Iki šiol istorikai pateikia įvairiausius, dažnai prieštaringus duomenis. Ilgus metus netekčių klausimą nagrinėjęs Rusijos istorikas Borisas Sokolovas teigia, kad Antrojo pasaulinio karo metais SSRS prarado daugiau nei 40 milijonų piliečių. Šis skaičius – dvigubai didesnis nei skelbta sovietmečiu. Interviu su B.Sokolovu paskelbė novayagazeta.ru. Pateikiame jį lietuvių skaitytojams.
– Borisai Vladimirovičiau, Stalinas įvardijo žuvusių skaičių 7 milijonais, Chruščiovas – 20, Jelcino laikais skaičius išaugo iki 27 milijonų... Ir kiekvieną kartą mums sakydavo, kad remiamasi vis naujais duomenimis... Kaip paaiškinti tokį „šokinėjimą“?
– Stalinas apskritai nežinojo, kiek žuvo. 7 milijonus jis tiesiog sugalvojo. 20 milijonų teorija paimta iš Vokietijoje sudarytų Antrojo pasaulinio karo rezultatų. Ten buvo istoriko Helmuto Arntzo straipsnis „Žmonių netektys Antrajame pasauliniame kare“.
Bet šis skaičius anekdotiškas: remtasi pulkininko Kalinovo duomenimis. 8,5 milijono žuvusiųjų, 2,5 milijono mirusių nuo žaizdų, 2,6 milijono mirusių nelaisvėje. Gauta 13,6 milijono karių, prie kurių pridėti Stalino 7 milijonai.
Rezultatas – 20 milijonų, apie kuriuos ir paskelbė N.Chruščiovas. Bet juk „Kalinovas“ – išgalvotas personažas. Neva tai į Vakarus pabėgęs sovietų pulkininkas. Iš tiesų kūrinį „Maršalai taria žodį“ parašė du emigrantai – Grigorijus Besedovskis ir Kirilas Pomerancevas. Taigi 20 milijonų – jų vertinimai.
– Kaipgi profesionalūs karo istorikai pagrįsdavo šiuos skaičius? Juk jie gerai žinojo, apie ką kalbama? Ar nežinojo? Ar galima teigti, kad kažkas sąmoningai melavo? Ar jie visi nuoširdžiai klydo?
– Daugiau ar mažiau rimti istorikai puikiai suvokė, kad Raudonosios armijos netektys smarkiai sumažintos. Bet iki M.Gorbačiovo epochos niekas nedrįso apie tai prabilti viešai. Kalbant apie oficialius skaičius, pateiktus knygoje „Slaptumo grifas panaikintas“ (8,6 mln. žuvusių karių, 26,6 mln. – bendras netekčių skaičius), tai Grigorijaus Krivošeino vadovaujamas autorių kolektyvas siekė sumažinti žuvusiųjų skaičių įvairių statistinių gudrybių pagalba priartinant jį prie žuvusių vokiečių karių skaičiaus.
Deja, net kai kurie demokratinių pažiūrų demografai bei istorikai privačiuose pokalbiuose pripažindavo, kad norint patriotiškai auklėti jaunimą derėtų nutylėti apie tikrąsias sovietų netektis.
– Ar galima įvardinti tikrąjį sovietų netekčių skaičių? Arba bent jau tokį skaičių, kurio negalima būtų lengvai paneigti?
– Mano skaičiavimais, Sovietų Sąjunga prarado 26,9 milijonus karių. Į šį skaičių patenka ir kovoję Vermachto, SS, vokiečių policijos gretose, sovietų partizanų tarpe, mirę lageriuose, nuo ligų ar kitų priežasčių. Bendras pastarųjų skaičius – apie 700 tūkstančių.
Kalbant apie civilius gyventojus, tai praradome nuo 13,2 iki 17 milijonų žmonių. Iš viso SSRS prarado nuo 40,1 iki 40,9 milijonų savo piliečių. Manau, kad tai gana patikimi duomenys, nors žuvusių civilių skaičius gali būti kiek mažesnis. Viskas priklauso nuo skaičiavimų. Savo aukų skaičiavimo metodiką nuosekliai aprašiau neseniai išleistoje knygoje „Karo kaina“.
– Kalbate apie tai, kad žuvusių karių skaičių galima nustatyti gana tiksliai. Bet kiek galima pasitikėti jūsų skaičiavimais?
