Marijos radijo darbuotojas, buvęs Ateitininkų Federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas dalijasi savo įžvalgomis apie Teofiliaus asmenį ir šį ypatingą įvykį, po Joninių į Vilnių sutrauksiantį dešimtis tūkstančių žmonių.
– Kaip manote, kuriais amžiais krikščioniui buvo lengviau gyventi? - paklausėme L.Serapino.
– Man atrodo, kad šiandien krikščionių nėra arba yra labai mažai. Yra tik norintys suprasti, kas ta krikščionybė, ir bandančių eiti tuo keliu. Tie žmonės, kurie ėjo su Jėzumi, gyveno kitaip. Pavyzdžiui, susidėdavo turtą į vieną kasą. Ar dabar taip yra? Ne. Net ir seserys, broliai vienuoliai negyvena taip radikaliai. Pirmieji krikščionys mūsų akimis žiūrint buvo radikalai. Negana to, jie ypatingą dėmesį skyrė Šventajai Dvasiai.
Ir vis dėlto Bažnyčia yra ta pati, kurią įsteigė Jėzus, tik keičiasi laikai, keičiamės mes. Ko mums šiandien trūksta? Atsivertimo, klausymosi, ką sako popiežiai, vyskupai. Šiandien aš matau, kad mes esame kultūriniai, proginiai krikščionys. Jei Jėzui kas nors būtų pasakę: „Jėzau, tu tik ramiai, tu dirbi gerai, esi puikus vadybininkas, puikus administratorius, puikus vadovas, bet tu žinok, kad po poros tūkstančių metų tu turėsi proginius krikščionis. Ar tu paruošei jiems programą?“ Ką jis atsakytų? Įtariu, jog tai būtų maždaug taip: „Ar jūs išprotėjot? Kokie dar proginiai krikščionys?“ Nebeliko to radikalumo, drąsos, to arba – arba, mes pasidarėme drungni.
– Ar pasirinkdamas būti krikščioniu iš karto tampu ir prieštaravimo ženklu? Kodėl?
– Jei nenoriu būti drungnas, turiu pasirinkti vieną iš tų arba – arba: arba esu su Jėzumi, arba prieš jį. Manau, kad tas prieštaravimas vis ryškės. Šiandien pagonybė klesti, įgauna modernias formas, bet ar mes tą matom? Taip, kadaise buvo laikai, kai valstybinės institucijos ir krikščionis laikė sekta, kuri tiki Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Taip kalbėjo oficialūs valstybiniai ruporai – karaliai, imperatoriai.
Pati krikščionybė stipriai kito per amžius. Štai jums pavyzdys – vienuolynai. Kokią naudą jie davė? Apšvietos amžiuje būtent vienuolynuose suklestėjo mokslas, medicina, ugdymas, miestų kūrimas, statyba, inžinerija, architektūra, menas. Matome, koks milžiniškas katalikų indėlis pasaulio istorijoje. Ką mes matome dabar? Dangoraižius juk stato, kelius tiesia, lėktuvus gamina nebe vienuoliai. Taip, tarp jų tikrai yra tikinčių žmonių, tačiau vienuoliai gyvena jau kitaip.
Mano manymu, mes retai besutinkame tą Kristaus laikų radikalumą – tą aistrą, drąsą visko atsisakyti dėl Jėzaus.
– Kokia yra toji šių dienų krikščionybė?
– Labai įdomu pastebėti, jog tarp mūsų gyvena dalis tokių krikščionių, kokia yra ir mano mama. Tokie žmonės visiškai nepažįsta krikščionybės, nėra perskaitę šv. Rašto ir geriausiu atveju yra tik girdėję citatas ir komentarus. Taip, tai tie patys katalikai, kurie namuose net neturi Biblijos.
Pamenu, kaip prieš 25 metus savo krikšto tėvui padovanojau Bibliją, o jis paėmė tą knygą, pavartė ir sako: „O kam man jos reikia?“ Aš jam atsakiau: „Na, iš principo įdomu paskaityt.“ Po pusmečio, kai atvažiavau jį aplankyti, ta knyga buvo padėta matomoje vietoje. Klausiu: „Ar paskaitai?“ Jis atsako: „Taip, paskaitau.“ Kiek nedaug tereikia.
