Pateikiame šios knygos skyrių „Bžostovskių rūmai (Universiteto g. 2)“ apie Mariją de Neri-Oginskienę ir jos vyrus.
* * *
Iš Italijos smuklės scenos į Vilniaus aukštuomenės sluoksnius – tokia svaiginama trajektorija kaip kometa švystelėjo ambicinga gražuolė, XIX amžiuje moteriškais apžavais kerėjusi didikus, valstybės vyrus, aukštus karininkus ir paprastus žmones.
Universiteto ir Dominikonų gatvių kampe lanku palei gatvės perimetrą stovi dviaukštis pastatas. Virš jo vartų arkos nežinia kaip iki šių dienų išliko namą nuo 1772 bent iki 1802 metų valdžiusių Nagurskių herbas. Iki jų valda priklausė bajorams Bžostovskiams. Po Nagurskių – Oginskiams. Šiuose kadaise prabangiuose rūmuose gyveno daug garsių istorinių asmenybių, atvykę iš Vienos trumpam buvo apsistoję profesorius Johanas Pėteris Frankas (Johann Peter Frank) su sūnumi Jozefu Franku (Joseph Frank) ir jo žmona.
Šios valdos namai minimi jau nuo XVI amžiaus. 1667 metais dalį valdos įsigijo LDK valstybininkas, politikas, diplomatas Kiprijonas Povilas Bžostovskis ir pastatė joje rūmus. Po jo valda priklausė Vilniaus vyskupui Konstantui Kazimežui Bžostovskiui, paskui LDK valstybininkui ir Paulavos respublikos įkūrėjui Povilui Ksaverui Bžostovskiui. Bžostovskiai (Brzostowski) juos valdė kiek ilgiau nei šimtą metų. 1772 metais juos įsigijo Žemaitijos bajoras Jokūbas Nagurskis.
Iš tėvo Jokūbo Ignoto Nagurskio rūmus paveldėjo Kajetonas Nagurskis. Per 1794 metų Tado Kosciuškos sukilimą jis priklausė LDK vyriausybei, todėl sukilimą numalšinus turėjo pasitraukti iš Lietuvos ir apsigyveno Italijoje. Kartą Venecijoje su draugu Tadu Visgirdu užklydęs į smuklę jis pamatė gražuolę šeimininko dukterį Mariją. Klausydamiesi jos dainavimo abu jaunuoliai susižavėjo, įsimylėjo, ir po kelių dienų Tadas su Marija pabėgo į Florenciją. Kajetonas leidosi iš paskos, ir netrukus Marija jau buvo su juo.
1796 metais Rusijos imperatorei Jekaterinai II mirus naujasis imperatorius Pavelas I leido kai kuriems politiniams pabėgėliams grįžti į tėvynę. Kajetonas Nagurskis atsivežė Mariją į Varšuvą. Čia jo akys atsivėrė – jis pamatė, kad gražuolė mylimoji nemoka nei skaityti, nei rašyti, kalba tik itališkai ir visai nežino, kaip elgtis aukštuomenėje. Suprato, kad su tokia širdies dama negali pasirodyti Lietuvoje, todėl išnuomojo jai butą Varšuvoje, pasamdė mokytojus, pats vėl įsitraukė į slaptą veiklą prieš Rusijos imperiją, net pateko į kalėjimą, tačiau būdamas labai turtingas išsipirko ir netrukus iškeliavo į Vilnių.
Po kurio laiko iš Vilniaus į Varšuvą važiavo jo bičiulis Apolinaras Moravskis. Kajetonas paprašė jį nuvežti panelei Neri pinigų ir pažiūrėti, kaip jai sekasi mokytis. O ši, pasirodė, veltui laiko neleido. Buvęs karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų valdininkas Apolinaras Moravskis apstulbo pamatęs nuostabaus grožio, puikių manierų damą, gerai kalbančią prancūziškai, gražiai ir be klaidų rašančią. Tik dainavo ji kiek kitaip, nei Lietuvoje buvo įprasta. Apolinaras mokėjo ir mėgo dainuoti, todėl ėmė mokyti Mariją Neri šio meno. Juodu taip susidainavo, kad grįžęs į Vilnių Moravskis išsijuosęs gyrė merginą Kajetonui ir meldė parsivežti ją į Vilnių.
