Ši knyga – apie 1918 m. sukurtą sovietų kariuomenę ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ poveikį jos istorijai. V.Bešanovas lietuvių skaitytojams yra žinomas, lietuvių kalba jau išleistos trys jo knygos: „Raudonasis žaibo karas“, „Leningrado skerdynės“, „1942-ųjų mėsmalė“.
Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Vienu iš Tuchačevskio ir Jegorovo įpėdinių tapo keturias pradinės mokyklos klases ir devynis mėnesius kavalerijos kursuose mokęsis, „darbo štabe organiškai nekentęs“ G.Žukovas. Visą Georgijaus Žukovo intelekto gelmę galima išmatuoti viena vienintele rezoliucija.
Kai jam, Generalinio štabo viršininkui, ant stalo padėjo Vermachto Prancūzijos kampanijos aprašymą su nuodugnia „žaibo karo“ pergalės ir prancūzų pralaimėjimo analize, Žukovas pakeverzojo: „Man to nereikia.“ Tai net ne „tuštuma“, tai visiškas vakuumas. (...)
Pažvelkime į tuos karvedžius, kurie pirmi susidūrė su vokiečių antplūdžiu. Kuo jie buvo geresni už Budioną ir Vorošilovą?
Generolas pulkininkas F.Kuznecovas (1898–1961), Pabaltijo ypatingosios apygardos vadas. Iki tol didesniam už pulką junginiui nevadovavo, dirbo dėstytoju. Karo pradžioje komandavo Šiaurės vakarų fronto veiksmams tik 11 dienų, visiškai prarado nuovoką apie padėtį ir kartu su štabu atsidūrė apsuptyje.
Rugpjūčio pradžioje gebėjo prasibrauti pas savus, gavo naują frontą, paskiau naują 51-ąją atskirąją armiją, kuriai vadovaudamas atidavė vokiečiams Krymą. Dar metus Fiodorą Isidorovičių bandė kur nors įtaisyti, mėtė iš vienų pareigų į kitas ir pagaliau įkišo vadovauti Karo akademijai.
Armijos generolas P.Pavlovas (1897–1941), Vakarų karinės apygardos vadas. Baigė dvi miesto mokyklos klases ir Karo akademiją. Per trejus metus iš mechanizuotosios brigados vado išaugo iki pasienio apygardos viršininko. Sakoma, kad Stalinas iš jo „daug tikėjosi“. Autobiografijoje generolas rašė: „Jokiose trockinėse, kitose organizacijose niekad nebuvau, jokiais klausimais niekada neabejojau. Klaidų ir nuokrypių nuo generalinės linijos nebuvo ir negalėjo būti.“
O pasirodo – „išdavikas“. Pavlovui vadovaujamas Vakarų frontas, kaip organizuota jėga, nustojo egzistuoti per aštuonias dienas. Devintą dieną karvedį atšaukė ir nušalino nuo pareigų. Veržlus skrydis baigėsi kulka prie sienos.
Generolas pulkininkas M.Kirponosas (1892–1941), Kijevo ypatingosios apygardos vadas. Baigė parapinę mokyklą ir M. Frunzės karo akademiją. Vadovaudamas pačiam galingiausiam frontui, turėdamas prieš vokiečius didelį kiekybinį pranašumą, ypač technikos (beveik 9000 tankų prieš maždaug 1000), švariai pralaimėjo Kleistui ir Guderianui. Žuvo Kijevo „katile“.
Generolas leitenantas P.Sobenikovas, 8-osios armijos vadas. Buvęs caro kariuomenės karininkas, dar aukštieji vadovaujančiojo personalo kursai. Į kariuomenę atėjo iš Karo akademijos dėstytojo pareigų. Karvediškas armijos vado pergales SSRS Aukščiausiasis teismas „įvertino“ penkeriais metais darbų pataisos lageriuose.
Generolas leitenantas V.Morozovas (1897–1964), 1-osios armijos vadas. Išsilavinimas: dvi kaimo mokyklos klasės ir daugybė kursų. Pirmomis karo dienomis jo armija buvo sumalta į miltus, pats Vasilijus Ivanovičius nuo 1943 m. gegužės užnugaryje mokė kariauti kitus.
Generolas majoras N.Berzarinas (1904–1945), 27-osios armijos vadas. Baigė mokytis būdamas dešimties metų. Karinį parengimą gavo kursuose „Vystrel“. Pagal visus kriterijus, netgi sveikos nuovokos vertinimu, Berzarinas – nulis.