Kai šiandien žiūrime, kuo gyvena tūlas katalikas, dažnai matome, jog mus išgano ne šv. Raštas, ne liturgija, ne giesmės, procesijos, bet mūsų kančios. Kai neriame į tą gyvenimo upę ir apsvyla visi plaukai, tik tuomet susimąstome, kad nebesusitvarkome ir mums reikia pagalbos. Iš kur ta pagalba ateina? Yra situacijų, kai jau ir kitų žmonių ištiesta ranka nebegelbsti, ir tada prisimename: „O juk buvo toks Dievas!” Sakome buvo ir net nepagalvojame, kad ir dabar tas Dievas kuria pasaulį. Mes dairomės atgal, nes nebematome, nebejaučiame Dievo Dvasios. O juk ji gyva, ji tarp mūsų, ji plevena, kuria, gydo, moko.
Kartą su savo dvasios tėvu kalbėjau apie krikščionybės idėjas, apie idealizmą, jog mes galime pastatyti naują Lietuvą, atstatyti Bažnyčią. Jis išklausė ir pasakė: „Tu taip tobulai darai klasikines klaidas, kad tiesiog malonu į tave žiūrėti.“
Krikščioniškas pasaulis nėra idėjų pasaulis. Čia nėra ir neturi būti idealizavimo. Mes dažnai žmogui pavymui sakome: „O, koks jis idealistas, jis visą gyvenimą paaukojo savo idėjai!“ Ir nesvarbu, kokia toji idėja – ar oratoriją kūrė, ar namus statė. Aš manau, kad ne idėjoms reikia savo gyvenimą aukoti. O kam tada? Gal mamai, žmonai, vaikams? Tegul tai lieka atviras klausimas.
Dažnas iš mūsų yra tas šiuolaikinis žmogus, pasiklydęs labirintuose ir ieškantis krikščionybės, bet tik todėl, kad apie ją vis kažkas dar primena. Sakome, kad Vilnius nuostabiai byloja krikščionybę. Kodėl taip sakome? O jūs pažiūrėkit į architektūrą – miestas pilnas baroko. Tikrai gražu. Ir vis dėlto, ar mes susimąstome, kad tas barokas pasakoja Evangeliją? Mes nebemokame skaityti tų barokinių simbolių, mums tai nieko nebesako.
– O kaip mes skaitome šventųjų gyvenimus, ką jie mums sako? Ką sako Teofilius Matulionis, kurį birželio 25 dieną Bažnyčia paskelbs palaimintuoju?
– Visa Teofiliaus gyvenimo istorija yra tikrai krikščioniška. Visas jo gyvenimas – kančia, vargas, persekiojimai, nesąmonės, nužudymas. Jam teko patirti daug sunkumų, jis kovojo, matė žmonių vienas kitam daromas skriaudas ir žaizdas, dėl to kentėjo, bet tai nereiškia, kad jis buvo psichopatas ir visiems rodė savo nelaimingą veidą. Ne, jis tą skausmą nešiojosi savyje ir jam labai padėjo humoro jausmas. Humoras labai padeda vaduotis iš susireikšminimo, parodo, ar su žmogumi viskas gerai.
Štai jums pavyzdys. 1946-ieji – metai po Antrojo pasaulinio karo, pasaulis griuvėsiuose, Lietuvoje karas tebevyksta, naktimis žmonės gaudomi kaip triušiai, žudomi, tremiami. Vasario mėnesį vyskupas Teofilius Matulionis rašo laišką Saugumo liaudies komisarui, t. y. okupantų valstybės įgaliotiniui Lietuvoje, kuris kiekvieną dieną ešalonais siunčia žmones arba į tremtį, arba į mirtį sušaudant.
