Klaipėdos švyturys: nuo medinės karties iki moderniųjų technologijų

XVII a., kai iš uosto pilni krovinių buriniai laivai plaukė į Amsterdamą, Londoną, Hanzos miestus, reikėjo pasirūpinti jūrininkų saugumu.

Pirmasis žinomas Klaipėdos švyturys buvo pavaizduotas 1684 m. išleistame Christopho Hartknocho veikale „Senoji ir naujoji Prūsijos istorija“ esančioje Mėmelio graviūroje. Tiesa, pirmasis švyturys, iš kurio ji sklido, nė iš tolo nepanėšėjo į dabartinį.

„Tai buvo gana primityvus  švyturys – ant aukšto medinio kuolo su kartimi prikabintas metalinis žibintas, vadintas „akmens anglių sūpuoklėmis, – pasakojo švyturių tyrinėtojas Aidas Jurkštas. – Į žibintą būdavo prikraunama malkų ir anglių, jos uždegamos. Tada žibintas grandinėmis būdavo pakeliamas į viršų ir taip skleisdavo šviesą.“  

Vis dėlto naktį iš jūros šio medinio švyturio skleidžiama šviesa buvo beveik nematoma. Tad 1788 m. buvo nuspręsta pastatyti naują, mūrinį švyturį.  

Jis turėjo būti 25 m aukščio. „Ant švyturio turėjo būti mitologinių būtybių skulptūros, atsirasti kaminėlis. Akivaizdu, kad jis buvo projektuotas pagal senąjį Aleksandrijos švyturį“, – neabejojo A.Jurkštas.   Bet dėl pinigų stygiaus šis projektas nebuvo gyvendintas ir ant supustytos 9,6 m aukščio smėlio aukštumos pastatytas vos 17,2 m aukščio ir gerokai kuklesnis švyturys. Šis švyturys pirmąkart buvo įžiebtas 1796 metų rugsėjo 1 dieną. Tada visuose jūrlapiuose buvo pažymėtos jo koordinatės.  

Nors ir tobulesnis, naujasis švyturys buvo per žemas, o jo šviesa – nepakankamai ryški. Laivai ją matydavo vos pusės vokiškos mylios (vokiška mylia – 7,5 km) atstumu ir tik esant geriems orams.   Todėl 1819 metais švyturys buvo iš esmės rekonstruotas – paaukštintas iki 25 m aukščio, o iki tol priestate buvę laiptai perkelti į patį bokštą. Įstiklintoje viršutinėje bokšto dalyje sumontuotas naujas, modernus Anglijoje pagamintas žibintas.

Švyturys šviesdavo nuolat, išskyrus birželį ir liepą, o laivai jo šviesą matydavo jau ir už 16 mylių (daugiau kaip 30 km).

Švyturyje buvo įrengta papildomų optinių signalų. Pavyzdžiui, kai laivams įplaukti į uostą būdavo pavojinga, iškeldavo raudoną vėliavą, o kai saugu – geltoną. Naktį šios vėliavos būdavo apšviečiamos.   Mūrinės ir įstiklintos bokšto dalies sandūrą juosė galerija, kuri rėmėsi į lietas ketaus konsoles. O pats bokštas turėjo varinės skardos stogą, iš kurio styrojo paauksuotas žaibolaidis.

„Tai buvo labai įspūdingas švyturys, išsiskyręs iš kitų švyturių. Bokšto siena iš jūros pusės buvo apkalta skardos lakštais, o pats švyturys 1874 m. pradėtas dažyti baltais ir raudonais kvadratais, kaip šachmatų lenta. Dėl to jį daug kas vadino raudonuoju švyturiu“, – paaiškino A.Jurkštas.

Ekscentriškasis linksmai išdažytas švyturys tapo tikru miestiečių traukos objektu, iki kurio pėstute mėgdavo nueiti ir Klaipėdoje metus praleidusi Prūsijos karalienė Luizė su vaikais.     

Deja, šis įspūdingas švyturys 1945 m. sausio 28–29 d. buvo susprogdintas.   Iš pradžių sugriauto plytinio švyturio vietoje buvo pastatytas laikinas medinis 26,4 m aukščio bokštas. O 1952 metais iškilo naujas švyturys – toks, kokį matome šiandien.   Tai – cilindrinis gelžbetoninis 42,2 m aukščio bokštas su aštuonkampe cokoline dalimi ir raudona metaline kepure. Švyturio viršuje yra ne tik patalpa žibintui, bet ir apžvalgos aikštelė.

Dabartinis Klaipėdos švyturys nudažytas juodomis ir baltomis horizontaliomis juostomis su viena vertikalia juoda juosta iš vedlinės pusės. Kaip paaiškino  Lietuvos saugios laivybos administracijos (LSLA) Hidrografijos ir navigacinių įrenginių skyriaus vedėjo pavaduotas Jurijus Gleikinas, spalvos parinktos taip, kad jis išsiskirtų iš aplinkos ir dieną būtų aiškiai matomas iš jūros kaip dieninio matymo ženklas.  

Naujasis švyturys buvo užkurtas 1953 m. sausio 31 d. ir nuo tada niekada neužgeso.

Dabartinio švyturio spindulio ilgis siekia net 18 jūrymylių, o esant giedrai ir ramiai nakčiai šviesa matoma ir iš dar toliau.   Švyturininko funkcijas atliekantis J.Gleikinas jį gali valdyti ir per nuotolį. Tiesa, prie švyturio budi ir technikai, kurie vietoje prižiūri statinį bei aparatūrą.

Kas būtų, jeigu švyturys užgestų, pavyzdžiui, nutrūktų maitinimas į aparatūrą?   J.Gleikinas patikino, kad tam tinkamai pasiruošta: „Jeigu dingtų maitinimas, automatiškai aparatūra pasijungtų nuo akumuliatorių, jeigu ir šie išeitų iš rikiuotės, yra ir generatorius. Taigi turime trigubą rezervą su elektros maitinimu.“   Jeigu ir tai nepadėtų, apie neveikiantį Klaipėdos švyturį būtų pranešta atsakingai tarnybai Švedijoje, kuri automatiškai informuotų į Klaipėdos uostą įplaukiančius laivus šia vedline nesinaudoti.

„Navigaciniu požiūriu XXI amžiuje švyturiai gal ir nebeturi labai daug reikšmės, bet jie labai svarbūs, kai laivams tenka įplaukti esant prastiems orams. Be to, dieną švyturys yra pagrindinis vedlinės ženklas“, – paaiškino LSLA Hidrografijos ir navigacinių įrenginių skyriaus vedėjas  Viktoras Liulys.