Generolas leitenantas V.Kuznecovas (1894–1964), 3-iosios armijos vadas. Baigė gimnaziją ir kursai, kursai, kursai. Visa jo armija liko Volkovysko „katile“, Vasilijus Ivanovičius gebėjo ištrūkti ir gavo naują armiją.
Generolas leitenantas K.Golubevas (1896–1956), 10-osios armijos vadas. Baigė amatų mokyklą, M.Frunzės karo akademiją, Generalinio štabo akademiją. Į pačią galingiausią Vakarų fronto armiją pateko iš akademijos dėstytojų. 1941 m. visos sudėties armija atsidūrė nelaisvėje, Konstantinas Dmitrijevičius iš apsupties ištrūko. Stalinas patikėjo jam 13-ąją armiją, vėliau – 43-iąją armiją. Bet 1944 m. gegužės mėnesį jį atšaukė ir skyrė Liaudies komisarų tarybos įgaliotiniu piliečių repatrijavimo klausimams.
Generolas majoras A.Korobkovas, 4-osios armijos vadas. Armija patyrė pralaimėjimą ir 1941-ųjų pabaigoje buvo išformuota. Aleksandras Andrejevičius sušaudytas remiantis „Pavlovo byla“.
Generolas majoras M.Potapovas (1902–1965), 5-osios armijos vadas. Išsilavinimas – trys kaimo mokyklos klasės ir J.Stalino raudonosios armijos motorizavimo ir mechanizavimo karo akademija. Iš mechanizuotosios brigados vado iki armijos vado pašoko greičiau nei per dvejus metus. 1941 m. rugsėjo mėnesį kartu su armija pateko į apsuptį ir atsidūrė nelaisvėje.
Generolas leitanantas I.Muzyčenka (1901–1970), 6-osios armijos vadas. Bendras išsilavinimas – dvi mokytojų seminarijos klasės, karinis – kursai. Iki armijos vado iš kavalerijos kursų dėstytojo pareigų ūgtelėjo per pusę metų. 1941 m. prie Umanės kartu su savo armijos likučiais pateko į nelaisvę.
Generolas leitenantas F.Kostenka, 26-osios armijos vadas. Baigė dvi kaimo mokyklos klases ir, jau būdamas generolas, aukštuosius vadovaujančiojo personalo kursus prie Generalinio štabo akademijos. Gavęs įsakymą Fiodoras Jakovlevičius „nemėgo leistis į svarstymus. Jį labai vertino už kietumą ir tikslumą vykdant vyresnybės sprendimus.“ Žuvo jis 1942 m. Barvenkovo „maiše“, į kurį drauge su Timošenka įstūmė savo valdinius.
Generolas majoras P.Ponedelinas (1893–1950), 12-osios armijos vadas. Baigė M.Frunzės karo akademiją. Kartu su savo armija Umanės katile pasidavė į nelaisvę. Už tai po karo jį iš pradžių pasodino, o paskiau sušaudė.
Dar vienas raitelių armijos veteranas, generolas pulkininkas J.Čerevičenka (1894–1976) komandavo 9-ajai armijai. Autobiografijoje jis atveria „paslaptį“ ypatingo akademijos fakulteto, kurį baigė turėdamas dviejų klasių kaimo mokyklos išsilavinimą: „1935 m. M.Frunzės karo akademijoje aš atsiskaičiau už dešimt klasių.“ Nuo 1943 m. – užnugario generolas. 1945 m. balandžio mėnesį, per Berlyno operaciją, generolui pulkininkui leido „pavairuoti“ šaulių korpusą.
Taip 1941 m. „pražuvo“ VISI Stalino statytiniai. Kitaip ir būti negalėjo. Būdami viso labo „varžteliai“ ir „šešetukai“ sovietų karo mašinoje jie domino Staliną tik „patikimumo“ aspektu. Visiškas unifikavimas. Nepakeičiamų pas mus nėra!
„Kur slypi kariuomenės jėga? – 1938 m. sausio mėnesį klausė Stalinas kariškių auditorijos. Ir pats atsakė. – Kai kas mano, kad kariuomenės jėga – gera technika, neva technika lemia viską. Kiti mano, kad kariuomenės tvirtybė – vadovaujantis personalas. Tai taip pat neteisinga. Didžiausia kariuomenės jėga – teisinga ar neteisinga šalies vyriausybės politika... Vykdant teisingą politiką, net vidutiniai vadai gali tapti kur kas geresni už pačius gabiausius buržuazinių šalių vadus.“ (...)
