Iš Ukmergės kilęs Chaimas Frenkelis odos apdirbimo verslu susidomėjo dar studijuodamas Valažine ir Balstogėje. Baigęs odos pramonės verslo mokslus Ch. Frenkelis už 5 tūkst. rublių 1879-aisiais Šiauliuose įsigijo nedideles odos rauginimo dirbtuves ir pradėjo plėtoti savo verslą.
Chaimas Šiaulius pasirinko neatsitiktinai. „Mieste jau buvo nutiestas geležinkelis, intensyvėjo prekyba Tilžės–Rygos plentu, todėl čia buvo patogu atsivežti ir odos žaliavą, ir chemikalus“ , – pasakojo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė.
Diegė modernias technologijas
Dabartinėje Vilniaus gatvėje, netoli Talkšos ežero, atidaręs odos rauginimo dirbtuves Ch. Frenkelis iš pradžių vertėsi vos su dešimčia darbininkų. Odos apdirbimo procesai vyko vien rankiniu būdu. Tačiau verslininkas nuolatos domėjosi pasaulinėmis odos apdirbimo inovacijomis, ieškojo efektyviausių sprendimų, kaip modernizuoti gamybos procesą.
1894 metais pradėjo gaminti padų odą, o iki tol naudotą rankų darbą pakeitė mechanizmais. Buvo dešimteriopai padidintas darbuotojų skaičius, iškilo mūriniai fabriko pastatai, juose sumontuoti garo katilai, džiovyklos, presai. Gamybos procesus tuo metu itin patobulino pirmasis Šiauliuose elektros generatorius, netrukus visoje gamyklos teritorijoje įrengtas elektros apšvietimas, o 1900-aisiais fabrike įvestas ir pirmasis telefonas.
Žaliava – net iš Pietų Amerikos
Verslininkas sparčiai plėtė dirbtuves, ieškojo vis kokybiškesnių žaliavų. Ligi tol naudotus iš eglių žievių pagamintus chemikalus pakeitė penkis kartus efektyvesniais, pagamintais iš Pietų Amerikoje augančio kvebracho medienos.
„Odos kokybė priklauso ir nuo to, kokiame klimate gyvulys augo, kuo buvo šeriamas. Siekdamas pagaminti išskirtinės kokybės odą, žaliavą vežėsi ne tik iš Rusijos, bet ir iš Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Indijos“, – apie fabriko veiklą kalbėjo istorikė.
Itin kokybišką odą gaminęs Ch. Frenkelis nestokojo užsakymų. Taip per kelis dešimtmečius Ch. Frenkelio odos apdirbimo fabrikas išaugo į vieną didžiausių Rusijos imperijoje – teritorijoje iškilo net 48 mūriniai 1–4 aukštų pastatai, įkurta gaisrininkų komanda, medicinos punktas, pastatyta sinagoga.
Raudonieji padai atsirado Šiauliuose
XX a. pradžioje į odos gamybos verslą įsitraukė ir Berlyne chemijos mokslus baigęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas. Fabriko teritorijoje įrengta laboratorija, kuriai vadovavo mokslininkas iš Švedijos „Tuo metu Frenkeliai keletą metų vieninteliai naudojo naujausią rauginimo medžiagą – mangroviją, kurią per Liverpulio, Hamburgo ir kitus uostus atveždavo iš Afrikos“, – pasakojo istorijos žinovė J. Vilimaitienė.
Naudojant šią raudoną žievę odai apdirbti buvo pagaminti itin kokybiški „raudonieji padai“. Drėgmei atsparūs ir patvarūs „raudonieji padai“ buvo labai paklausūs rinkoje, o 1905 metais Paryžiuje ir Briuselyje vykusiose parodose šie Ch. Frenkelio fabriko gaminiai jau buvo apdovanoti aukso medaliu.
Apyvarta – daugiamilijoninė
Tais pačiais metais fabrike buvo sumontuotos modernios būgnų technologijos, atsisakyta odų rauginimo kubiluose, netrukus imta gaminti ypač minkštą ir elastingą padų odą. Užsakymus siuntė ir mechanizuoti avalynės fabrikai, ir Rusijos imperijos kariuomenė, ir vietiniai batsiuviai.
