Šio istoriko knyga – labai išsamus, komunizmo ir komunistinių šalių istoriją įvairiais aspektais nagrinėjantis darbas. Čia rasime daugybę įdomių faktų, pagrindinių komunizmo lyderių biografijų ir beprotiškų jų iniciatyvų aprašymų. Autorius vaizdžiai aprašo komunizmo idėjų pradžią, kaip jos skynėsi kelią į „atstumtųjų“ ir „engiamųjų“ širdis, kaip buvo skiepijamos ir kodėl raudonajai blogio sėklai vis dėlto nepavyko pavergti pasaulio.
Nepaisant to, kad galutinai susikompromitavęs komunizmas jau tarsi paguldytas ant menčių, autorius įspėja, kad jam būdingos metastazės. „Net kai išnyks paskutinė komunistinė valstybė, jo dar laukia ilgas pomirtinis gyvenimas“ – simpatijos Leninui ir Stalinui šiandienos Rusijoje tai puikiai įrodo.
Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Naujos komunistinės valstybės Rytų Europoje ir Rytų Azijoje – nuo Tiranos iki Pchenjano, nuo Talino iki Šanchajaus – turėjo daug bendrų bruožų.
Daugelį jų valdė vienintelė partija. Kai kur į komunistų partiją buvo įtrauktos kitos politinės grupuotės arba joms suteikta dalinė autonomija – žinoma, jei jos buvo kairiosios pakraipos. Įvesta diktatūra. Teismai ir spauda veikė pagal politikų nurodymus. Valstybė nusavino ištisus ekonomikos sektorius, buvo įvestas centralizuotas planinis ekonomikos valdymas.
Religija buvo persekiojama. Paskutinės pilietinės visuomenės liekanos buvo negailestingai triuškinamos verčiant paklusti ar tiesiog sunaikintos. Buvo skleidžiama stalininė marksizmo-leninizmo versija, o kitos ideologijos buvo persekiojamos.
Vykdomoji valdžia centralizuota. Valstybės institucijų vykdomą kontrolę sustiprinto nomenklatūrinė sistema ir glaudūs partijos, vyriausybės, policijos ir kariuomenės ryšiai. Komunistų partijų vadovai išplėtojo grandiozinę politiką ir smulkmeniškai tikrino skiriamus kadrus.
Kiekvienoje valstybėje buvo oficialiai garbinamas aukščiausias valdžios atstovas. Visose komunistinėse šalyse buvo atliekami panašūs vieši ritualai. Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos metinės buvo valstybinės šventės, per jas sostinėse rengiami kariniai paradai. Lyderiai viešumoje griežtai laikėsi esamos politinės valdžios nubrėžtos linijos. Komunistinės valstybės, išskyrus atstumtąją Jugoslaviją, skelbėsi remiančios pasaulinį komunizmo judėjimą, kurio priešakyje yra Sovietų Sąjunga.
Negalima sakyti, kad naujosios komunistinės valstybės iki smulkmenų sekė sovietiniu modeliu ir niekuo tarpusavyje nesiskyrė. Komunistus į valdžią Rusijoje atvedė tam tikros aplinkybės ir tradicijos. Padėtis kiekvienoje iš tų šalių neišvengiamai buvo vis kitokia. Negana to, nuo 1917 m. Rusijoje daug kas pasikeitė. Užsienio komunistai ne visais atvejais pasimokė iš sovietų klaidų; daugelis jų sirgo istorine amnezija ir darė lygiai tokias pačias šiurkščias klaidas. (...)
Visose šalyse į valdžią atėję komunistai uoliai mėgdžiojo SSRS. Žemvaldžių turtas buvo nusavinamas, seni dvarai naikinami. Naujai aneksuotose Estijos, Latvijos ir Lietuvos sovietinėse respublikose imtasi vykdyti kolektyvizaciją. 1948 m. šis procesas buvo pradėtas ir išorinėje SSRS imperijoje, o tam prieštaraujantys Rytų Europos lyderiai nušalinti (labiausiai žinomas Gomułkos pavyzdys).
Vos gavę žemės sklypus, valstiečiai turėjo su jais atsisveikinti – žemė atimta ir prijungta prie kolūkių, dydžiu prilygstančių dvarams. Vengrijoje valstiečiai skerdė savo gyvulius – taip pat kaip 4-ajame deš. Sovietų Sąjungoje. Priešintis trukdė karo metų vargai bei gerai ginkluotos ir pasirengusios Raudonosios armijos baimė.
