Pateikiame šios knygos ištrauką.
* * *
Pasibaigus 1914 m. kilusiam pasauliniam karui, beveik visi žmonės tvirtai tikėjo ir vylėsi, kad visame pasaulyje įsiviešpataus taika. Šią karščiausią visų tautų svajonę buvo galima lengvai įgyvendinti tvirtai ir apdairiai ginant teisingus įsitikinimus bei vadovaujantis sveiku protu.
Politikai labai pamėgo frazę „karas už tai, kad baigtųsi karai“, ir iš tiesų ėmėsi priemonių, kad šis karas būtų paskutinis. Prezidentas Wilsonas, kurį visi laikė JAV galybės įsikūnijimu, pasiekė, kad žmonių protus užvaldytų Tautų Sąjungos idėja.
Prancūzijos vaidmuo buvo pagrindinis. Tai lėmė prancūzų tautos indėlis į pergalę ir patirti nuostoliai. Apytiksliai pusantro milijono prancūzų žuvo gindami savo žemę nuo užpuolikų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinės per šimtą metų net penkis kartus – 1814, 1815, 1870, 1914, 1918 m. – matė prūsų patrankų svaidomas liepsnas ir girdėjo jų kanonadų griausmą.
Vokietiją galima buvo nuginkluoti, visiškai išardyti jos karinę sistemą ir sugriauti jos tvirtoves; Vokietiją galima buvo sužlugdyti, skirti nepakeliamas kontribucijas; ji galėjo tapti vidinių nesutarimų auka, – bet visa tai ją galėjo sulaikyti tik dešimčiai ar dvidešimčiai metų. O paskui vėl atgis nenugalima „visų vokiečių genčių“ galybė, suliepsnos neužgesinamos karingos Prūsijos liepsnos. (...)
Ekonominiai taikos sutarties straipsniai buvo piktavališki ir tokie kvaili, kad neatnešė jokios naudos. Vokietija buvo pasmerkta mokėti pasakiškas reparacijas. Šis diktatas rodė valstybių nugalėtojų rūstybę ir atskleidė, kad jų tautos nesuvokia, jog nė viena nugalėta šalis ar tauta nepajėgs sumokėti tokios duoklės, kuri atlygintų modernaus karo išlaidas.
Dauguma žmonių visiškai nesuvokė paprasčiausių ekonominių faktų, o jų šalių vadovai, baimindamiesi prarasti balsus, nedrįso išsklaidyti jų iliuzijų. Laikraščiai, kaip jiems įprasta, dažniausiai atspindėjo vyraujančias nuomones. Beveik niekas nesistengė paaiškinti, kad reparacijas galima išmokėti tik paslaugomis arba prekėmis, kurios fiziškai transportuojamos sausumos keliais arba laivais jūra, ir kad atvežtos į šalį gavėją tokios reparacijos kenkia vietos pramonei, nebent jos skirtos labai primityvioms arba itin griežtai kontroliuojamoms šalims.
Praktiškai, kaip dabar suprato net rusai, vienintelis būdas apiplėšti nugalėtą šalį yra išvežti visą norimą turtą, kurį įmanoma išgabenti, ir išvaryti jos gyventojus vyrus į nuolatinę ar laikiną vergovę. Tačiau taip plėšikaujant gauta nauda anaiptol neatperka karo išlaidų.
Nė vienas aukštas valdžios pareigūnas neturėjo drąsos ir nebuvo pasiryžęs mesti iššūkį miniai, kalbėdamas rinkėjams apie šiuos esminius ir skaudžius faktus. Net jeigu toks politikas ir būtų atsiradęs, niekas nebūtų juo patikėjęs. Triumfuojančios sąjungininkės skelbėsi „išspausiančios Vokietiją kaip citriną“. Visa tai padarė daug žalos pasaulio ekonomikai ir priešiškai nuteikė vokiečius. (...)
