Jurijaus Gagarino skrydis galėjo baigtis mirtimi: nelaimės sekė viena kitą

Problemos prasidėjo dar nepakilus nuo žemės. J.Gagarinui įlipus į kosminį laivą turėjo būti uždaryti visi liukai. Tačiau, kaip rodė prietaisai, vienas jų neužsidarė. Tai buvo gyvybiškai svarbu, tad reikėjo jį sutaisyti. Laimei, netrukus tai pavyko padaryti.

9 val. 7 min. raketa, turėjusi iškelti kosminį laivą, pakilo nuo žemės. Kosminį laivą ji turėjo iškelti į numatytą aukštį, o tuomet jis privalėjo atsiskirti. Deja, ir vėl atsirado problemos. Nesuveikė pagrindinis variklio įjungimo mechanizmas. Dėl to teko pasinaudoti atsarginiu, todėl tai padaryta pavėluotai.

Taip kosminis laivas atsidūrė 85 km. aukščiau nei buvo numatyta. Prieš skrydį numatyta, kad laivas, jei sugestų stabdžių sistema, per 4 dienas galėtų grįžti į Žemę dėl trinties su atmosfera. Tačiau laivas atsidūrė orbitoje, kurioje galėjo būti mėnesį, nors numatytas skrydis turėjo trukti ne ilgiau nei 10 dienų.

Jeigu nebūtų suveikusios stabdymo sistemos, pirmasis kosmonautas būtų žuvęs.

Stabdžių sistemos, kaip ir buvo numatyta, suveikė 67-ąją orbitinio skrydžio minutę ir „Vostok“ ėmė leistis. Tačiau čia ir vėl prasidėjo problemos. Stabdžiai suveikė ne iki galo dėl prarastų degalų.

Stabdymo greitis pasiekė 132 m/s, nors buvo numatyta, kad jis pasieks 136 m/s. Todėl laivas leidosi plokštesne trajektorija.

Dėl ne iki galo suveikusios stabdžių sistemos kosminio laivo sukimosi dažnis buvo maždaug 30 laipsnių per sekundę.

„Tai buvo it baletas. Mačiau tai Afriką, tai horizontą, tai dangų. Spėdavau tik prisidengti akis nuo saulės, kad neakintų ryški šviesa“, – vėliau pasakojo J.Gagarinas.

Kosminiam laivui kurį laiką netinkamai leidžiantis, J.Gagarinas patyrė tokią perkrovą, kad vos neprarado sąmonės.

„Mano skaičiavimas perkrova buvo iki 10 g. Kelias sekundes jaučiau, kad akyse liejasi vaizdas“, – pasakojo J.Gagarinas.

Buvo numatyta, kad kosminis laivas nusileis Saratovo srityje Chvalynsko rajone. Tačiau dėl to, jog laivas buvo pakilęs per aukštai ir per lėtai leidosi, numatytos nusileidimo vietos jis nepasiekė. Jis atsidūrė maždaug per 180 km. nuo numatytos vietos.

J.Gagarinas katapultavosi iš laivo ir iš karto išvydo Volgos upę. Kosmonautas vėliau pasakojo bijojęs, kad nusileis tiesiai į vandenį. Tačiau jam pasisekė – jis nusileido prie upės kranto. Tiesa, gelbėjimo komanda jo laukė visai ne ten, o numatytoje nusileidimo vietoje už 180 kilometrų.

Po katapultavimo išsiskleidė parašiutas. Tačiau netrukus išsileido ir dar vienas – atsarginis. Tiesa, jis taip ir neišsiskleidė, kabojo žemyn.

„Leidausi naudodamas pagrindinį parašiutą, tačiau mane vėl nubloškė Volgos link. Ruošdamasis skrydžiui ne kartą čia leidausi parašiutu ir atpažinau, kad esu prie Saratovo. Nusileisiu Saratove, pamaniau. Bet tada iššovė antras parašiutas ir tiesiog pakibo“, – pasakojo J.Gagarinas.

Tačiau po kurio laiko papūtė vėjas ir antras parašiutas išsiskleidė. Teko leistis su dviem parašiutais, o tai apsunkino jų valdymą.

J.Gagarinas leidosi vilkėdamas skafandrą. Išsiskleidus pagrindiniam parašiutui, jus turėjo atverti sklendę, kad galėtų kvėpuoti atmosferos oru. Deja, sklendės atvėrimo kilpa įsipainiojo į rūbus.

Maždaug 6 minutes kosmonautas negalėjo jos pasiekti. Tad kvėpuoti praktiškai neturėjo kuo. Tik praėjus šioms minutėms J.Gagarinui pavyko atsidaryti oro sklendę.

Leisdamasis J.Gagarinas pametė prie skafandro prikabintą 30 kilogramų sverianti paketą, kuriame buvo išgyvenimui būtini daiktai – pripučiama valtis, medikamentai, maistas, ginklas. Paketas atitrūko ir nukrito žemyn.

„Negalėjau žiūrėti žemyn, todėl nemačiau, kur jis nukrito. Laimei jis nusileido mažame miestelyje Saratovo srityje, tad jam neprireikė nei valties, nei ginklo. Jį pasitiko vietos žmonės.