Tai – Franzas Schubertas (1797-1828) ir Robertas Schumannas (1810-1856). Deja, abu šiuos genijus siejo ir mįslingos mirties aplinkybės, iki šiol kaitinančios aistras.
Neseniai straipsnis šia tema pasirodė medicinos žurnale „Hektoen International“. Jame pripažįstama, jog nustatyti tikrąsias šių romantizmo klasikų mirties priežastis sunku dėl menko ligų diagnostikos lygio jų laikais ir netikslaus, painaus ligų aprašymo.
Matyt, ir todėl šie atvejai vis dar traukia mokslininkų dėmesį. Bet ar kada bus padėtas taškas šioje „byloje“?
Abu kompozitoriai mirė jauni: F.Schubertas būdamas tik 31-erių, o R.Schumannas – 46-erių. Kalbama, kad išgirdęs apie F.Schuberto mirtį R.Schumannas raudojo visą naktį.
Oficiali R.Schuberto mirties priežastis iš pradžių buvo „nervinė karštligė“, vėliau – „šiltinė“. Tačiau jaunasis kompozitorius Vienoje dažnai bendravo su seniausios profesijos atstovėmis, kurių platinamos ligos simptomai kamavo ir F.Schubertą.
1823 metais jis pastebėjo pasikartojančius bėrimus, žaizdeles burnoje, jam skaudėjo kaulus, o kairiąja ranka dėl skausmo net negalėjo skambinti. Kompozitoriui ėmė slinkti plaukai – prireikė peruko. Atsidūręs ligoninėje, jis pasitaisė, bet vėliau simptomai vis atsinaujindavo.
1828-aisiais F.Schubertas įniko į alkoholį, jį apimdavo įniršio priepuoliai, kamavo galvos svaigulys ir nemiga. Tų pačių metų rugsėjį kompozitorius pareiškė, kad jį apnuodijo, nes dėl pykinimo nebegalėjo valgyti – gėrė tik vaistus. Netrukus prasidėjo viduriavimas ir lapkritį F.Schubertas mirė.
R.Schumanną krizė ištiko 40-ties. Jis visą gyvenimą turėjo psichikos problemų – manoma, kad sirgo šizofrenija ar maniakine depresija. Kompozitorių užplūsdavo maniakiškos idėjos, sunkios depresijos ir liguisto pakilumo, egzaltacijos periodai, dar 1833-aisiais paguldę jį į ligoninę.
Tačiau didieji nerimo, galvos skausmo ir svaigulio, konvulsijų priepuoliai R.Schumanną sukaustė po keliolikos metų. Jam krito svoris, skaudėjo sąnarius ir kaulus. 1854-aisiais, po bandymo nusižudyti, kompozitorius atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Jo būklė prastėjo – nyko kalbėjimo įgūdžiai ir asmenybė, progresavo paralyžius. Po poros metų kūrėjas mirė.
1991-aisiais buvo atrasti, o 2006-aisiais paskelbti R.Schumanno ligos įrašai, bet tai nenutraukė specialistų diskusijų.
Beje, R.Schumanno mirties aplinkybės savo laiku buvo tapusios galvos skausmu nacių valdžiai, kuri priverstinai sterilizavo šizofrenikus ir kitus psichinius ligonius. Didžio vokiečių kompozitoriaus mirtį naciai aiškino kraujagyslių atrofija dėl hipertonijos. Tačiau išlikę ligos įrašai ir autopsijos išvados liudija ką kita.
Pats R.Schumannas savo dienoraštyje 1831 metais rašė esąs sifilitikas, gydomas arsenu. Taigi jis galėjo užsikrėsti dar būdamas studentas, greičiausiai – nuo tėvo kambarinės. Mažiau tikėtina, kad kompozitorių užkrėtė jo sesuo, sirgusi chroniška odos liga ir turėjusi psichikos problemų, per drėgnus rankšluosčius ar aštrius daiktus.
F.Schubertas ir R.Schumannas buvo gydomi sunkiaisiais metalais, kurie taip pat galėjo būti kai kurių simptomų priežastis. Tačiau, pasak „Hektoen International“, labiausiai tikėtina, jog genijai tapo baisiosios jų laikų žudikės – blyškiosios spirochetos (lot. spirocheta pallida) – aukomis.
Parengė Austė Radžiūnaitė