Beje, vadams ir aukščiausiosios vadovavimo grandies darbuotojams auginti 1936 m. lapkritį atkurta Generalinio štabo akademija. Tačiau auklėtinių parengimas turėjo rimtų trūkumų. Pirmiausia todėl, kad, kaip ir anksčiau, teko atsižvelgti į „asmenines besimokančiųjų savybes“. Taip pat dėl masinių priešlaikinių laidų, norint kuo greičiau užpildyti kariuomenėje atsilaisvinusias vietas. Didžiojo teroro metais represuota daugiau nei trys tūkstančiai karo mokyklų dėstytojų, tai irgi lėmė kritusį mokymo lygį.
Pavyzdžiui, vienu iš pirmųjų akademijos klausytojų buvo be egzaminų įtrauktas 29-osios kavalerijos pulko, 5-osios kavalerijos divizijos vadas M.Kazakovas, jau spėjęs su trimis parapinės mokyklos klasėmis pranokti visus M.Frunzės karo akademijos mokslus. Kėlė nerimą tai, kad, net būdamas armijos generolas, Michailas Iljičius manė, jog Generalinio štabo akademiją sukūrė bolševikai: „Tokių mokymo įstaigų kitose kariuomenėse dar nebuvo... Kaip minėjau, panašių mokymo įstaigų nebuvo ne tik pas mus, bet ir užsienyje (?). Taigi viską reikėjo pradėti iš naujo, eiti nepramintu taku.“
Jis taip ir mirė nesužinojęs, kad Rusijoje Generalinio štabo akademija veikė nuo 1832 m., o kitose šalyse – dar anksčiau.
Žengdami „nepramintu taku“ analogų neturinčioje mokymo įstaigoje, bandė sukurti strategijos katedrą, bet greitai šios idėjos atsisakė, nes buvo iššaudyti beveik visi šalies karo strategai. 1935 m. M.Frunzės karo akademijoje bandė parengti karo strategijos paskaitų kursą, bet ir jis žlugo. Akademijos viršininko pavaduotojas Ščadenka Karo istorijos fakulteto viršininkui nurodė, kur jo vieta: „Koks strategijos kursas? Strategija rūpinasi asmeniškai draugas Stalinas ir tai ne jūsų reikalas!“ (...)
Velniai griebtų tą strategiją, bet organizuoti ryšio akademijose taip pat nemokė. Radijo ryšį sovietų generolai tiesiog ignoravo, nes tai pernelyg protingas dalykas. Vadovauti linko iš šilto štabo, telefonu. Jei priešas nupjaudavo laidus, siųsdavo pasiuntinius.
Beveik nebuvo pokalbių kodavimo priemonių, radijo žvalgybos, šifravimo mašinų. Ryšių plėtrai neteikė reikšmės, radijo ryšio nemėgo ir jo bijojo.
Sandalovas liudijo: „Visų junginių štabai ir vadovaujantis personalas, įskaitant armijos štabą, nemokėjo vadovauti kariuomenei radiju ir nemėgo šio ryšio dėl jo naudojimo sudėtingumo, palyginti su laidiniu ryšiu.“
Todėl, kai tik kariuomenė pajudėdavo iš vietos, sovietų štabai tučtuojau prarasdavo valdymą. (...)
Bet juk ir Generalinio štabo viršininkas G.Žukovas, tiesiogiai kuravęs Gynybos liaudies komisariato ryšių valdybą, tik karui prasidėjus, nustebęs išvydo, kad neturi vadovybės punkto, savo ryšių linijų, o sužinoti bent kokius duomenis apie priešą galima tik paskambinus telefonu į kaimo tarybas: „Drauge! Ar yra kaime vokiečių?“
Jau 1941 m. birželio 22 d. vidurdienį Vakarų fronto vadas pranešė, kad iš jo turimų trijų (!) radijo stočių dvi sudaužytos, o trečia sugedusi. Jam pažadėjo atsiųsti tris naujas, bet taip ir neatsiuntė. Taigi Pavlovas ne tik niekam nevadovavo, bet netgi nežinojo, kur fronto linija. O Generalinis štabas nežinojo, kur pats Pavlovas.
Maskvoje Žukovas balsu raudojo, kai Stalinas jam uždavė klausimą: „Jūs valdote frontus?“ O juk kaip entuziastingai jie rengėsi „kariauti svetimoje teritorijoje“. (...)
Pirmomis karo dienomis sovietų vadai pasirodė esą visiškai neprofesionalūs. Negebėjo vadovauti dideliems kariuomenės junginiams realiomis sąlygomis, nepaisė visų karo veiksmų taisyklių. Jie mesdavo į mūšį nepasirengusią kariuomenę, be oro žvalgybos, be aviacijos pridengimo.