Vokiečiams nugalėtojai primetė idealus, kuriais nuo seno vadovavosi liberalios Vakarų šalys. Jie buvo išvaduoti nuo privalomosios karinės tarnybos ir sunkios ginklavimosi išlaidų naštos. Nors Vokietija buvo nemoki, Amerika skyrė jai milžiniškas paskolas. Buvo įkurta Veimaro Respublika, atitinkanti naujausius demokratijos standartus.
Jei būtume vykdę išmintingą politiką, būtume sustiprinę Veimaro Respubliką konstitucine monarchija, vainikuodami monarchu nepilnametį kaizerio anūką ir paskirdami jam regentų tarybą. Nesant monarcho, nacionaliniame vokiečių tautos gyvenime atsivėrė didžiulė tuštuma. Visi stiprūs visuomenės elementai, tiek kariniai, tiek feodaliniai, kurie galėjo susivienyti, kad paremtų konstitucinę monarchiją ir dėl jos būtų pradėję gerbti ir laikytis naujos demokratinės ir parlamentinės tvarkos, kuriam laikui buvo išmušti iš pusiausvyros.
Veimaro Respublika, su visais jos liberalios santvarkos trūkumais ir privalumais, buvo laikoma priešo primesta valdymo sistema. Jai nepavyko laimėti Vokietijos žmonių ištikimybės ir užvaldyti jų vaizduotę. Vienu metu ji desperatiškai bandė kabintis į pagyvenusį maršalą Hindenburgą. Tačiau galingos jėgos jau buvo įsišėlusios, tuštuma atsivėrė ir po kurio laiko į ją įžengė nesutramdomas maniakas ir pikčiausias genijus iš visų, kokie tik kada nors buvo užvaldę žmonių širdis – kapralas Hitleris. (...)
Vokietija buvo nuginkluota. Visa jos artilerija ir kita ginkluotė buvo sunaikinta. Jos laivynas jau buvo paskandintas Skapos įlankoje. Didžiulė Vokietijos armija buvo išformuota. Pagal Versalio sutartį Vokietijai, siekiant palaikyti tvarką šalyje, buvo leista turėti profesionalią kariuomenę, susidedančią iš ne daugiau kaip 100 tūkst. ilgalaikės tarnybos karių – tai neleido jai sudaryti kareivių atsargos.
Anksčiau Vokietijoje kasmet buvo šaukiami naujokai, kuriems būdavo rengiami kariniai mokymai, dabar šaukimų nebeliko; kadriniai kariškiai buvo atleisti. Stengtasi kuo labiau apriboti karininkų skaičių. Vokietijai neleista turėti karinę aviaciją. Jai buvo uždrausta turėti povandeninių laivų, Vokietijos karinis laivynas apsiribojo nedideliu skaičiumi laivų, kurių talpa negalėjo viršyti 10 tūkst. tonų.
Sovietų Rusiją nuo Vakarų Europos atitvėrė užkarda aistringai bolševizmo nekenčiančių valstybių, kurios nutraukė ryšius su buvusia carų imperija, dabar įgavusia naują, dar baisesnę formą. Lenkija ir Čekoslovakija, išdidžiai pakėlusios galvą, paskelbė savo nepriklausomybę, ir jų padėtis Vidurio Europoje atrodė stipri. Laurais vainikuota Prancūzijos kariuomenė buvo galingiausia karinė jėga Europoje, kuriai niekas neprilygo; keletą metų tikėta, kad ir Prancūzijos karinės oro pajėgos yra puikios.
Iki 1934 m. nugalėtojų galia Europoje ir visame pasaulyje nebuvo ginčijama. Visus šiuos šešiolika metų trys buvusios sąjungininkės ar bent jau Britanija ir Prancūzija su savo draugais Europoje galėjo išlaikyti Vokietijos ginkluotųjų pajėgų galią nustatytose ribose vien laikydamosios tvirtos pozicijos, kalbėdamos Tautų Sąjungos vardu ir pasinaudodamos savo tarptautiniu autoritetu.
