabaigsime, – atsakė jis pūškuodamas, – gal anksčiau grįšime į stovyklą.
Tačiau jeigu vieną užduotį pabaigdavome, kareiviai visada rasdavo mums daugiau darbo. O tada kitą dieną jie iš mūsų tikėdavosi dar daugiau. Aš stengiausi dirbti kaip įmanoma lėčiau. Ilgainiui ir kiti tai suprato, bet aš iš karto radau būdų, kaip taupyti energiją.
Jeigu greitai užsimodavau ir kirsdavau visai greta jau iškastos velėnos, nauja taip pat pasiduodavo daug lengviau. Nors iš pažiūros atrodė, kad mojuoju iš širdies, tačiau iš tiesų įdėdavau itin menkai pastangų. Vis dėlto, dirbant svilinančioje saulėje be marškinių, kepurės, be jokio greta augančių džiunglių metamo šešėlio, darbas greitai ėmė sekinti jėgas. Skaičiavau kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, laukiau, kada saulė nusileis ir galėsime grįžti į stovyklą.
Apie vidurdienį japonai paskelbė yasume. Pasidėjome įrankius, susėdome ir valgėme ryžius, kuriuos ryte buvome pasiėmę iš stovyklos. Atidengęs savo katiliuką, pamačiau, kad ryžiai jau pradėję gesti. Jie labiau priminė raugą, o ne įprastą mums maistą, ir buvo siaubingai neskanūs. Vis tiek suvalgiau. Pietų pertrauka prie geležinkelio paprastai trukdavo apie pusvalandį, bet jos ilgumas priklausydavo ir nuo mus prižiūrinčio karininko. Mums taip patikdavo, kai jis užsnūsdavo!
Popietei įpusėjus, mes pagaliau baigėme pirmąją atkarpą. Nepaisant nežmoniško triūso ir pastangų, įdėtų per pastarąsias dešimt valandų, į priekį pasistūmėjome neįtikinamai mažai. Kaip paaiškėjo, iš nurodytos 9 metrų pločio atkarpos mes išvalėme tik apie 6 metrus. Taip buvo pradėtas tiesti liūdniausiai pasaulyje pagarsėjęs geležinkelis. Mūsų darbo patikrinti atėjo japonų inžinierius. Jis ištyrinėjo proskyną iš visų pusių įvairiais geodeziniais įrankiais, tada pareiškė:
– Negerai! Reikia iš naujo! Giliau!
Visiškai praradę ūpą, turėjome vėl pradėti iš pradžių ir rankomis nugrandyti dar apie pusmetrį žemių. Visi sirgome įvairiomis beriberio, pelagros, maliarijos, Dengė karštinės ir dizenterijos formomis. Kai kuriuos vargšus belaisvius ėmė kankinti dar viena liga. Ji vadinosi sėklidžių grybelis, tačiau mes šią negalią praminėme „ryžių kiaušiais“, ji sukeldavo bjaurų kapšelio tinimą, įtrūkimus ir uždegimą.
Susirgęs dizenterija, niekada nežinojai, kada užklups viduriavimas. Kartais reikalas prispirdavo dirbant, tada skuosdavai kuo greičiau į džiungles, kad tik spėtum jį atlikti. Kartais pavykdavo, o kartais, be visų kitų bėdų, dėl to dar gaudavai lazdų.
Japonų karininkas sėdėjo ant akmens pavėsyje ir prižiūrėjo, kaip vyksta darbai. Pastebėjęs ką nors, kas jam nepatiko, šūktelėdavo sargybiniams, kurie tučtuojau prisistatydavo. Pasitaikydavo atvejų, kai dirbantis atokiau nuo visų ir visai niekuo dėtas vis tiek gaudavai lupti dėl kieno nors kito menko nusižengimo.
Galiausiai išsiaiškinau, kurie belaisviai dažniau už kitus patenka į bėdą, ir stengiausi būti nuo jų kuo toliau. Svarstydavau, kokie keisti turėtų būti šie žmonės, kad, nuolat sulaukdami bausmių, niekada nepasimoko, kaip jų išvengti. Šie vyrai paprastai mėgindavo slėptis šešėlyje arba, pamatę kokį nors per džiungles keliaujantį vietinį, mėgindavo ką nors su juo išmainyti. Nuolat ieškodavo lengvesnių kelių. Supratau, kad greta tokių žmonių geriau nebūti.
