1947 metų vasario 7-osios naktį NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje įvykdžius mirties nuosprendį, masinėje kapavietėje Tuskulėnų dvaro teritorijoje kartu su kitais 12 nužudytųjų buvo užkasta Žaliosios partizanų ryšininkė Elena Vidugirytė. Vienintelė moteris, kurios atminimo lentelė kabo Gedimino prospekto memoriale.
Norėdama atsakyti į Elenos seseriai ir broliui ramybės nedavusį klausimą: kas išdavė, užtrukau ketverius metus. Iš daugybės KGB archyvo dokumentų pavyko sudėlioti šeimos likimo mozaiką.
Iš E.Vidugirytės bylos: „Elena Vidugirytė baigė 4 klases Paliūniškyje, Janina Vidugirytė, pradinė mokykla, Panevėžio Suaugusių gimnazija – 4 klasės, Maksimilijonas Vidugiris, 5 klasės pradinės mokyklos Karsakiškyje, tėvas Juozas Vidugiris, motina – Morta Vidugirienė (Šimėnaitė), gyvena Naujikų kaime, Panevėžio apskrityje. Valstiečių vidutiniokų šeima, iki 1946 m. savo ūkyje turėjo 17 ha žemės, namą su ūkio statiniais, 2 arklius, iki 4 karvių, iki 5 kiaulių.“
Vidugirio pavardę pirmąkart aptikau 1945 m. dokumentuose, kuriuose aprašoma, jog Panevėžyje veikia antitarybinė pogrindinė moterų organizacija „Baltoji lelija“, siejama su Lietuvos armijos pulkininko, buvusio Panevėžio miesto komendanto Juozo Vidugirio štabo veikla. Tai tolimas giminaitis, Elenos tėvo antros eilės pusbrolis, tačiau net ir po daugelio metų, mirus pastarojo broliui pulkininkui Tomui Vidugiriui, Maksimilijono Vidugirio namuose vėl lankosi KGB tarnybos...
Ši KGB dokumentų linija padeda išvynioti slaptųjų agentų tinklo ir veiklos siūlą.
Per vieną operaciją sulaikytas mirštantis partizanas Bronius Birbilas-Sakalas dešimtimis valandų besitęsiančių apklausų metu nurodo, kad Juozas Vidugiris yra Žvirblio ir Likerausko būrių ryšininkas, gyvena sodyboje ant Lėvens kranto, Naujikų kaime. Šiuos duomenis vėliau patvirtins ir sulaikytas partizanas Romualdas Simadavičius-Robindzonas. Jis teigia, kad kartu su kitais sužinodavo iš Elenos žinias apie kareivius, kad ji visus 1945 m. palaikė ryšius su Dobilo (Bronius Likerauskas), o 1946 m. – su Kelmelio būriais.
Randu 1946 m. rašytą leitenanto A.Šilino paaiškinimą: „Vasario 25 d. pagal sulaikyto „bandito“ Broniaus Birbilo duomenis užšifruotai pagal iš anksto paruoštą planą, tikrinant gyvenvietę ir įvairiais pretekstais sulaikant įvairius žmones, tarp jų ir Vidugirį, sulaikiau aktyvų Likerausko gaujos ryšininką – Juozą Vidugirį. Po ilgos apklausos Vidugiris iš dalies, bet pakankamai, pripažino savo ryšius su gauja.“ A.Šilinas džiaugiasi J.Vidugirį užverbavęs į informatorių tinklą.
Bet J.Vidugiris apie KGB kėslus informuoja partizanus – P.Kopūstą ir brolius Gruzdus.
Po šių įvykių J.Vidugiris, nežinodamas, kad jau yra iššifruotas, pasirašo bendradarbiavimo su KGB priesaiką Breivės slapyvardžiu ir toliau imituoja bendradarbiavimą.
Kovo 12–14 d. per pasalą į KGB pinkles pakliūva ir Elena, kuri liaudies gynėją Praną Aleksiūną (slaptasis MVD agentas, slapyvardžiu Pranas) bando užverbuoti pereiti į partizanų pusę. Agentas Pranas įgyja Elenos pasitikėjimą, teikia jai šaudmenis, informaciją apie MVD planuojamas operacijas, kuri, partizanams patikrinus, pasitvirtina, atlieka užduotis, tariamai rengdamasis diversijai – NKVD būstinės sprogdinimui.
Kiekvienas šeimos žingsnis, jos nariams neįtariant, kontroliuojamas KGB, agentas Pranas informuoja apie visus Elenos veiksmus, o KGB rengia partizanų būrio sunaikinimo planą. Dokumentuose randu, jog agentas Pranas birželio pabaigoje suteikė informaciją, kad Panevėžio valsčiuje tarp Likerausko ir Lampeo (Vladas Rukuiža) būrių atsirado buvęs Lietuvos armijos pulkininkas Vidugiris, kuris atskirus būrius buria į vieną junginį. Jo žvalgybininkė E.Vidugirytė klausinėjo jo apie MVD būrio veiksmus ir liepė sužinoti, kada ir į kokius kaimus „liaudies gynėjai“ vyks ieškoti partizanų, prašė MVD darbuotojų adresų, butų išdėstymo, kur stovi lova ir pro kurį langą patogiau įmesti granatą.