Vilniuje Kajetonas Nagurskis apgyvendino Mariją Neri savo rūmuose Universiteto gatvėje ir pristatė kaip slaptą žmoną. Niekas juo nepatikėjo, o ir meilė jau buvo išblėsusi, tad Nagurskis sumanė Mariją Neri išsiųsti į gimtąją Veneciją. Tačiau Marija kreipėsi į savo gerbėją Apolinarą Moravskį, o šis – į Vilniaus vyskupą Dovydą Pilchovskį. Maldingas vyskupas, ilgai kalbėjęs apie krikščioniškas vertybes, meilę artimui ir šventą santuokos sakramentą, įtikino Nagurskį gražuolės Marijos nemesti. Taip paprasta smuklininko dukra tapo turtingiausio Žemaičių didiko teisėta žmona.
Vis dėlto palaidas žmonos elgesys papiktino Kajetoną Nagurskį ir jis išmetė ją iš paveldėtojų sąrašo, bet vėlgi savo bičiulio ir ponios „geradario“ A. Moravsko įkalbėtas vis dėlto skyrė jai 400 tūkstančių auksinių rublių. Netrukus pasiligojęs Nagurskis 1802 metais mirė. Ponia Marija Neri-Nagurskienė paveldėjo rūmus Universiteto gatvėje, tapo turtinga Vilniaus aukštuomenės dama ir traukte traukė gerbėjus.
Visiems jiems užteko vietos Marijos širdyje ir raktų nuo jos namų durų, tik laikas buvo paskirstytas. Tarp jos gerbėjų buvo Vilniaus generalgubernatorius, penkiasdešimt devynerių metų caro generolas Leontijus Benigsenas. Garbusis kariškis taip pamilo Mariją, kad panoro jai pasipiršti.
Pamanė, kad tokiu reikalu galėtų užeiti ir nekviestas, tačiau ne laiku apsilankęs rado pas ją Mykolą Kleopą Oginskį, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autorių. Kilo skandalas. Trisdešimt septynerių metų kunigaikštis Oginskis jau buvo išsiskyręs su pirmąja žmona Izabele Lasocka, apkaltinęs ją neištikimybe, nors apie jį patį buvo kalbama, kad visos pasaulio moterys dėl jo eina iš proto, o jis pats esąs amžinai įsimylėjęs.
Kad skandalas nusloptų, Mykolui Kleopui Oginskiui teko vesti Mariją Neri-Nagurskienę. Linksmoji našlė tapo kunigaikštiene ir didelių Oginskių valdų Arklių gatvėje (dabar Valstybinis jaunimo teatras, Arklių g. 5) ir Kosciuškos gatvėje (buvę Sluškų rūmai, tuo metu carinės administracijos konfiskuoti, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetas, Kosciuškos g. 10) šeimininke, vėliau ir senatoriene, o prie savo mergautinės pavardės pridėjusi žodelį „de“ galutinai paslėpė žemą kilmę ir įsisuko į svaiginamą diduomenės gyvenimą.
Marija ir Mykolas Kleopas buvo vienas kito verti. Garsus vertingų atsiminimų apie XIX amžiaus pradžios Vilnių autorius Stanislavas Moravskis žymų muziką ir kompozitorių M. K. Oginskį apibūdino kaip gražų, šaunų, išlaidų žmogų ir ypač garsų mergišių, kuris kiekvienoje gatvėje išlaikė po meilužę, jeigu ne po dvi.
Kliuvo ir Marijai de Neri-Oginskienei – esą nebuvo žymesnio žmogaus ar jaunesnio rusų generolo, gal net petingo liokajaus, kuris nebūtų buvęs jos meilužis. O kita atsiminimų apie to meto Vilnių autorė – Gabrielė Giunterytė-Puzinienė – jam paantrino sakydama, kad viename Oginskių Zalesės dvaro bokšte mačiusi generolų, grafų ir kunigaikščių portretų kolekciją, o šeimininkė jai pasakiusi, kad tai esą jos draugai, visai neslėpdama, kokia tai buvusi draugystė.
Oginskiai turėjo prabangius rūmus Zalesėje (dabartinėje Baltarusijoje). Juose priimdavo garsius valstybės vyrus, ir šie viešėdavo po keletą savaičių. Linksmi ir triukšmingi Oginskių namai amžininkams atrodė kaip rojus žemėje. Oginskiai ir patys keliaudavo – dažnai nuvykdavo į Italiją, gyvendavo tai Vilniuje, tai Sankt Peterburge – Mykolas Kleopas Oginskis net tapo caro Aleksandro I favoritu, todėl dažnai viešėdavo caro rūmuose.