Teofilius į jį kreipiasi: „Didžiai gerbiamam komisarui.“ Man atrodo, čia yra toks juodas humoras! Paskaitykime toliau: „Skaudžių įvykių paveiktas ir Tamstos, Komisare, asmeniškai š. m. vasario mėn. 5 d. Vilniuje paskatintas, pranešu, jog 1945 m. rugsėjo 29 d. per metinę Palomenės parapijos Šv. Mykolo Arkangelo atlaidų šventę pamaldų metu įėjęs į bažnyčią NKVD uniforma apsirengęs valdininkas, apsiginklavęs automatiniu šautuvu, su kepure ant galvos ir rūkydamas papirosą stipriu balsu smarkiai pradėjo rusiškai šaukti Palomenės vykdomojo komiteto pavaduotoją. <…> Toks valdininko daugiau kaip nekultūringas elgesys bažnyčioje pamaldų metu padarė besimeldžiantiems žmonėms tiesiog slegiantį įspūdį, nes užgavo ir įžeidė jųjų tikybinius įsitikinimus ir išniekino šventą vietą – bažnyčią.“
Aš vis galvoju, kaip, būdamas paprastas žmogus iš kaimo, baugintas, kalintas, rašo tokiu subtiliu tonu ir turi tokį sveiką humoro jausmą. Jis rašo laiškus tikram zombiui, kuris organizuoja tokius dalykus. Kreipiasi į jį kaip į pagarbos vertą, kilnų žmogų. Jokio žeminimo, nepagarbumo. Teofilius sugebėdavo iš tokių bukų, bjaurių situacijų padaryti gyvenimo šedevrus. Jis yra tas šviesulys, kuris ramiu balsu kalba apie nuolatinius to laiko košmarus.
– Kaip manote, kokia yra Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju šventės reikšmė Lietuvai?
– Mes taip dažnai sureikšminame savo bėdas, ligas, nesėkmes. Dejuojame, kaip mums blogai, kaip daugiau nebegalime, kad nebėra prasmės gyventi, bet mes pamirštame, kad mūsų gyvenimas yra Dievo matomas. Ir net jei esu visiškas ligonis, nepasikeliu iš lovos, jei manimi artimieji turi rūpintis, vadinasi, labai gali būti, kad tokia mano būsena yra dieviška dovana ir ta dovana skirta ne ligoniui, bet mums, jo artimiesiems. Mums reikalingos gyvenimo formos – kartais visiškai naujos, o kartais senos, pamirštos, iki šiolei nepažintos.
Teofilius Matulionis, visokiais būdais naikintas, persekiotas, gąsdinamas, niekintas ir galiausiai nužudytas, mums yra dovana. Įdomiausia, kad tikroji dovana yra tada, kai nesiruoši, kai neplanuoji ir tau ją įteikia. Nei tu tą dovaną gaminai, nei ją pakavai, nei tu jos kaip nors nusipelnei.
O juk didžioji dalis mūsų ir ateis į Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju šventę štai tokie – tuščiomis rankomis, išsiplėšę iš darbų, išsiblaškę, gal net nelabai pasiruošę. Ta diena bus didžiulė dovana. Šitos iškilmės mums atstoja tolimą antgamtinį amžinojo gyvenimo prototipą. Taip, tai bus toli gražu, kas mūsų laukia anapus, tai tebus tik trupinėliai.
Galbūt toje kelionėje tą dieną į Vilnių, tame džiaugsme, nuovargyje, karštyje ar lietuje, liturgijoje, maldose, giesmėse bus tos sekundės, kai bus paliesta tų žmonių širdis, giliausia esmė. Va to ir užtenka.
Tie, kurie atvažiuos į šventę, savo buvimu paliudys, jog ieškome Teofiliaus, ieškome jo Bažnyčios, jo Dievo. Esu tikras, jog bus žmonių, kurie apie šią šventę išgirs tik jai praėjus. Laukia dideli dalykai. Teofiliaus asmuo ir jo paskelbimas palaimintuoju mums visiems yra provokacija. Jei rasime drąsos sau tai pasakyti, pažadinti save apsnūdusius, tikrai tai gali duoti vaisių.