Anot pranešėjų, pagrindinė Vidugirytės duota užduotis: susprogdinti pastatą, kuriame yra liaudies gynėjų būriai. Vėliau nurodoma, kad pastato sprogdinimo imitavimas generolo Tkačenkos įsakymu šiuo metu atidėtas, šaltiniui Pranui liepta vilkinti šitos partizanų užduoties vykdymą ir per tą laiką nustatyti būrio buvimo vietą.
Bet duomenų apie partizanų būrių dislokacijos vietą iš Elenos nepavyksta sužinoti, iš Juozo taip pat – jis ir toliau praneša apie vištų vagystes ar MVD karius, įvardydamas juos partizanais.
Tada su Elena susisiekia tariami saviškiai. Rašoma: „Nuvykusi pas ją 4 asmenų grupė, prisistačiusi LLA štabo iš Vilniaus atstovais, gavo duomenis apie būrio buvimo vietą ir žmonių skaičių. Tuo metu paruošta MVD opergrupė pagal gautus duomenis pradėjo vykdyti operaciją. Du kartus kariniai daliniai miške iš Margių kaimo pusės susidūrė su partizanų būriais, bet pastarieji pasitraukdavo be nuostolių.“
Nepavykus ir šiai operacijai NKVD kantrybė baigiasi – Vidugirių šeima tą pačią dieną, 1946 m. rugpjūčio 11-ąją, areštuojama. Elena sulaikyta einanti į Kelmelio būrį, basa. Namuose sulaikomi Elenos brolis su seseria bei tėvas.
Iš I.Vidugirienės prisiminimų: „Miegojau tą naktį kartu su Vidugirių vaikais klėtelėje. Kaip išėjo Elenutė, negirdėjau, pabudau nuo triukšmo. Sodyboje darė kratą iki pietų. Karvių melžt atėjo mano mamutė, ir ta buvo pasodinta prie visų, vėliau ir tėtytė, atėjęs mamutės ieškoti, dar du kaimynai – Jonaitis ir Kriščiūnas, ėję pas Juozą. Vėliau stribai pakinkė Vidugirių arklius ir liepė kaimynams vežt į miestą. Elenutės nuo tos nakties daugiau nemačiau – tik iš pasakojimų girdėjau, kad sulaikę miške stribai taip ją mušė, kad rankos storumo pagaliai ant nugaros lūžo... Stribas Pranas Aleksiūnas gyrėsi storą „knygą“ apie Elenutės ryšius su partizanais parašęs. Namie paliktai motinai pakriko nervai, kaimynai vežė pas daktarus, bet negerėjo – vaikščiojo po namus ieškodama, ką čia stribai pridarė... Vieną rytą namie jos neberadau, tai tėtytė lėkė visur, ieškojo, šaukė, kad atsilieptų. Kai prašvito, rado netoli namų miškelyje pasikorusią...“
1946 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu E.Vidugirytė nuteisiama aukščiausia bausme – sušaudyti už tai, kad „būdama užverbuota antitarybinės grupuotės vado Kelmelio nuo 1946 m. kovo mėnesio tapo aktyvia grupuotės padėjėja, vykdydama grupuotės vado Kelmelio užduotį užverbavo liaudies gynėją Praną Aleksiūną, kuriam davė užduotis: susprogdinti apskrities liaudies gynėjų pastatą; nužudyti liaudies gynėjų būrio vadą Bartulį ir karį Soroką; tiekti grupuotei šaudmenis; informuoti grupuotę apie MVD veiksmus. Į Panevėžį atnešė sprogmenis ir perdavė Pranui Aleksiūnui, vėliau perdavė 20 šovinių, užtaisytų sprogstamąja medžiaga, leidimą pakliūti į būrį, pasirašytą Kelmelio“.
Mirties nuosprendis įvykdomas 1947 m. vasario 7 d. vidaus kalėjime Vilniuje, o kūnas išvežamas ir užkasamas masinėje kapavietėje Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Po daugelio metų identifikavus palaikus paaiškėja, kad tądien budeliai pagailėjo Elenai net kulkos – ji buvo ne nušauta, o užmušta.
Šešiolikmetis M.Vidugiris nuteisiamas 5 m. laisvės atėmimu už tai, kad „nuo 1945 m. gegužės iki sulaikymo nepranešė tarybų valdžios institucijoms, jog jų namuose lankosi Kelmelio būrio partizanai, o 1946 m. liepą instruktavo Aleksiūną, kaip elgtis su padegamąja virve, neteisėtai laikė vokiško pavyzdžio šautuvą ir 7 šovinius“. Jo kelias – į Nižne-Amurską, Chabarovsko kraštą.