Dienai baigiantis, paaiškėjo, kad sugebėjome išvalyti tik apie 6 metrų atkarpą. Bet pagaliau iškasėme ją tokio gylio, kokio reikalavo japonų inžinieriai, ir prieš pat sutemstant visiškai nusivarę per džiungles parkėblinome į stovyklą.
Pasiėmęs savo ryžių ir vandens davinį, nuėjau tiesiai į lūšną ir sudribau; maudė visą kūną. Skaudėjo plaštakas, kojas, rankas, nugarą, blauzdas, ypač nugarą ir blauzdas. Visiškai išsekęs galiausiai užmigau. Bet nubudęs jaučiausi taip, lyg apskritai nebūčiau miegojęs. Buvau neįtikimai mieguistas, o skausmas per naktį tik sustiprėjo.
Tikėjausi, kad ilgas miegas atgaivins jėgas, padės ištverti naują dieną, kurią supratau būsiant tokią pat varginančią, o gal net ir dar blogesnę nei ankstesnioji. Bet iš tiesų jaučiausi siaubingai ir atrodė, kad jau pasiekiau visišką dugną.
Maniau esąs dar menkesnis padaras už žiurkes, naktimis šmirinėjančias mūsų lūšnoje. Visi stovyklos belaisviai buvo demoralizuoti ir prislėgti. Tai galėjai pamatyti tuščiose, užgesusiose vyrų akyse. Džiaugiausi, kad stovykloje nėra veidrodžių, – visai nenorėjau išvysti savo aptemusio veido ir akyse perskaityti ištikusią negandą.
Kitą dieną vėl keliaudamas prie geležinkelio, ūmai supratau mums tekusios užduoties mastą. Prisiminiau, kad pirmąją dieną kiek toliau mačiau milžinišką vientisą uolą. Tik dabar suvokiau, kad, tiesdami kelią, turėsime brautis pro ją. Japonai niekada neleisdavo mums kalbėtis dirbant. Todėl tai daryti tekdavo nuleidus galvą ir pašnabždomis: – Ei, vyruti, lėčiau. Taip skubėdamas tik kenki kitiems.
Nesvarbu, koks metų laikas, vasara ar žiema, į stovyklą visada grįždavome jau sutemus. Dažniausiai vakarais vyrai susirinkdavo prie lūšnų ir prieš miegą šnekučiuodavosi. Kartais ir aš prie jų prisėsdavau, bet nuošaly, į pokalbį nesikišdavau. Neturėjau apie ką šnekėti. Mat daugelis vyrų buvo vedę, tad pasakodavo apie namuose likusias šeimas.
Man susidarė toks įspūdis, kad tie šiek tiek vyresni vyrai, trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, išgyveno kur kas lengviau negu jauni. Keista, tačiau pirmieji prie geležinkelio mirė jaunuoliai. Galbūt vyresnieji buvo emociškai stipresni.
Galbūt šeimos jiems teikė didesnį akstiną gyventi. Kartais klausdavau savęs, ar taip ir mirsiu nesukūręs šeimos, beveik nepažinęs gyvenimo, bet stengiausi šias mintis kuo greičiau vyti šalin, kol nepradėjo varyti iš proto. Barakai knibždėjo patalinių blakių, kurios išlįsdavo prieš pat aušrą ir imdavo kankinti.
Negalėjome jų išnaikinti – neturėjome jokių priemonių, jokių chemikalų ar panašių dalykų. Pagavus ir sutraiškius blakę, šlykščiai užsmirsdavo. Keletą savaičių pramiegojęs ant lūšnos grindų, kur atrodė, kad blakės gyvą suės, vieną naktį nusprendžiau pamiegoti lauke.
