Vieni šį faktą vertina santūriai ir neutraliai – prezidentas pasitraukė. Kiti šiam veiksmui suteikia šiokį tokį neigiamą atspalvį – prezidentas pabėgo.
Istorijai neabejingi kybartiškiai teigia, jog ką nors apie šį įvykį galintys papasakoti miestelio žmonės sovietų laikais baiminosi kalbėti, o dabar liudininkų jau nebeliko.
Pačiame Lietuvos ir Vilkaviškio rajono pakraštyje esantys Kybartai pastaruoju metu sulaukia vis daugiau ekskursijų.
Atvykėlius domina pasienio miestelio istorija, kultūros paveldas, išlikę įspūdingos architektūros pastatai. Pastarieji nyksta akyse.
Kybartuose verta aplankyti 1928 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytą Eucharistinio išganytojo bažnyčią, 1870 m. iškilusią šv.Aleksandro Neviškio cerkvę, 1863 m. prancūzų inžinierių bei vokiečių darbininkų statytus arkinius muitinės požemius, kurie buvo aptikti tik 2002 m, akį traukia įspūdingi senoviniai pastatai, kurie šaukte šaukiasi skubios pagalbos, nes dar metai kiti ir jie išnyks.
Į pasienyje su Rusija esantį Kybartų miestelį užsukantys turistai nuo šiol nebeklaidžios, ieškodami vietos ties Lieponos upeliu, kuria sieną perbrido prezidentas Antanas Smetona.
Smalsuolius po Kybartus dažniausiai palydi Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.
Jis prisipažino, jog įamžinti vietą prie Lieponos upelio, kur 1940-ųjų birželio 15-ąją prieš vidurnaktį brido prezidentas A.Smetona, bėgantis nuo Lietuvą okupuojančios sovietų kariuomenės, paskatino ekskursantų susidomėjimas.
„Į Kybartus atvykstantys žmonės, klausydamiesi pasakojimo apie miestelio istoriją, nuolat klausinėja, kur A.Smetona brido per upelį. Jie žino faktą, tik nežino vietos. Teritorija už kapinių buvo gan apleista, todėl bendruomenė nusprendė sutvarkyti aplinką ir įamžinti istorinį faktą, kuris vertinamas nevienareikšmiškai. Iš akmenų prie pat valstybės sieną žyminčios tvoros išdėliojome simobolinius Lietuvos kontūrus, o didesniu akmeniu pažymėjome Kybartų miestelį. Viską darome savo jėgomis ir lėšomis. Šalia dar pastatysime stulpą su informacine lenta iš akmens“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas V.Katkevičius.
Jis pastebėjo, jog ne visi atvykėliai pageidauja apžiūrėti garsiąją Lieponos upelio brastą, nes A.Smetonos bėgimą iš Lietuvos laiko negarbingu poelgiu.
Tokios pat nuomonės yra ir Kybartų pakraštyje gyvenantis Teodoras Gūbė.
„Man keista, kad dezertyrams paminklus stato, – nevyniojo žodžių į vatą solidaus amžiaus kybartiškis. – Vyriausiasis kariuomenės vadas – ir bėga. Kodėl Kazys Grinius nebėgo? Smetona nebuvo joks tautos vadas ar tėvas. Žmonės ant jo buvo pikti dar iki garsiojo pabėgimo. Tėvai man pasakojo, kad jis pabėgo pasiėmęs kelias mašinas turto. Lietuva tais laikais buvo ubagų kraštas, viskas buvo už pinigus: ir gimnazija, ir gydymas“.
V.Katkevičius teigė, jog besidomintiems A.Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos istorija jis pasakoja tai, ką skaitė knygose, rado internete, neperša jokios nuomonės, nes ir patys istorikai šį faktai vertina skirtingai.
1940-ųjų birželio viduryje, kai į Kauną įžengė sovietų kariuomenė, A.Smetona ketino išvykti į Vokietiją.
Lietuvos siena su Rytų Prūsija nekito nuo XV amžiaus – ėjo Lieponos upės viduriu. Į Kybartus A.Smetona atvyko su apsauga, tačiau legaliai nebegalėjo kirsti valstybės sienos, nes pasieniečiai buvo gavę įsakymą nieko nebeišleisti.
Tuomet prezidentas su keliais lydinčiais asmenimis miestelio kiemais naktį patraukė pro kapines Lieponos link. Istorikai teigia, jog nelegaliai pereiti sieną A.Smetonai pasiūlė Kybartų policijos nuovados pareigūnas.
Esą vienas iš prezidentą lydinčių asmenų perbrido upelį, tirdamas, ar bus saugu, o po to per pakankamai nusekusį vandenį pervedė ir 65 metų A.Smetoną.
