Kai kurie istorikai teigia, kad telefonu pirmą sykį pasikalbėta spalio 15-ąją (pagal senąjį kalendorių).
Tais pačiais metais telefonas suskambėjo ir grafo Juozapo Tiškevičiaus dvare. 1882 metais iš savo rūmų Vilniuje jis įvedė telefono liniją dvare Vokėje, kad būtų patogu greitai susisiekti su ūkio tvarkytoju.
Gydytojai kalbančius telefonu gąsdino mirtimi
Pirmoji telefono linija Berlyne nutiesta vos penkeriais metais anksčiau negu lietuviškoji – 1877 metais. Telefonas Amerikoje, Baltuosiuose rūmuose, įrengtas tiktai 1878 metų gruodį. Tačiau jau 1880 metais išsigandę Amerikos, Vokietijos ir kitų kraštų gydytojai spaudoje beveik sutartinai tvirtino, kad telefonu kalbantys žmonės miršta tris kartus anksčiau ir dažniau už juo nesinaudojančius. Nepaisant jų lakios vaizduotės, telefonai pasaulyje plito sparčiai ir kėlė didžiulį aktyvių žmonių susidomėjimą.
Nugalėjo kunigaikščio Bogdano Ogniskio atkaklumas
Didikas B.Oginskis, 1863–1909 metais daugiausia laiko praleisdavęs Rietave, pirmasis Lietuvoje ėmė rūpintis ne tik Rietavo, bet ir kitų artimiausių miestų bei dvarams priklausančių objektų telefonizavimu.
Rietavo muziejuje saugomos B.Oginskio susirašinėjimo su Rusijos vidaus reikalų ministerijos Rygos apygardos telegrafo departamento viršininku, vyriausiuoju mechaniku bei darbų vykdytoju kopijos.
Lietuvos pažanga besirūpinantis kunigaikštis čia teiraujasi valdininkų apie galimybę gauti leidimus įrengti telefono linijas Salantų, Veiviržėnų, Treinikalnos, Liolių, Soslovkų palivarkuose.
Kartais departamentas leidimo telefonizuoti neduodavo arba uždrausdavo tvirtinti laidus ant telegrafo stulpų. Tačiau kunigaikštis B.Oginskis 1882 metų gegužės 20 dieną pagaliau gauna valdybos atsakymą (jis pažymėtas 2297 numeriu – teigiamas).
Telefonai – dvarų vizitinė kortelė
Dėl įvairių vietovių telefono linijų kunigaikštis B.Oginskis susirašinėjo ir 1883 bei 1884 metais.
Valstybės banko Kauno skyriaus ataskaitose nurodoma, kad nuo 1882 metų spalio iki 1883 liepos Kretingos apylinkėse telefono linijoms sunaudota šiek tiek daugiau nei 221 varstas laidų. Tai reiškia, kad telefonizacija Lietuvoje plito sparčiai, o labiausiai tuo buvo suinteresuoti kilmingi dvarininkai, kurie savo valdose steigė verslus arba tiesiog norėjo pasirodyti esantys modernūs.
Rietave, Kretingoje, Palangoje, kur gyveno išsilavinę Lietuvos didikai Zubovai, Tiškevičiai, Oginskiai, dažnai lankydavęsi Peterburge, Varšuvoje ir Rygoje, telefonizacija buvo itin domimasi.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse telefono ryšys jau veikė daugelyje Lietuvos apskričių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos telekomunikacijų tinkle buvo 26 tūkstančiai abonentų.
Mokestis už telefoną – 75 rubliai
1888 metais spalio 22 dieną Klaipėdoje, tuomet priklausiusioje Prūsijai, pradėjo veikti telefono stotis – rankinis komutatorius. Prie jo buvo prijungtos 23 abonentų linijos.
Pirmieji telefonai neturėjo nei numerio rinkimo diskų, nei mygtukų. Norint kam nors paskambinti reikėdavo pakelti ragelį ir padiktuoti norimą numerį stoties operatoriui, o jis skambintoją sujungdavo su pageidaujamu abonentu.
Abonento mokestis buvo 75 rubliai už ne ilgesnę kaip dviejų varstų telefono liniją, o už kiekvieną papildomą varstą dar reikėdavo mokėti 15 rublių papildomai.
Pirmoji telefono stotis Vilniuje buvo įrengta 1896 metais Šv.Jono ir Didžiosios gatvių sandūroje buvusiuose Radvilų rūmuose. Ji jau turėjo 150 abonentų ir net 12 darbuotojų. Pirmas viešasis telefonas Vilniuje buvo įrengtas 1913 metais pašte, o Kaune telefono stotis atsirado 1903 m.
Pirmasis Rietavo telefonas neišliko
Rietavo muziejuje yra graviūra, vaizduojanti moterį, kuri kalba pirmuoju telefonu. Vienoje rankoje ji laiko masyvų medinį vamzdelį, priglaustą prie ausies, o kitoje jos rankoje – tokios pačios formos medinis mikrofonas. Abi telefono dalis jungia laidas, kabantis kalbančios moters pasmakrėje it papuošalas.
Rietavo muziejuje šiandien galima pamatyti vėlesniais laikais pagamintą medinį telefoną, simbolizuojantį, kad Rietavas yra Lietuvos telefonizacijos pradžios vieta.