Rytų Europos nacionalinės vadovybės tarpusavyje varžėsi, kuri už kurią staliniškesnė. Nugalėjo Vylko Červenkovo vadovaujama Bulgarija, kurioje iki 1953 m. kolektyvizuota 56 proc. žemės ūkio paskirties žemės, o nuo jos nedaug atsiliko Čekoslovakija su 54 proc. Didžiausia atsilikėlė buvo Vokietijos Demokratinė Respublika – čia kolektyvizuota tik 5 proc., tačiau tai buvo aiškinama sudėtinga jos tarptautine ir struktūrine padėtimi; vos išsisprendus šioms problemoms, vietos komunistų vadai veržėsi dalyvauti lenktynėse.
Į Rytų Europos kaimus perkelti sovietinio stiliaus komunizmo atributai. Nuo gamyklų konvejerių į naujus kolūkius riedėjo traktoriai. Buvo steigiamos mašinų ir traktorių stotys. Kolūkių pirmininkais dažniausiai skiriami vadovavimo patirties ar techninių įgūdžių neturintys, tačiau politiškai patikimi vietos gyventojai. Pirmenybė teikiama ir pasipriešinimo vokiečių okupacijai dalyviams.
Tačiau gabiausiems komunistams veteranams dažniau atitekdavo svarbūs postai miestuose. Dėl to iš anksto buvo galima tikėtis apverktinų rezultatų. Valstiečių patirtį pakeitė naujų viršininkų neišmanymas. Teikiant pirmenybę sunkiajai pramonei, kaimą slėgė vis sunkesnė mokesčių našta.
Komunistinė valdininkija parodė savo gebėjimus palikti kaimą be jokių išteklių. Po karo mėginantis atsigauti žemės ūkis ėmė klupti ir galiausiai visai sugriuvo. Kad ir kaip statistikos funkcionieriai stengėsi klastoti oficialius duomenis ir pavaizduoti juos kaip teikiančius vilčių, vis tiek rezultatas buvo graudus. Derlingose Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos žemėse 1951–1952 m. užaugintas derlius vis dar buvo smarkiai mažesnis už prieškario vidutinį derlių.
Komunistinė sistema buvo pražūtinga ekonomikai kaip pralaimėtas karas. Apiplėšti valstiečiai, likę be karvių, arklių ir padargų, neturėjo vilties apsiginti, tačiau ir nesistengė aktyviai bendradarbiauti su valdžia. Karti patirtis rytų europiečius išmokė iš sovietinių kolūkiečių perimti gudrybes išsisukinėjant nuo darbo (kurias perėmė ir Kinijos valstiečiai, nuo 1958 m. vis labiau varomi į žemės ūkio komunas).
Kolūkių pirmininkai, išvarginti valstybės nustatytų maisto produktų tiekimo normų, stengėsi nematyti, kaip valstiečiai laužo taisykles. Šeimos ūkių sklypai paprastai būdavo didesni, nei legaliai buvo leidžiama. Gyvulių privačiai laikoma taip pat daugiau, nei buvo galima pagal bet kurios komunistinės valstybės žemės ūkio tvarką.
Valdžios kontrolė nuošaliuose kalnų kaimuose Albanijoje buvo juntama silpniau negu itin industrializuotoje ir urbanizuotoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, o milžiniškose Kinijos Liaudies Respublikos žemėse buvo tūkstančiai gyvenviečių, retai matančių atvykėlį.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą dauguma Rytų Europos kaimų ir miestelių gyventojų toli gražu nebuvo turtuoliai. Komunistai užsimojo panaikinti senąją klasinę sistemą. Iš Rytų Europos dingo buvę aristokratai, bankininkai, didelių dvarų savininkai. (...)
Komunistinės politikos požiūriu visuomenė buvo pasiskirsčiusi į valdžiai ištikimą daugumą ir potencialiai išdavikišką mažumą. Kiekvieni eiliniai nacionaliniai rinkimai buvo piliečių ištikimybės patikrinimas. Komunistų pergalė buvo iš anksto nulemta, tačiau balsuoti turėjo visi.
Lenkų poetas Czesławas Miloszas rašė: „Reikėjo eiti: balsavusiems antspauduodavo pasus. Neturėjimas antspaudo reiškė, kad paso savininkas yra liaudies priešas, parodęs piktą valią.“ Viso to tikslas buvo pasiekti masinį piliečių dalyvavimą kolektyviai reiškiant pritarimą komunizacijai. Buvo ne tiek svarbu, kad tas pritarimas dar nesutampa su žmonių asmeniniais įsitikinimais. Komunistiniai režimai manė įsitvirtinsiantys ir užsitikrinsiantys stabilią padėtį, jei žmonės pirks marksistinius veikalus, lankysis komunistiniuose klubuose ir plos žiūrėdami Gegužės 1-osios paradus. (...)
Tai, kas įvyko SSRS, su tam tikromis variacijomis pasikartojo kiekvienoje komunistinėje šalyje. Palyginti su ikikariniu lygiu, karo nusiaubtose Rytų Europos valstybėse, Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje dauguma žmonių vaikščiojo varganai apsirengę.