– 1993 m. gegužės mėnesį Jelcino patarėjas generolas Volkogonovas publikavo duomenis apie negrįžtamas Raudonosios armijos netektis. 1942 m. Vyriausios sanitarinės Raudonosios armijos valdybos viršininko Jefimo Smirnovo knygoje pateikta sužeistųjų per visą karą dinamika.
Nustačiau, kurį 1942 m. mėnesį raudonarmiečių į nelaisvę pateko mažiausiai. Tai buvo lapkritis. Tuomet vokiečiai į nelaisvę paėmė 10 tūkstančių mūsų karių (o, pavyzdžiui, gruodį – 50 tūkstančių). Lapkričio mėnesio negrįžtamų netekčių skaičių palyginau su tą patį mėnesį sužeistųjų skaičiumi ir pastebėjau, kad vienam procentui sužeistųjų teko penki tūkstančiai žuvusiųjų.
Ekstrapoliavau šį skaičių visam karo laikotarpiui ir gavau apie 23 milijonus. Pridėjau ir kitus skaičius: mirę nuo ligų, nelaimingų atsitikimų, sušaudyti per tribunolą, 4 milijonai žuvusių nelaisvėje. Gavau 26,9 milijono.
Vidutiniškai vokiečių karių žūdavo dešimt kartų mažiau nei raudonarmiečių. Kartais gaudavau net didesnį skirtumą. Pavyzdžiui, prie Leningrado vienas Raudonosios armijos pulkas per vieną dieną (1941 m. lapkričio 9-ąja) prarado daugiau karių nei visa 17-oji vokiečių armija per 10 dienų.
Arba prie Kerčės. Vienas 12-osios šaulių brigados batalionas 1942 m. balandžio 9 d. neteko 600 karių iš 800. Visa Ericho von Mansteino armija per 10 to paties mėnesio dienų neteko kiek daugiau – 914.
Galiu pateikti daugybę tokių pavyzdžių. Raudonosios armijos netektys buvo menkinamos siekiant jas sulyginti su vokiečių netektimis, kurios savo ruožtu didintos.
Vokiečių netektys sovietų pranešimuose – gryniausia pasaka. Belaisvių skaičius padidintas dešimtis kartų. Pavyzdžiui, prie Miuso upės 6-ąją vokiečių armiją puolęs Pietų frontas pranešė apie tai, kad nuo 1943 m. rugpjūčio 18 iki 31 d. paėmė į nelaisvę 5100 vokiečių karių. Bet per tą laikotarpį vokiečių junginiai neteko 367 karių. Šie kariai paskelbti dingusiais be žinios. Akivaizdu, kad dalis jų žuvo, o ne pateko į nelaisvę.
– Ar nėra kokių nors nežinomų dokumentų, kuriuos kas nors iki šiol slepia? O štai jei juos atrastų, visuose ginčuose būtų padėtas taškas. Jei tokių dokumentų yra, kur jie galėtų būti?
– Tokių dokumentų nėra. Teoriškai galima paimti pulkų žurnalus, kuriuose registruotos karių netektys ir bandyti skaičiuoti remiantis tais sąrašais. Bet didelė tokių žurnalų dalis apskritai neišliko. Taigi tokie skaičiavimai būtų daliniai. Dokumentų, kuriuose viskas būtų sudėliota į savo vietas, nėra. Net jei visi archyvai būtų prieinami.
– Bet kodėl tokie šokiruojantys skaičiai? Kariai nemokėjo kautis? Generolai nesugebėjo vadovauti? Technika buvo prasta?
– Manau, kad tai kompleksiška problema. Iš vienos pusės Stalinas visada baiminosi profesionalų vadovaujamos kariuomenės, jam visuomet buvo patogu kariauti su neparengtu kontingentu todėl, kad profesionalioje kariuomenėje galėjo iškilti savas Bonapartas. Stalinas baiminosi naujojo Bonaparto gimimo.
Iš kitos pusės, žmogaus gyvybės kaina sovietų sistemoje buvo menka. Karių ir karininkų parengimo lygis buvo neįtikėtinai prastas. Vokiečių ar amerikiečių karį galima įtikinti, kad taikos metu įgytas asmeninis pasirengimas didina galimybes išlikti mūšio sąlygomis.