J.Vidugiris per tų pačių metų Kūčias nuteisiamas dešimties metų laisvės atėmimu už tai, kad „nuo 1945 m. gegužės mėnesio palaikė ryšius su tėvynės išdavikais – grupuote, vadovaujama Likerausko, kurios tikslas buvo ginkluota kova prieš tarybų valdžią. Vidugiris, tai žinodamas, padėjo tėvynės išdavikams, tiekdamas maisto produktus ir prieglobstį, ir informuodavo pastaruosius apie MVD operacijas prieš partizanų būrius. Taip pat, būdamas slaptu MVD bendradarbiu, informavo partizanus apie savo bendradarbiavimą.“ Jis mirė 1954 m. atlikdamas bausmę Karlage, Karagandos srityje, Kazachijoje.
J.Vidugirytė išteisinama, slapstosi trejus metus, bet ir čia pasidarbuoja KGB agentų tinklas – pranešime „Apie agentūrinį operatyvinį darbą kovoje su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis grupuotėmis“ už 1949 m. lapkričio mėnesį rašoma, kad „...Hitlerio (Kazys Lupeikis) būrio narė Janina Vidugirytė slapstosi Naujikų kaime, pas Alešiūną, kur jai įrengtas specialus bunkeris. Visi jos ryšiai buvo sekami agentų ir lapkričio 23 d. sulaikyta Subačiuje, kur stengėsi gauti fiktyvius dokumentus išvykti į Vilnių. Hitlerio būrio narė Janina Vidugirytė parodymų apie ryšius, būrio buvimo vietą nedavė, todėl Vidugirytei į kamerą paskirta agentė Marytė, kuri įgijo jos pasitikėjimą, paprašė parašyti laišką pažįstamiems ryšininkams, kad per juos ji tariamai galėtų pranešti partizanams apie J.Vidugirytę ir kas ją įdavė. Gavusi minėtą raštelį agentė Marytė buvo nusiųsta į Naujikų kaimą Panevėžio apskrityje. Operacija praėjo be rezultatų.“
Galop J.Vidugirytė 1950 m. nuteisiama dešimčiai metų už tai, kad „1945 m. slėpė partizanus tėvų sodyboje, 1946 m. dalyvavo ruošiant MVD liaudies gynėjų pastato sprogdinimą, 1947 m. įstojo į nacionalistinę grupuotę ir tris mėnesius buvo jos nare bei būdama sulaikyta bandė pabėgti“. Bausmę skirta atlikti Dubravlage, Mordovijoje.
Agentas Pranas – P.Aleksiūnas, Tomo, g. 1907 m., kaip „slaptas MVD agentas, kartu su seserimis Vidugirytėmis Elena ir Janina dalyvavęs rengiant diversinį-teroristinį aktą, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas. Gyvena Panevėžyje, Petro Cvirkos gatvėje, ir dirba milicininku Panevėžio MGB“.
Iš I.Vidugirienės prisiminimų: „Po Janinos antro sulaikymo P.Alešiūnas buvo perkeltas, kiek pamenu, gyventi į Subačių, Viešintų kaimą, o sodyboje kurį laiką gyveno kita šeima. Vėliau sodyba kaip „banditų namai“ buvo nugriauta, iš namo medžiagų Karsakiškyje namą pasistatė.“
M.Vidugiris yra prasitaręs, kad grįžęs po tremties pas kažką iš buvusių kaimynų namuose yra matęs tėvo smuiką. Jo vaikams telieka vienintelė giminaitė iš tėvo pusės (buvo dar vienas brolis, bet kažkodėl nebendravo, todėl ir rašiau, kad liko tik Velniakių baba – 1946 m. iš Archangelsko paleista senelio sesuo Grasilda Kopūstienė. Ji brolio anūkus mylėjo kaip savo.
Tuskulėnų dvaro paslaptys iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo saugotos su grifu „visiškai slaptai“. Likę gyvi Maksimilijonas ir Janina daugybę metų tik numanė, kur seseriai Elenai buvo įvykdyta mirties bausmė, bet nežinojo, kur ji palaidota. Tik 1994 m. Tuskulėnų dvaro teritorijoje pradėjus kasinėjimo darbus atsirado viltis, kad bus surasta ir Elena. 1997 m. lapkričio 17 d. nustatoma, kad „skeletas Nr. 553 identifikuotas kaip Elenos Vidugirytės“.
Deja, Janina miršta tų pačių metų lapkričio 7 d. ir šios žinios nei ji, nei Maksimilijonas nebesužino. Informacija taip ir lieka baudžiamojoje byloje.
Po daugiau nei dešimtmečio nežinios, daugėjant informacijos internete apie Tuskulėnų memorialą, randame informaciją apie Eleną, ir jauniausiasis brolis Maksas iškeliauja anapilin žinodamas sesers palaidojimo vietą.
Šiandien galime uždegti žvakelę prie Elenos kapo, važiuodami pro šalį sustojame Palaukių kapinėse, kur palaidoti broliai Tomas ir Juozas Vidugiriai. Tyliai rusena viltis, kad pavyks nuvykti ir į Karagandos lagerius.