Komunistų lyderiai, kurdami planus aprūpinti mases pigiomis nykaus pavidalo pramoninėmis prekėmis, privačiai lepinosi geresnėmis sąlygomis. Iš laikraščių ir žurnalų išnyko iliustracijos su naujausiais aukštosios mados modeliais. Niekas nerašė straipsnių apie vakarietiškas mados užgaidas.
Senamadiška apranga moterims tapo norma, o gundantis žavesys – pamirština maniera. Vyrų apranga taip pat nežadino vaizduotės, tačiau rytų europiečiai bent jau galėjo įsigyti spalvingų suknelių ar dviejų dalių kostiumų. Tie, kurie patekdavo į nomenklatūrą, gaudavo pagal rangą priklausančių priedų ir privilegijų, o Maskva skatino partijos viršūnėles pamaloninti valdžiai ištikimus paprastus darbininkus kelialapiais į sanatorijas ir poilsio namus.
Padėtis Tolimuosiuose Rytuose buvo dar nykesnė. Duksli Mao Dzedongo kariška palaidinė buvo standartinė milijonų kinų apranga. Ją vilkėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Užsienyje rodomose Pekino naujienų kino kronikose Kinija pradėjo atrodyti kaip milžiniškas skruzdėlynas.
Tačiau komunizmas kai kuo ir pagerino naujosios Kinijos gyvenimą. Nutrūkus ikirevoliucinės kultūros tradicijai, beveik kiekvienas miesto gyventojas įsigijo dviratį. Anksčiau ne pėsčiomis keliauti po miestą išimtinai galėjo tik turtuoliai; jie savo patogumui samdydavosi taksi arba rikšas.
Pramonės gamybai tapus šalies prioritetu, dviračiai virto demokratiška susisiekimo priemone; Pekino svečiai negalėjo atsistebėti, kaip žmonės važiuoja gatvėmis visiškai vienodu greičiu, tarsi paklusdami komandai iš to paties centro. Bent oficialioje politikoje visuomenės gerovė buvo svarbiau už asmenines privilegijas. Parkai buvo skirti visiems. Valstybinė sveikatos apsauga ir švietimas atvėrė duris visiems nemokamai.
Būstas ir maistas buvo nebrangūs (nors per badą 6-ajame deš. tai maža paguoda). Pradėjo didėti vidutinė gyvenimo trukmė. Labiausiai krito į akis kova su pasenusiais ir kenksmingais papročiais. Moterys įgijo galimybę dirbti darbus, anksčiau prieinamus tik vyrams. Pagaliau uždrausta žaloti mergaitėms kojas rišant tvarsčiais, kad neaugtų pėdos.
Oficialiai naujų komunistinių Rytų Europos ir Azijos valstybių politika buvo paprastiems žmonėms suteikti galimybių pigiai ir lengvai nusipirkti reikalingiausių dalykų. Nors kainos iš tiesų buvo mažos, pasiūlos būta apgailėtinos. Žemės ūkis 6-ojo deš. pradžioje vis dar nebuvo pasiekęs ikikarinio lygio.
Pramonės įmonėms, ypač sunkiosios pramonės fabrikams, buvo skiriami didžiuliai ištekliai, o įspūdingai augo tekstilės gamyba, tik bėda, kad 70 proc. Vengrijos produkcijos kaip reparacijas kaipmat pasiglemždavo sovietų okupacinė valdžia.
Niurnėjimas patyliukais tapo gyvenimo būdu. Tačiau kai kuriose komunizaciją patyrusiose šalyse santykiai tarp valstybės ir žmonių buvo gana sudėtingi. Kad galėtų kontroliuoti visuomenę, slaptosioms tarnyboms reikėjo bendradarbiaujančių asmenų.
Daug piliečių buvo ne prieš įduoti savo kaimynus ar tiesioginius viršininkus. Valdžia skatino anoniminius skundus. Tradicija paklusti bet kokiems vyresnybės įsakymams Vokietijos Demokratinėje Respublikoje neišnyko kartu su Hitleriu. Entuziazmas demaskuoti vietinių nusižengimus buvo tipiškas naujosios visuomenės reiškinys. Vokiečiai labai klusniai padėjo sutvirtinti komunistinę valstybę.
Gyventojų noras bendradarbiauti su valdžia įvairiose šalyse buvo nevienodas – turbūt labiausiai paslaugumu išsiskyrė vokiečiai ir kinai, tačiau tik lyginant su tarptautinio komunizmo standartais. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijos valdžia netrukus paskelbė apie drastiškai smukusį darbo našumą (regis, Kinijos komunistai nesivargino tokiais palyginimais).
