Projektą vykdė viešoji įstaiga „Europos parkas“, jos įkurtas krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus „Liubavas“ dvaro vandens malūne veikia nuo 2011 metų. Dvaro oficinoje ir oranžerijoje įrengtos muziejinės ekspozicijos. Muziejus projektą vykdė kartu su partneriu iš Norvegijos Karalystės Kultūros paveldo tyrimų institutu, turinčiu didelę kultūros paveldo tyrimų patirtį bei kvalifikuotus specialistus ir ekspertus.
Projektas buvo labai sudėtingas, nes unikalūs europiniame kontekste pastatai buvo ne kartą perstatyti, blogos būklės, o siekta išsaugoti kiekvieną paveldo detalę ir laiko ženklus, gilintasi į statybos laikotarpio specifiką ir architektūros bruožus.
Taip pat projekto metu vykdyti mokomieji seminarai kultūros paveldo objektų savininkams, restauratoriams, paveldotvarkos specialistams. Tarptautinė mokslinė konferencija „Rapolas Slizienis – tiltas tarp paribio tautų“ sulaukė didelio visuomenės dėmesio, išleista knyga su konferencijos ir kita niekur iki šiol nepublikuota medžiaga (sud. Gintaras Karosas, leidėjas Europos parkas, 2017, 152 p.), muziejaus tinklalapyje liubavas.lt bendra informacija pateikta papildomai lenkų, gudų ir rusų kalbomis.
Netoli sostinės esantis Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvoje, istorija siekia XV a. pradžią, Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpį, jis susijęs su daugeliu pačių iškiliausių mūsų šalies istorijos asmenybių – Goštautais, Žygimantu Augustu, Radvila Ruduoju, Tiškevičiais, Slizieniais ir kt. Liubavo dvare gyveno ir kūrė talentingas Lietuvos skulptorius Rapolas Slizienis (1804–1881).
Dvaro pavadinimas – Lubowo, Lubow, Liubow, Lubów – greičiausiai bus kilęs iš panašios prūsiškos šaknies žodžių „liubas", „šliubas", kurie lietuvių kalba reiškia „meilė", „santuoka". Galėjo būti, kad kadaise nuo užkariavimų besitraukdama į Lietuvos gilumą čia Gerėjos (dabar – Žalesos) upės slėnyje apsigyveno prūsų bendruomenė.
Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a. Pirmieji žinomi savininkai buvo LDK politinis veikėjas I Lietuvos Statuto autorius grafas Albertas Goštautas (1480–1539 ). Mirus Albertui Liubavą paveldėjo jo sūnus, kaip manoma, Lietuvos metraščio, dar vadinamo Bychovco kronika, parašymo iniciatorius Stanislovas Goštautas (1507–1542). Jis buvo vedęs Barborą Radvilaitę (1520–1551).
Pasibaigus Goštautų giminei, Liubavo dvaras 1542 m. išmaros teise atiteto valstybei. Tuo metu Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1506–1548) perėjo ir kitą gausų Goštautų turtą sudarę dvarai: Geranainys, Kėdainiai, Liubčia, Mėguva, Biržai, Trakai, Medininkai, Dieveniškės, Tikocinas ir daug kitų.
Žygimantas Senasis Lietuvoje esančius Goštautų dvarus apie 1544 m. perleido savo sūnui Žygimantui Augustui (1520–1572). Paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas 1547 m. slapta vedė ankstesnio Liubavo dvaro savininko našlę Barborą Radvilaitę.
Išlikusios 1546–1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš šių dokumentų matyti, kad čionykštėse apylinkėse buvo gausu gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies. Būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai. Liubavas buvo itin pažangus ūkiniu požiūriu – tai viena pirmųjų valdų, kur buvo įgyvendinta Bonos Sforzos inicijuota valakų reforma (nepraėjus nė porai metų nuo jos paskelbimo).
Panašu, kad Liubavas, kuriam priklausė daug žuvingų Molėtų ežerų, upių ir tvenkinių, buvo ir vienas iš aplinkinių žemių centrų (seniūnijų): tuo laiku dvaro valdytoju paskirtas Jonas Ulrichovičius Hozijus dokumentuose neretai vadintas seniūnu.