Kariuomenė, priešingai savo pačios statutų reikalavimams, skleidėsi ir veikė plačiais frontais, atsitiktinėmis kryptimis, be tarpusavio sąveikos. Gynyba buvo formuojama ištęstos linijos principu, be reikiamo gylio, neatsižvelgiant į priešo taktiką, vietovės ypatumus, ginamų krypčių svarbą.
Operatyvinis armijų išdėstymas beveik visada buvo vienešelonis, junginių pajėgos ir priemonės taip pat buvo tolygiai paskirstytos visu frontu. Rezervų nebuvo. (...)
Atsidūrę apsuptyje sovietų karvedžiai puldavo į visišką prostraciją, nes tiesiog nežinojo, ką reikia daryti šioje statutuose nenumatytoje situacijoje. Vieni bandė žūtbūt išlaikyti užimtą rajoną, kiti chaotiškai ir nenuovokiai metė tirpstančias jėgas veržtis įvairiomis kryptimis.
Maršalas Konevas rašė: „Mūsų tikslas buvo neleisti priešui siaurinti apsupties žiedo ir, turint plačią teritoriją, manevruoti jėgomis, aktyvia kova sulaikyti pranašesnį priešininką. Žinoma, kova apsuptyje – sudėtinga kautynių forma ir, kaip parodė patirtis, turėjome rengtis tokiam veiksmui, o tai, deja, prieš karą nebuvo daroma.“
Galiausiai ir vieni, ir kiti įsakydavo kariuomenei išsiskaidyti į smulkias grupes ir stengtis savarankiškai ištrūkti iš apsupties. Likę be vadų raudonarmiečiai dešimtimis tūkstančių pasiduodavo į nelaisvę, palikdavo ginklus ir techniką. Įvairaus kalibro vadai prasisunkdavo į Rytus lydimi artimiausių padėjėjų ir asmeninės apsaugos ir nemėgino vadovauti kuriam nors padaliniui: taip buvo lengviau praslysti nepastebėtiems. (...)
Stalino generolai rengėsi tik pulti, bet, kaip paaiškėjo, pulti jie taip pat nemokėjo. Pirma: iškart buvo prarandamas vadovavimas; antra: „trūko patirties“; trečia: trukdė savo veiksmais „sudėtingą padėtį“ kuriantis priešas. Tokių pavyzdžių nė nesuskaičiuosi.
1942 m. gegužė. Jau metus vyko karas, vokiečių kariuomenė pralaimėjo prie Maskvos, bet atsilaikė. Atgavęs ūpą Stalinas liepė užbaigti karą 1942 m. Puldamos Charkovą dvi Pietvakarių fronto armijos pačios sulindo į vokiečių jiems parengtą „maišą“. Paskutinę akimirką Timošenka įsakė: apsukti dalį jėgų ir bendrais smūgiais sutriuškinti į užnugarį išėjusį priešą.
„Nieko nepasakysi, – rašo 38-osios armijos vadas Moskalenka, – sumanymas buvo drąsus ir jo autoriams atrodė visiškai realus. Bet iš tiesų buvo ne taip paprasta. Pirmiausia reikėjo pergrupuoti didelėje erdvėje išmėtytas gausias kariuomenės mases. O tada mes to dar nemokėjome tinkamai daryti.“
Liepa. Pačiam Moskalenkai davė tankų korpusą ir įsakė kontratakuoti: „Tankų brigados smogė tiesioginį smūgį. Tačiau buvo įmanomi ir apeinamieji manevrai, kurie, be abejonės, duotų geresnį rezultatą... Deja, aprašomuoju karo laikotarpiu mes toli gražu ne visada tai mokėjome ir dar tik kaupėme vertingą patirtį...
Taip, daug ko išmokome per 1942 m. gegužės–liepos kovas. Pradėjome geriau vertinti ir spėti priešo užmačias, geriau planuoti ir valdyti kovos veiksmus.“
Liepos pradžia. Trys sovietų tankų korpusai Staryj Oskolo rajone stojo į mūšį su 48-uoju vokiečių tankų korpusu ir patyrė pralaimėjimą. „Tankų korpusų vadai, – aiškino maršalas A.Vasilevskis, – dar neturėjo pakankamai patirties...“ JIE NIEKO NEMOKĖJO, tik trankyti kumščiu, reikalauti „stovėti iki mirties“, grasinti tribunolu, „skiepyti budrumą“ pasitelkdami užtveriamuosius būrius ir užversdami priešą raudonarmiečių lavonais.