Sovietų kario įtikinti tuo buvo faktiškai neįmanoma. Raudonarmietis neabejojo, kad jo gyvybė priklauso nuo vado. Taigi taikos metu mokytis kariauti nesistengta. Ir 1936, ir 1939, ir 1945 metais savo pasirengimu Raudonoji armija smarkiai nusileido vokiečių kariuomenei. Tiek maršalai, tiek generolai, tiek eiliniai.
– Tai, ką jus kalbate, neabejotinai sukels daugybę kaltinimų šalies ir jos didvyrių istorijos menkinimu. Ir apskritai – ar verta pamiršti, kas vis dėlto nugalėjo ir kieno vėliava suplevėsavo virš reichstago.
– Niekas nesiruošia išbraukti SSRS iš nugalėtojų sąrašo, tačiau nedera pamiršti, kokia kaina atiteko ši pergalė. Būtina prisiminti, kad tiek Stalinas, tiek Hitleris atsakingi už Antrąjį pasaulinį karą. Be Molotovo-Ribentropo pakto, to karo nebūtų.
– Vien tik užuominos apie didžiules aukas ir tikrąsias karo priežastis susilaukia kaltinimų patriotizmo stoka. Mus stengiasi įtikinti, kad visos diskusijos juodina „liaudies žygdarbį“. Kadaise sukurti propagandiniai mitai paskelbti šventais, o kiekvienas bandymas juos kritikuoti sukelia aršią nepatenkintųjų reakciją. Ką reikia daryti, kad padėtis pasikeistų?
Leisiu sau priminti vieną citatą iš knygos „Karo kaina“. Joje pateiktas Volgogrado (buvusio Stalingrado) Gynybos muziejaus direktoriaus Andrejaus Borodino pasakojimas: „Septintojo dešimtmečio pradžioje bandyta pirmą kartą suskaičiuoti mūsų netektis Stalingrade. Skulptorius Eugenijus Vučetičius panoro, kad ant Mamajaus pilkapio būtų iškaltos visų Stalingrado kautynėse žuvusių Raudonosios armijos karių ir karininkų pavardės. Jis vylėsi, kad tai įmanoma, ir paprašė manęs sudaryti sąrašą.
Noriai ėmiausi darbo. Nuvykau į Podolsko kariuomenės archyvo biurą. Biurui vadovavęs generolas majoras prasitarė, kad buvo gavęs tokią pat užduotį iš CK sekretoriaus Kozlovo. Po metų kruopštaus darbo Kozlovas iškvietė generolą ir pasiteiravo apie darbo rezultatus. Kai sužinojo, kad jau suskaičiuota 2 milijonai aukų, o pabaigos dar nesimato, pasakė: „Užteks“. Ir darbas buvo nutrauktas.
Tada paklausiau generolo: „Kiek karių mes praradome Stalingrade, nors apytiksliais duomenimis?“ Generolas atsakė: „Aš jums nepasakysiu“. Mano akyse sukasi į mūšį mestų dalinių pranešimai. Vienos ašaros... Pulkai dingdavo kartu su štabais ir visa dokumentacija. Per tris dienas būdavo išmušama visa divizija. Ne, nei vienas istorikas neatkurs viso netekčių paveikslo. Mums nelemta iki galo suvokti šio košmaro“. Ką reikia daryti, kad košmaras nepasikartotų?
– Be demokratijos įtvirtinimo nieko nesigaus. Bet netgi tada turės prabėgti 10–15 metų, jei kalbame apie kariuomenės parengimą. Tai yra, kai ateis nauja vadų karta. Bet, kartoju, tai įmanoma tik esant demokratijai. Jei bus autoritarinis, net nuosaikus autoritarinis režimas, bet kokios reformos neduos laukiamų rezultatų.
– Kas yra Didysis tėvynės karas? Didžiausia šalies istorijoje tragedija ar jos laimėjimų viršūnė? Ar mums švęsti gegužės 9-ąja? Beje, niekas iš mano pažįstamų fronto veteranų, kurie suteikė garbės kartu su jais išgerti taurelę degtinės, niekada šios dienos nešventė.
– Mano manymu, tai didžiausia tragedija. Sovietų Sąjunga prarado penktadalį gyventojų. Daugiau nei visos kitos karo dalyvės kartu sudėjus. Nereikia didžiuotis, kad mūsų batalionas per vieną dieną netekdavo daugiau karių, nei visa vokiečių armija per dešimt. Esu tikras, kad gegužės 9-ąją, birželio 22-ąją reikia švęsti kukliai ir tyliai.