Vietoj to iki 1931 m. nugalėtojai, ypač Jungtinės Amerikos Valstijos, savo galią daugiausia naudojo besistengdamos išpešti iš Vokietijos metinius reparacijų mokėjimus. Kadangi Vokietija galėjo mokėti reparacijas tik iš daug didesnių Amerikos paskolų, visa ši procedūra tapo absurdiška. Vienintelis jos vaisius buvo priešiškumo jausmas. Jeigu vietoj to būtų griežtai reikalaujama laikytis taikos sutartyje numatyto nusiginklavimo reikalavimų, būtų buvę galima be jokio smurto ir kraujo praliejimo neribotam laikotarpiui užtikrinti taiką ir žmonijos saugumą.
Tačiau kol taikos sutarties straipsnių pažeidimai buvo nedideli, į juos buvo žiūrima pro pirštus, o kai jie tapo rimti, apie juos imta vengti kalbėti. Taip buvo atsisakyta paskutinės ilgalaikės taikos garantijos. Nugalėtųjų nusikaltimus paaiškina, nors, žinoma, nepateisina, nugalėtojų beatodairiškumas. Jei ne jis, nebūtų nei pagundos, nei galimybės įvykdyti šiuos nusikaltimus.
* * *
Šiuose puslapiuose bandau atkurti kai kuriuos įvykius ir įspūdžius, iš kurių mano galvoje susideda baisiausių tragedijų istorija, tekusi žmonijai per visą jos audringą gyvavimą. Ir ji neapsiribojo prarastomis gyvybėmis ir sunaikintu turtu, neatsiejamais nuo karo. Pirmasis pasaulinis karas nusinešė pasibaisėtinai daug karių gyvybių ir padarė didžiulių materialinių nuostolių. Vis dėlto, nepaisant Rusijos revoliucijos ekscesų, Europos civilizacija po karo išliko. (...)
Rytų fronte ir Vokietija, ir Rusija sąmoningai naikino ištisas tautas. Pasibjaurėtini vokiečių surengti miestų bombardavimai išprovokavo dvidešimt kartų galingesnę vis stiprėjančių sąjungininkų oro pajėgų atsaką. Jo kulminacija buvo atominių bombų, nušlavusių Hirošimą ir Nagasakį, panaudojimas.
Kaip vienas iš tų, kurie gyveno ir dirbo tomis dienomis, aš visų pirma noriu parodyti, kaip lengvai galėjome užkirsti kelią Antrojo pasaulinio karo tragedijai; kaip ydingųjų piktavališkumą sustiprino dorybingųjų silpnumas; kaip demokratinių valstybių struktūros ir papročiai, jeigu jos nesusijungia į didesnius organizmus, neturi stabilumo ir tikrumo elementų, kurie vieninteliai gali užtikrinti paprastų žmonių saugumą.
Pamatysime, kaip raginimai elgtis apdairiai ir santūriai gali tapti pagrindiniu mirtino pavojaus šaltiniu; kaip vidurinysis kelias, pasirinktas siekiant saugumo ir ramaus gyvenimo, gali atvesti į katastrofą. Pamatysime, kaip svarbu, kad įvairios valstybės nuolat veiktų išvien tarptautiniu mastu, nepriklausomai nuo jokių jų vidaus politikos pokyčių.
Buvo nesunku trisdešimt metų išlaikyti Vokietiją nuginkluotą, o valstybes nugalėtojas – tinkamai apsiginklavusias. Ir net jeigu nebūtų pavykę pasiekti susitaikymo su Vokietija, reikėjo kurti ir visomis priemonėmis stiprinti tikrąją Tautų Sąjungą, gebančią užtikrinti sutarčių vykdymą, kad jos galėtų būti pakeistos tik išdiskutavus ir susitarus.
Kai trys ar keturios galingos valstybės, veikdamos išvien, pareikalavo iš savo tautų neįtikėtinų aukų, ir šios savanoriškai pasiaukodamos pagaliau pasiekė ilgai lauktą tikslą, atrodė savaime suprantama, kad šių valstybių veiksmai bus derinami ir ateityje, bent jau svarbiausiais klausimais.