XVI a. II pusėje dvaras teko valdovo svainiui, jau mirusios mylimos žmonos broliui Mikalojui Radvilai Rudajam. Jis į šią valdą iškeitė tėvoninį dvarą Rokantiškes, nes Liubavas buvęs patogioje vietoje – pakeliui į Dubingių rezidenciją. Radvila dvarą išplėtė. Tai rodo pardavimo aktas, kuriuo 1577 m. Radvila Rudasis valdą pardavė Kasparui Golejevskiui. Dokumente minimi tie patys žuvivaisos tvenkiniai, ūkiniai pastatai, alaus darykla.
Naujajam šeimininkui Golejevskiui įsigyti Liubavą buvo labai svarbu, nes tai padėjo sujungti jau anksčiau supirktas žemes. Po jo mirties valdą toliau plėtė sūnus Mikalojus, 1614 m. prijungęs iš Zavišų pirktą Nemenčinės dalį. 1636 m. paveldėjimo teise Liubavo žemes pasidalijo trys Mikalojaus įpėdiniai: Jonas, Martynas ir Samuelis.
1638-1641 m. Liubavas pateko į vieno šeimininko rankas: LDK dvaro iždininkas Jonas Antanas Tiškevičius įsigijo Jono Golejevskio bei Martyno našlės Kristinos Puciankos ir sūnaus Izajo dalis (Liubavą ir Medžiūnus).
1670 m. Jono Antano sūnus Vladislovas Tiškevičius už 14000 lenkiškų auksinų Liubavo dvarą pardavė Plungėnų seniūnui, karališkajam pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui. Šis, kaip ir Kasparas Golejevskis, stengėsi supirkti daugiau aplinkinių valdų. Pavyzdžiui, dar 1668 m. iš Mykolo Daugėlos Narbuto jis įsigijo Nemenčinę, Girėją ir Zalosę prie Girėjos ir Zalosės upių.
Liubavą paveldėjo Martyno sūnus, Plungėnų seniūnas Kazimieras Krišpinas Kiršenšteinas. Tai buvo sunkus metas, kai kraštą stipriai buvo nuniokojęs Šiaurės karas ir maras, o šalį buvo apėmusi politinė suirutė. Kazimieras itin aktyviai dalyvavo politikoje, galbūt todėl ne visuomet spėjo prižiūrėti valdas. Tuo naudodamiesi kaimynai grobstė vertingus dvaro išteklius. Dėl šių nuostolių bylos vyko iki pat savininko mirties. Po daugybės teisinių ginčų Liubavas teko jauniausiajai, netekėjusiai Kazimiero seseriai Teresei. Ši 1753 m. testamentu Liubavą paliko globotinei Teresei Tyzenhauzaitei, tais pačiais metais ištekėjusiai už Stžalkovo seniūno Antano Kazimiero Tiškevičiaus. Taip dvaras antrą kartą atiteko Tiškevičių giminei.
Painią tolesnę paveldėjimo eigą ženklino tokie asmenys kaip Pijus, Dominykas ir Vincentas Tiškevičiai. Liubavo dvare sumaniai šeimininkavo Antano Kazimiero brolis, Vincento dėdė Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius. Mikalojaus valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliame puošniame barokinių vartų komplekse. Vincentas Tiškevičius (1800–1867) 1857 m. Liubavo dvarą perleido savo seserei Kamilei Tiškevičiūtei ir taip dvaras perėjo Slizienių giminei.
Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pr. čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas. Ypatingų meninių gabumų turintys paveldėtojai labai rūpinosi jiems atitekusiu dvaru.
Taigi nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių asmenų nuosavybe, garsėjo ne tik gamtos turtais, bet ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.
Dabar skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras prikeliamas naujam gyvenimui. Įvairiapusiškai tiriant Liubavą, siekiant, kad istorinė atmintis ir atradimai tarnautų Lietuvai, steigiamas Liubavo muziejus.
2012 metais Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už kokybišką pastato restauraciją buvo skirtas aukščiausias įvertinimas – Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas.
Balandžio 30 d., sekmadienį, 12 valandą Liubavo dvaro sodyboje įvyks projekto rezultatus pristatantis renginys, kurio metu visi besidomintys galės apžiūrėti restauruotus ir pritaikytus muziejaus reikmėms objektus ir pasidalinti projekto vykdymo patirtimi. Renginys nemokamas, mielai kviečiame dalyvauti.
Projekto „Liubavo dvaro sodybos oficinos ir oranžerijos restauravimas ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ renginiai vyks Liubavo dvaro oficinoje.