O Marija de Neri-Oginskienė, anot Stanislavo Moravskio, jau buvo tikra ponia, išdidi aristokratė, jos protas stelbė ją supančių žmonių protus, ji buvo savanaudė ir visiškai nepuoselėjo kilnių jausmų, neturėjo širdies nei sąžinės, todėl buvo kur kas pranašesnė už nors šiek tiek širdingesnius žmones... Ir atrodė rimta, gerbiama, garsi ir įstabi dama.
Nors kai kurių vilniečių nuomonė apie šią nelietuviško temperamento moterį buvo neigiama, jos mokėjimas sumaniai tvarkyti finansinius reikalus buvo visuotinai pripažintas – ją net vadino „finansų genijumi“. Išlaidų savo vyrą Mykolą Kleopą Oginskį paskatinusi perrašyti jos vardu visą įkeistą turtą, senatorienė sužlugdė jo kreditorius ir išsprendė finansines šeimos bėdas, vis dėlto didžiuosius rūmus Arklių gatvėje ir valdą Kosciuškos gatvėje prarado. Tačiau jai pavyko gauti didžiulę ilgalaikę valstybinę paskolą.
M. K. Oginskis su antrąja žmona išgyveno dvidešimt metų.
1823-iaisiais, išsiderėjęs sau išlaikymą, jis išvyko į Italiją ir daugiau nebegrįžo – apsigyveno Florencijoje, atsidėjo kūrybai, rašė memuarus, muzikavo, o Lietuvoje likusi kunigaikštienė mokėjo jam rentą. Kunigaikštis mirė Florencijoje 1833 metais. Iš pradžių buvo palaidotas kapinėse netoli vienuolyno, šalia kurio gyveno, bet paskui našlės rūpesčiu buvo perlaidotas Florencijos Šv. Kryžiaus bazilikoje ir ilsisi greta žmonijos istorijos garsenybių – Dantės, Michelangelo, Galileo Galilei, Rossini ir kitų.
Oginskiai užaugino keturis vaikus. Tiesa, buvo kalbama, kad tik vyriausioji Adelė yra Oginskio dukra, tačiau ir ji, ir kiti vaikai – Ema, Ida ir sūnus Irenėjus Kleopas – buvo vienodai mylimi ir savo motiną taip pat labai mylėjo. Sūnus Irenėjus Kleopas kasmet rugpjūčio 15 dieną švenčiant motinos vardadienį sugalvodavo vis naujų pramogų – po iškilmingų pietų išmoningai apšviestame parke sužėrėdavo fejerverkai, šokdavo apie šimtą porų svečių. Mylėjo Mariją ir jos anūkai – ketverių metukų Karolis kas rytą ateidavo prie močiutės portreto pabučiuoti pieštų jos kojų.
Marija Oginskienė buvo gera savo tarnams ir baudžiauninkams, rengė jiems šventes, per sūnaus Irenėjaus Kleopo krikštynas pavaišino jų apie tris tūkstančius. Tačiau iš didelių savo turtų nieko neskyrė velionio vyro vaikams iš pirmosios santuokos – jie mirė skurde. Dukterims ištekėjus, o sūnui apsigyvenus Rietave, Marija de Neri-Oginskienė liko viena Zalesėje. Ir sena būdama vertino grožį, ypač gražius žmones. Kartą atsisakė Druskininkų kurorto daktaro paslaugų vien dėl negražaus veido sakydama: „Vyrui leista būti šiek tiek bjauresniam už velnią, bet šitas tokiu leidimu piktnaudžiauja.“
Praėjus dešimčiai metų po vyro mirties pasiligojusi Marija išvyko į gimtąją Italiją, kurios klimatas jos sveikatai buvo palankesnis. Į gimtinę ji grįžo kaip turtinga, kilminga, iškili ponia, nugyvenusi spalvingą, turiningą gyvenimą, tapusi Lietuvos aukštuomenės žvaigžde. Kad ir kaip vertintume jos prieštaringą gyvenimą, reikėtų pripažinti, kad šitiek pasiekti jai padėjo mokėjimas pasinaudoti moteriškumo dovanomis ir aistringa meilė, kuria daugelį apdovanodavo. Tos meilės atšvaitai vyrų širdyse suteikė jai tai, ko troško širdis, ir leido mėgautis tuo, ką siūlė likimas.