Tačiau valstybės nugalėtojos neįstengė įvykdyti šio kuklaus reikalavimo, nors buvo galingos ir civilizuotos, ir daug pasiekė pažinimo bei mokslo srityje. Jos gyveno šiandiena, neatsižvelgdamos į ateitį, nuo vienų rinkimų iki kitų, kol po dvidešimties metų nuskambėjo baisus signalas, pranešęs apie Antrąjį pasaulinį karą. Ir tada mums neliko nieko kita, kaip tik apraudoti savo žūstančius sūnus, kurie taip šauniai ir narsiai kovėsi:
Geliančiomis nugaromis, petys į petį, koja kojon
Jie traukėsi iš šviesių ir plačių gyvenimo laukų.
* * *
Winston S. Churchill. Antrasis pasaulinis karas. Pakeliui į katastrofą, I tomas. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 368 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido naujieną – sero Winstono S. Churchillio atsiminimų „Antrasis pasaulinis karas“ pirmąjį tomą „Pakeliui į katastrofą“. Už šiuos memuarus jam suteikta Nobelio literatūros premija.
W. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a. politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją. Talentingo rašytojo plunksna sudėtingą, prieštaringą XX a. istoriją pavertė intriguojančiu trileriu.
Bus išleisti keturi W. Churchillio memuarų „Antrasis pasaulinis karas“ tomai.
Pirmame W. Churchillio knygų serijos tome „Pakeliui į katastrofą“ atskleidžiama padėtis Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Šis konfliktas sąlygojo didžiųjų Europos imperijų griūtį, jų vietoje užgimė daugybė naujai susikūrusių nepriklausomų valstybių, o 1919 m. Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią bet kokioms skerdynėms ateityje. Deja, pranašautos ramybės Europa taip ir nesulaukė.
Po Pirmojo pasaulinio karo buvęs Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras, o vėliau – Pirmasis Admiraliteto lordas W. Churchillis pralaimėjo keletą rinkimų ir, nors buvo paskirtas iždo kancleris, iš aktyvios tarptautinės politikos pasitraukė. Nepaisant to, jis įdėmiai sekė įvykius, nevengė atvirai reikšti savo nuomonę, stengėsi įspėti vyriausybę dėl nuolat kylančių grėsmių.
W. Churchillis neigiamai vertino bolševikų perversmą Rusijoje ir ten įsigalėjusią diktatūrą. Jis buvo vienas iš nedaugelio britų politikų, kuris siūlė bendromis Europos šalių pastangomis nuversti teroristinį raudonąjį režimą. Tam nebuvo lemta išsipildyti. Kitą grėsmę Europos saugumui W. Churchillis įžvelgė nugalėtojų sankcijose Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusiai Vokietijai. Politiko manymu, iki paskutinio siūlo apiplėšti, pažeminti, daugybę teritorijų praradę vokiečiai gali pasiduoti radikalaus revanšizmo, kraštutinės agresijos pagundoms.
W. Churchillis buvo teisus! 1933 m. didelės visuomenės dalies paramą įgijęs Adolfas Hitleris paskiriamas Vokietijos kancleriu. Naujai užgimęs Trečiasis reichas pradėjo karštligiškai ginkluotis, vieną po kito pažeidinėdamas Versalio sutarties punktus. W. Churchillis tvirtino, kad nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos vyriausybės laiku neįvertino kylančios grėsmės.
Vokietija jau buvo nusprendusi visiškai perbraižyti Europos žemėlapį. Ji remilitarizavo Reino sritį, prisijungė Austriją, o po to ir Čekiją. Laikas, kai Hitleris dar galėjo ir turėjo būti sustabdytas, praliejant kur kas mažiau kraujo, buvo negrįžtamai prarastas.
1939 m. rugpjūtį Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga. Du patys nepakančiausi režimai staiga tapo sąjungininkais. Norėdami išgelbėti dėl ilgamečio nuolaidžiavimo naciams gerokai pašlijusį savo autoritetą britai ir prancūzai suteikė saugumo garantijas Lenkijai. „Dabar Didžioji Britanija ir Prancūzija pagaliau liovėsi nuolaidžiauti. Galiausiai buvo priimtas sprendimas, kuris, be abejo, pasmerkė mirti dešimtis milijonų žmonių“, – rašė W. Churchillis.