1942 m. Stalinas galutinai įsitikino, kad „hindenburgų“ jis neturi. Jų ir negalėjo būti. Tame kare, kurį jis diletantiškai rengė, jam nereikėjo jų. Tėvynės karo vadus teko rengti per patį karą ir asmeniškai, pamažu perprantant karo meną, rašyti jiems instrukcijas: apie būtinybę naudoti radijo ryšį ir turėti rezervų, apie inžinerinių užtvarų naudojimą, apie „artilerinį puolimą“ ir jėgų sutelkimą, apie tarpusavio sąveiką, taktikos persvarstymą ir netgi apie būtinybę rodyti iniciatyvą.
Mokėti už nemokšiškumą teko ilgai, pralieti daug kraujo. Žinoma, ne savo.
* * *
Vladimir Bešanov. Kruvina Raudonoji armija. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 376 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Vladimiro Bešanovo knygą „Kruvina Raudonoji armija“ apie 1918 m. sukurtą sovietų kariuomenę ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ poveikį jos istorijai. Šis autorius lietuvių skaitytojams yra žinomas, lietuvių kalba jau išleistos trys jo knygos – „Raudonasis žaibo karas“, „Leningrado skerdynės“, „1942-ųjų mėsmalė“.
Raudonosios armijos įkūrimo aplinkybes bei jos veiklą autorius nagrinėja daugeliu aspektų. Jau iš pat pradžių tai nebuvo paprasta šalies kariuomenė, o teroristiniams veiksmams prieš savo piliečius dažnai naudota karinė struktūra.
Būtent Raudonoji armija dujomis nuodijo sukilusius Tambovo valstiečius, naikino kazokus, plėšė cerkves, degino ištisus kaimus. Siekdama nusikalstamų tikslų ji nevengė jokių priemonių, o pagrindiniai raudonieji vadai ir „didvyriai“: Vorošilovas, Tuchačevskis, Vacietis, Budionas, kurių trumpos biografijos pateiktos knygoje, buvo veikiau žmogžudžiai, kriminaliniai nusikaltėliai, o ne tikri kariai.
Po Leninio mirties, Stalinui pašalinus faktinį Raudonosios armijos vadą L.Trockį bei kitus pavojingiausius konkurentus, svarbūs kariuomenės postai pradėti dalyti remiantis „patikimų kadrų“ principu. Toks figūrų perstumdymas Raudonosios armijos šachmatų lentoje vyko nuolat, bet nevienoda sparta.
Pagaliau 1937–1938 m. jis virto atviromis represijomis – sovietų aukščiausio generaliteto fiziniu naikinimu. Dėl represijų į Raudonosios armijos hierarchijos aukštumas kilo profesionalumo stokojantys, riboto akiračio mažaraščiai, tačiau vergiškai Stalinui paklūstantys asmenys. Jie buvo dar prastesni, nei rūsiuose sušaudyti „didieji revoliucijos gynėjai“.
Naujoji Raudonosios armijos vadų pamaina garsiai deklaravo meilę „didžiajam“ Stalinui, tačiau už skambių žodžių bei šūkių slypėjo visiškas neorganizuotumas, nemokėjimas vadovauti, apsileidimas, savo karių nevertinimas. Per trumpą laiką generolais tapusių buvusių kuopų ir batalionų vadų pasirengimas visiškai neatitiko užimamų postų, tačiau jie puikavosi naujais mundurais ir manė esantys genialūs, „svetimoje teritorijoje mažu krauju“ priešą įveiksiantys karvedžiai.
Bet kai tikrai atėjo metas priešą triuškinti, pasirodė, kad artileristai nemoka šaudyti, o tankistai – valdyti tankų, nes didžiąją pratyboms skirto laiko dalį jie dirbo ūkinius darbus ar mokėsi partijos istorijos kurso. Naujai iškepti bemoksliai vadai netekdavo nuovokos po vokiečių pirmųjų smūgių. „Mažas kraujas priešo teritorijoje“ virto mariomis kraujo pačios raudonosios imperijos viduje.
Tai, kad 1941 m. vasarą „didžioji ir nenugalimoji“ Raudonoji armija pradėjo irti kaip kortų namelis, – ilgamečio aplaidumo, nusikaltimų prieš savo piliečius ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ padariniai. Raudonoji armija, užuot skandinusi kraujyje priešą, pati skendo savo kraujyje.
