Arkangelo konferencijų ir meno centras išsiskiria ne tik Lietuvoje analogų neturinčia renesansine architektūra, bet ir savo nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine. Vilniaus bernardinių vienuolynas savo klestėjimo laikotarpiu buvo turtingiausias Abiejų Tautų Respublikoje.
Bernardinės tretininkės sklypą savo naujam vienuolynui 1594 metais dovanų gavo iš vieno įtakingiausių to meto Lietuvos didikų – Leono Sapiegos. Statybos darbai užtruko net keletą dešimtmečių – 1599 metais užfiksuota, kad Leonas Sapiega Vilniaus katedros kapitulai suteikė teisę po jo mirties rūpintis Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir moterų vienuolynu, o bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko tik 1629-aisiais.
Dosnią Leono Sapiegos fundaciją ir geradarių aukas visą tą laiką pildė dideli į vienuolyną stojančių kilmingų panelių kraičiai.
Iki šių dienų išlikusi autentika
Vienuolyno patalpos – retas Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama ir praeinančios gotikos, ir Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka. Rytinio korpuso pietiniame kampe yra didžiausia ir puošniausia vienuolyno salė – refektoriumas arba valgomasis.
Jo statytojai erdvę puikiai apgalvojo ir pritaikė kasdienėms vienuolių reikmėms: valgomasis didele arka buvo sujungtas su vienuolyno virtuve, kad maistas būtų kuo greičiau patiekiamas ant stalo ir neatauštų. Buvusio prabangaus renesansinio vaizdo, tiesa, nelikę – 1886 metais jau uždarytame vienuolyne įkurdinti Gailestingumo draugijos nakvynės namai, vargšų prieglauda ir valgykla. Ir vis dėlto, išlikę XVIII amžiaus ornamentiniai lipdiniai liudija apie bernardinių pagarbą vienuolyno fundatoriui. Net praėjus šimtmečiui po Leono Sapiegos mirties, valgomojo skliautas buvo papuoštas jo herbu su inicialais.
Iš vienuolyno virtuvės buvo galima patekti į ūkinį kiemą, sodą ir daržą. Kieme ir šiandien stovi buvusi kepykla su 3 autentiškomis krosnimis. Kitos buvusio vienuolyno patalpos pagal savo pobūdį ir charakterį šiandien pavadintos Salonu ir Vyresniosios cele.
Už uždarų durų – išlavintas skonis
Vienuolynas taip pat turėjo savo audyklą, siuvyklą, arklides, kalvę, bravorą, didelį sodą. Didžioji dalis pastatų buvo sunaikinti XIX amžiuje, tiesiant dabartinę Maironio gatvę, kuri sujungė Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvę su Rusijos imperijos kareivinėmis, įkurdintomis uždarame bernardinų vienuolyne.
Šiandien konferencijų centre saugomi ir eksponuojami vienuolių naudoti buities daiktai atskleidžia bernardinių gyvenimą ir regulą, leidžia geriau įsivaizduoti jų kasdienybę ir šventes. Tai, kad vienuolės turėjo daug turtingų rėmėjų ir jų išlavintą skonį liudija prabangūs graviruoto stiklo dirbiniai, taurės, iš užsienio atkeliavę fajanso ąsočiai, subtilūs stalo indai. Radiniai rodo, kad vienuolės netgi žaidė šaškėmis bei šachmatais, o pinigus dėdavo į taupykles.
Išlikusioje vienuolyno kronikoje nėra užrašyta, kokios buvo vienuolių gyvenimo istorijos, pažymėtas tik atsinešto kraičio dydis. Jo vienuolynas reikalaudavo nemažo, taigi, ne kiekvienai, norėjusiai tapti vienuole merginai, jis buvo prieinamas. Be kraičio į vienuolyną priimdavo tik ypatingų sugebėjimų turinčias – vargonininkes, kantores, giesmininkes.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje įkurdintas Bažnytinio paveldo muziejus, kurį šiandien gali lankyti visi norintys. Muziejaus ekspozicija – neįkainojama, nes tik čia galima pamatyti pusšimtį metų slėptą Vilniaus katedros lobyną, užmūrytą katedros slėptuvėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir atrastą tik 1985 metais.