Neįsivaizdavau, kas nutiks, kai tai padarysiu, bet priėjau išvadą, kad pamėginti verta, net jeigu būsiu pagautas ir sumuštas sargybinių. Lūšnoje visada miegodavau netoli įėjimo, trečias iš dešinės, tad naktį, stengdamasis nekelti triukšmo, išsėlinau laukan prie barako sienos. Atsiguliau ant žemės. Ji buvo nelygi, bet minkšta ir vėsi.
Viršuje švietė žvaigždės, dangaus skliautas, regis, slopino maliarijos kankinamų vyrų dejones ir erzinančius riksmus nuo sapnuojamų košmarų. Džiunglių garsai manęs jau neveikė, tad užmigau greitai.
Atsikėlęs ir atsistojęs į eilę prie pusryčių, jaučiausi daug žvalesnis ir pailsėjęs nei tada, kai miegojau žmonių pilnoje ir niekada nenurimstančioje lūšnoje. Nepertraukiamas miegas atsipirks dieną dirbant prie geležinkelio. Nuo to karto lauke miegojau beveik visas naktis. Keista, bet niekas dėl to nieko man nesakė, tačiau ir nepasekė mano pavyzdžiu.
Dabar stovykloje nuolat dirbo šešių žmonių grupė, laidojanti mirusiuosius. Šių vyrų japonai nevarė prie geležinkelio – jų darbas buvo tik laidoti. Nors kasti kapus džiunglėse, be jokios abejonės, buvo gana sunki užduotis, tačiau ji buvo lengvesnė – bent jau fiziškai – negu geležinkelio tiesimas. Tik va, nuolat matyti tuos nelaimėlius mirusiuosius duobkasiams tikriausiai reikėjo nemažai jėgų ir stiprios valios.
Nemažai pastangų tekdavo įdėti ir kiekvienam iš mūsų, kad ryte tiesiog atsikeltume. Visai nebuvo energijos daryti tai, ko iš mūsų reikalavo pavergėjai. Alinantis fizinis darbas, gaunant apie tūkstantį kalorijų per dieną, kaip reikiant viršijo mūsų jėgas. Bet jiems tai nerūpėjo. Mus galėjo pakeisti tūkstančiai kitų belaisvių, nė neminint šimtų tūkstančių pavergtų vietinių. Buvome mirti pasmerkti vergai, neturintys visiškai jokios vertės.
Net ir japonai kartais suvokdavo, kad kai kurios užduotys viršija mūsų fizines galimybes. Kelis mėnesius rankomis tampėme milžiniškus tikmedžio rąstus, iš kurių japonai ketino gaminti geležinkelio pabėgius. Pirmosiomis dienoms, kai tik atvykome, vieną šio kietmedžio rąstą panešdavo 8–12 vyrų. Tačiau greitai taip nusilpome, kad net ir 20 ar 30 žmonių vos galėjo pajudinti jį iš vietos.
Tad po kurio laiko šiam darbui, norėdami jį paspartinti, kareiviai atvarė du dramblius. Anksčiau dramblių buvau matęs tik į Aberdyną atvykusiame cirke, ir dabar iš arti šie gyvūnai atrodė tikrai įspūdingi ir bauginantys. Gera buvo matyti juos dirbančius ir žinoti, kad drambliai dar vieną dieną gelbsti mūsų, belaisvių, nugaras, tačiau jie kėlė ir tam tikrą grėsmę. Rąstus ant plieninių grandinių pakabindavo drambliams ant kaklo. Šie gyvūnai lengvai juos pernešdavo į reikiamą vietą, tačiau rąstai pavojingai suposi, sukeldavo daug nelaimingų atsitikimų.
Kariuomenėje gauti drabužiai, šortai ir marškiniai jau seniai sutrūnijo tiesiog ant kūno. Mėgindamas išsaugoti paskutinius orumo likučius, nusprendžiau dėvėti japonišką strėnų juostą, kurią jau buvo išmėginę daug kitų vyrų. Tai buvo ilgas baltos drobės gabalas, maždaug 15 cm pločio. Šonuose būdavo pritvirtintos juostelės arba virvutės, kurias reikėjo apsivynioti aplink juosmenį, o likusiu medžiagos gabalu, pradedant nuo sėdynės, uždengti paslėpsnius.