Žmonių elgesio motyvus lėmė visuotinis nepriteklius: įskųsti nemėgstamus konkurentus ar viršininkus buvo priemonė pasigerinti gyvenimą skriaudžiant juos. Fabrikų vidaus tvarka leido darbo jėgai iki tam tikro laipsnio daryti įtaką gamybos procesams – Rytų Europos komunistų valdžia vis dar tikėjosi išlaikyti darbininkus savo pusėje.
Komunistiniai režimai liaudį apipylė pažadais, koks nuostabus gyvenimas jų laukia ateityje. Tai utopinė pranašystė. Dėl visų problemų buvo kaltinamos kapitalistinės atgyvenos.
* * *
Robert Service. Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 608 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Britų akademijos nario, SSRS ir šių laikų Rusijos istorijos specialisto Roberto Service'o knygą „Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje“, kurioje autorius apžvelgia komunizmo ideologijos ištakas, teoriją ir kruvinus bandymus įgyvendinti ją praktikoje.
Nepaisant to, kad pati komunizmo (pr. commun – bendras, visuomeninis) sąvoka gimė Prancūzijoje pirmoje XIX a. pusėje, karingi raginimai „atimti ir teisingai padalinti“ Europą drebino nuo senų senovės. Viduramžiais panaikinti privačią nuosavybę, ir netgi bendrai dalintis žmonomis, ragino pačios radikaliausios anabaptistų sektos, o Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu bandymai sugriauti „senąjį pasaulį“ virto kurtinančiu giljotinų ašmenų žvangesiu.
XIX a. filosofai K.Marxas ir F.Engelsas sukūrė ideologiją, paskandinusią pasaulį kraujo ir baimės jūroje. V.Uljanovo-Lenino ir jo bendraminčių pastangomis Rusijoje savaip adaptuotas marksizmas virto dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusiu žmogėdrišku bolševizmu, kurio pagrindinis tikslas – „pasaulinė revoliucija“ – laimei, taip ir liko nepasiektas.
Tačiau įvairiausiuose kraštuose, ypač po Antrojo pasaulinio karo, komunizmo užkratas vis atrasdavo sau puikią terpę. Ir visur, kur jam pavykdavo įsitvirtinti, vietoj žadėto rojaus gyventojams tekdavo kęsti skurdą, badą, valdžios susidorojimus.
Vertinant komunizmo keliu pasukusių šalių istoriją galima drąsiai teigti, kad šiam eksperimentui nebuvo lemta pavykti. Sovietų Sąjungą, Kiniją, Šiaurės Korėją ar Kubą smukdė ekonominis atsilikimas nuo „išnaudotojų“ valdomų Vakarų valstybių.
Teroras prieš savo piliečius, visiška valdančiosios partijos kontrolė ir neefektyvus ekonomikos modelis buvo neatsiejami atributai žengiant į „šviesų rytojų“ – visa tai tapo pačiais neigiamiausiais, atgrasiausiais valstybės kūrimo pavyzdžiais.
Begalinis pasididžiavimas savimi ir pasaulinės pretenzijos komunistinių bei jiems prijaučiančių šalių bloko neišgelbėjo – jis neišlaikė konkurencijos ir sprogo lyg muilo burbulas. Sovietų Sąjunga subyrėjo, Rytų Europa nusikratė komunizmo lyg maro pasitaikius pirmai progai, o Mao Dzedongo iki paskutinio siūlo apiplėšta, nuniokota Kinija ekonomiškai pradėjo atsigauti tik pasukusi ekonomikos liberalėjimo, kitaip tariant, „prakeikto kapitalizmo“, keliu. Tiesa, savotiškas komunizmo ir paveldimosios monarchijos hibridas vis dar gyvas Šiaurės Korėjoje, formaliai komunistinė dar liko ir Kuba.
R.Service'o knyga – labai išsamus, komunizmo ir komunistinių šalių istoriją įvairiais aspektais nagrinėjantis darbas. Čia rasime daugybę įdomių faktų, pagrindinių komunizmo lyderių biografijų ir beprotiškų jų iniciatyvų aprašymų.
Autorius vaizdžiai aprašo komunizmo idėjų pradžią, kaip jos skynėsi kelią į „atstumtųjų“ ir „engiamųjų“ širdis, kaip buvo skiepijamos ir kodėl raudonajai blogio sėklai vis dėlto nepavyko pavergti pasaulio.
Nepaisant to, kad galutinai susikompromitavęs komunizmas jau tarsi paguldytas ant menčių, autorius įspėja, kad jam būdingos metastazės. „Net kai išnyks paskutinė komunistinė valstybė, jo dar laukia ilgas pomirtinis gyvenimas“ – simpatijos Leninui ir Stalinui šiandienos Rusijoje tai puikiai įrodo.