1914-aisiais fabriko apyvarta siekė net 25 mln. rublių (galima palyginti – vidutinis darbininko mėnesinis užmokestis buvo apie 25 rublius). Tuo metu fabrike dirbo apie 1 tūkst. darbuotojų, jie kartu su savo šeimomis sudarė apie penktadalį viso Šiaulių miesto gyventojų.
Ch. Frenkelio sėkmė įkvėpė kitus
Fabriko klestėjimo laikotarpiu iki Pirmojo pasaulinio karo Ch. Frenkelio šeima praturtėjo. 1908 metais pastatytas prabangus moderno stiliaus dviejų aukštų gyvenamasis namas – dabartinė Chaimo Frenkelio vila.
Pelningai veikęs Ch. Frenkelio fabrikas Šiauliuose paskatino ir kitų odos apdirbimo gamyklų atsiradimą. XIX ir XX amžių sandūroje įkurti brolių Vulfo ir Boriso Nurokų, brolių Naumo ir Saliamono Choronžickių, brolių Rogalinų odos fabrikai.
Taip iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai tapo pasaulio odos pramonės centru, o „odų karaliumi“ praminto Ch. Frenkelio fabrikas – didžiausiu Rusijos imperijoje.
Verslą perėmė sūnus
Deja, bet Pirmojo pasaulinio karo metu dalis fabriko įrenginių buvo išvežta į Rusiją, dalis sunaikinta, odos sandėliai išplėšti ir apgriauti. Pats Ch. Frenkelis su šeima emigravo į Rusiją, o vėliau – į Vokietiją, kur 1920 metais mirė.
Po karo į Lietuvą sugrįžęs Chaimo sūnus Jokūbas atnaujino odos gamybą, bet ankstesnių fabriko rezultatų pasiekti nepavyko, užsakymus daugiausia realizuodavo tik vidaus rinkoje.
1925-aisiais Jokūbas su giminaičiais ir kitais stambesniais odos gamybos verslininkais fabriko teritorijoje įkūrė modernią, mechanizuotą batų gamyklą „Batas“. 1939 metais bendrovė jau buvo viena didžiausių Lietuvoje. Batų fabrike tuo metu dirbo apie 500 žmonių.
Po karo įkurtas kombinatas „Elnias“
1940 metais tiek Ch. Frenkelio odos fabrikas, tiek „Batas“ buvo nacionalizuoti, o per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apgriauti.
Pokariu įkurta stambiausia įmonė Šiauliuose – odos ir avalynės kombinatas „Elnias“, veikęs visu sovietmečio laikotarpiu. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę „Elnias“ buvo privatizuotas, vėliau paskelbtas bankrotas, o 1998 metais fabrikas uždarytas.
Istorinėje vietoje odos apdirbimo verslas išliko
Šiuo metu buvusioje fabriko teritorijoje įsikūrę įvairiausi smulkieji verslai – nuo suvenyrų ar gėlių prekybos, sandėliavimo iki grožio paslaugų.
Tačiau odos apdirbimas dar neišnykęs. Viename pastatų įsikūrusiame odos apdirbimo ceche dar ir šiandien odos žaliava rauginama ir chemikaluose mirkoma mediniuose būgnuose.
„Visi procesai vyksta taip, kaip ir anksčiau. Keičiasi mechanizmai, priemonės, bet procesas lieka tas pats. Kaip buvo mediniuose, raudonmedžio ar maumedžio būgnuose, taip ir liko“, – aiškino bendrovės „TDL Oda“ cecho viršininkas Kęstutis Bagvila. Iš čia žaliavinė išrauginta oda keliauja į Portugaliją, Italiją, Indiją ar Korėją.
Šalia fabriko – kultūros židinys
Iki Pirmojo pasaulinio karo viloje gyveno Ch. ir D. Frenkelių šeima. Tarpukario metais dalyje namo veikė Šiaulių Hebrajų gimnazija. Antrojo pasaulinio karo metais viloje įsteigta karo ligoninė, kuri funkcionavo daugiau nei 50 metų.
Po nepriklausomybės atkūrimo Šiaulių miesto savivaldybės sprendimu pastatas perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. 2003 metais Ch. Frenkelio vila paskelbta kultūros paminklu, o joje atidarytos ilgalaikės ekspozicijos.
Dabar šalia gamyklinių pastatų stovinti gražuolė renovuota Chaimo Frenkelio vila traukia turistus ir menininkus. Čia veikia muziejus, organizuojami koncertai, kiekvieną vasarą vyksta tarptautinis muzikos festivalis.