Laisvasis jos galas likdavo plevėsuoti iš priekio. Aišku, šis drabužis nelaimėtų mados apdovanojimo, tačiau poreikį patenkino ir buvo stebėtinai patogus. Be šios strėnų juostos, nedėvėjau daugiau nieko. Kuo nuogesnis buvau, tuo jaučiausi švaresnis. Tačiau iš tiesų bet kuriam žmogui stovykloje buvo sunku pakelti purvą, nešvarą, rėpliojančias utėles, niežus, dvoką ir bet kokios laisvės bei orumo praradimą.
Ištisinės uolos siena, pirmosiomis mūsų darbo prie geležinkelio dienomis stūksojusi už maždaug 350 metrų, kiekvieną dieną artėjo. Mane apimdavo siaubas pagalvojus, kad šią uolą teks kirsti paprasčiausiais kirtikliais, plaktukais ir kaltais. Nuolat girdėdavau, kad žmonės miršta prie geležinkelio, tačiau iš tiesų nenorėjau to žinoti. Kiekviena mirtis be galo liūdino ir slėgė.
Sunku buvo suvokti tikrąjį šių aukų mastą, tačiau dabar apsėdo mintys apie save, kovojau proto kovą vien tam, kad išgyvenčiau dar vieną dieną. Dirbdamas prie Pragaro ugnies perėjos, draugų turėjau nedaug, bet dauguma patyrėme tą patį.
Dirbti tekdavo taip sunkiai, kad stengdamasis išlikti kiekvienas žmogus tapdavo itin uždaras, o sunkumų vis labiau spaudžiamas, darydavosi dar uždaresnis. Išgyventi kiekvieną dieną reikėjo tiesiog antžmogiškų pastangų.
Keista, bet kuo mažiau šnekėdavome vieni su kitais, tuo daugiau – patys su savimi. Beveik visi belaisviai kalbėjosi su savimi, ir aš nebuvau išimtis. Kas rytą sakydavau sau, kartodavau ir kartodavau: „Išgyvenk šią dieną. Išgyvenk šią dieną. Išgyvenk šią dieną“.
* * *
Alistair Urquhart. Užmirštas kalnietis: išgyvenimo drama japonų nelaisvėje per Antrąjį pasaulinį karą. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2017] – 312 p.
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – atsiminimus „Užmirštas kalnietis“. Joje – neįtikėtina autoriaus Alistairio Urquharto išgyvenimo drama patekus į japonų nelaisvę.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alistairis Urquhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą. Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras). Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių...
Ištvėręs kankinimus, alinantį badą ir cholerą, visiškai išsekęs Alistairis po kelių mėnesių buvo išsiųstas į kitą belaisvių stovyklą Japonijoje vienu iš „pragaro laivų“. Taip buvo vadinamas liūdnai pagarsėjęs kelių dešimčių surūdijusių griuvenų japonų laivynas, skirtas gabenti atsargas ir belaisvius į tolimiausius užkampius.
Alistairiui nebuvo lemta pasiekti kelionės tikslo, nes į laivą pataikė amerikiečių torpeda. Dauguma plukdytų karo belaisvių, ištvėrusių vergovę ir badą prie Mirties geležinkelio, žuvo. Tačiau Alistairiui pavyko išsigelbėti – jis penkias dienas vienui vienas plūduriavo ryklių knibždančioje Pietų Kinijos jūroje, kol jį rado banginių medžiotojai. Išgelbėtas jis galiausiai vis tiek buvo išvežtas į Japoniją ir priverstas sunkiai dirbti šachtoje prie pat Nagasakio. Po dviejų mėnesių amerikiečiai ant šio miesto numetė atominę bombą...
„Užmirštas kalnietis“ – tai jautri paprasto į karą pašaukto jaunuolio išgyvenimo istorija. Patekęs į nelaisvę Alistairis ištvėrė daugybę išbandymų ir net tris kartus atsidūrė visai arti mirties. Šios knygos autoriui pavyko išsigelbėti, tačiau dauguma jo draugų, karo belaisvių, žuvo...
