Klimato kaitos neigimo judėjimas – ar tikrai klimato kaita yra tyčinė apgaulė?

Šiame darbe N. Klein, išsamiai analizuodama pasaulio procesus, parodo, kaip stambiosios korporacijos, sisteminiai „žalieji“ ir laisvosios rinkos ideologija keičia ekosistemą ir blokuoja pastangas užkirsti kelią klimato kaitai.

Siūlome susipažinti su knygos ištrauka.

* * *

Klimato kaitos neigimo judėjimas – anaiptol ne organiškas mokslininkų „skeptikų“ suėjimas – yra čia demonstruojamo ideologinio tinklo kūrinys, kuris prisidėjo prie pasikeitusio per pastaruosius keturis dešimtmečius ideologinio pasaulio žemėlapio.

Riley Dunlapo ir politologo Peterio Jacques’o 2013 m. tyrimas rodo, jog 72 proc. klimato kaitą neigiančių knygų, kurių dauguma išleistos pradedant XX a. dešimtuoju dešimtmečiu, susijusios su dešiniųjų pažiūrų idėjų ir mokslo centrais, tas skaičius siekia 87 proc., jei atmetame (vis populiaresnes) savilaidos knygas.

Dauguma šių institucijų buvo įsteigtos XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai JAV verslo elitas išsigando, kad viešoji nuomonė pavojingai krypsta prieš kapitalizmą, jei ne socializmo, tai bent jau agresyviojo keinsizmo (Keyneso ekonomikos) pusėn.

Reaguodamas į tai, verslo elitas pradėjo kontrrevoliuciją, – gausiai finansuojamą intelektinį judėjimą, tvirtinantį, kad godulys ir beribis pelno siekis yra niekai, už kuriuos nereikia atsiprašyti, ir siūlantį į žmonių emancipaciją dėti didžiausias viltis, kokias tik kada nors puoselėjo žmonija. Prisidengę šia išsivadavimo vėliava, jie kovojo už mokesčių mažinimo politiką, už laisvosios prekybos sutartis, pagrindinio valstybės turto išpardavimą, pradedant telefono linijomis ir energetika ir baigiant vandeniu, – tokia politika didumai pasaulio žinoma kaip „neoliberalizmas“.

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai JK baigėsi Margaret Thatcher valdymo dešimtmetis, o JAV – Ronaldo Reagano, kai žlugo komunizmas, šie ideologiniai kariai buvo pasirengę skelbti pergalę: oficialiai istorija buvo baigta ir, kaip dažnai kartodavo Thatcher, „jokių alternatyvų“ jų rinkos fundamentalizmui nebuvo. Kupini pasitikėjimo, jie regėjo kitą užduotį: visose šalyse sistemingai įdiegti korporacijų išlaisvinimo projektą, kuriam anksčiau buvo priešinamasi, o tai geriausia padaryti per politinę suirutę ir plačiai apėmusią ekonominę krizę, paskui įtvirtinti laisvosios prekybos sutartimis ir naryste Pasaulio prekybos organizacijoje.

Viskas klostėsi puikiai. Šiam projektui pavyko atlaikyti net 2008 m. finansų griūtį, tiesiogiai sukeltą bankininkystės sektoriaus, kuris buvo išlaisvintas iš reguliavimo ir priežiūros. Tačiau Hartlando konferencijos dalyviams klimato kaita atrodė visiškai kitokia grėsmė. Ji buvo susijusi ne su respublikonų pranašumu prieš demokratus, o su fizinėmis atmosferos ir vandenyno ribomis.

Jeigu Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos pateiktomis prognozėmis nebus suabejota ir verslas kaip visada mus stums prie civilizacijai pavojingų virsmo taškų, pasekmės akivaizdžios: ideologinė kampanija, išpuoselėta tokiuose idėjų ir mokslo centruose kaip Hartlando, Cato institutai, Paveldo fondas, turės staiga sustoti cypiant stabdžiams. Įvairios pastangos švelniai pristabdyti veiklą dėl klimato tvirtinant, kad ji suderinama su rinkos logika (prekyba anglimi, anglies išeiga, gamtos „paslaugų“ apmokestinimu), nė trupučio neapmulkino šių tikrai įsitikinusių žmonių.

Jie labai gerai žino, kad mūsų globali ekonomika sukurta ir remiasi iškastinio kuro deginimu ir kad tokia esminė priklausomybė negali būti pakeista pasitelkus kelis švelnius rinkos mechanizmus. Tam reikia galingo įsikišimo, sunkaus darbo: visiems be išimties uždrausti teršiančią veiklą, finansiškai paremti žaliąsias alternatyvas, įvesti brangiai atsieinančias nuobaudas už pažeidimus, naujus mokesčius, naujas visuomeninio darbo programas, atšaukti privatizaciją – galima be galo tęsti ideologinių papiktinimų sąrašą. Trumpai tariant, šie idėjų ir mokslo centrai – kurie visada būdavo visuomenės atstovai, ginantys ją nuo daug galingesnių korporacijų interesų – puola ištisus dešimtmečius.

Taip pat svarbi „pasaulinio teisingumo“ tema, kuri vis iškyla per klimato derybas. Debatai dėl teisingumo pagrįsti moksliniu faktu, kad pasaulio šilimą sukelia šiltnamio dujų kaupimasis atmosferoje du šimtmečius. Vadinasi, šalys, kurios jau seniai pradėjo industrializaciją, planetai savo tarša yra pakenkusios kur kas labiau nei kitos. Tačiau klimato kaitos padarinius pirmiausia ir labiausiai patiria dauguma tų šalių, kurios yra išmetusios į atmosferą mažiausiai dujų (dėl nepalankios geografinės padėties ir ypatingo pažeidžiamumo, kurį sukuria skurdas).

Kad atkreiptų pakankamą dėmesį į šią sisteminę neteisybę ir įkalbėtų sparčiai besivystančias šalis, tarkim, Kiniją ir Indiją, nedestabilizuoti pasaulio klimato sistemos, ankstesni teršėjai – Šiaurės Amerika ir Europa – turės pirmiausia prisiimti didžiausią naštos dalį. Ir visada reikės išteklius ir technologijas nukreipti taip, kad įveiktume skurdą, pasitelkdami aplinką tausojančius būdus. Štai ką turėjo omenyje Bolivijos klimato derybininkė Angelica Navarro Llanos, ragindama sukurti Marshallo planą Žemei. Ir kaip tik toks gėrybių ir turto perskirstymas parodo, koks akivaizdus proto nusikaltimas vykdomas tokiose institucijose kaip Hartlando institutas.

Net pati klimato veikla jų šalyje jiems kelia įtarimų, lyg koks socializmas; visi kvietimai įrengti įperkamus būstus daugeliui žmonių ir naujovišką viešąjį transportą jiems atrodo tik būdas vogčia suteikti slaptą finansinę paramą jos nevertiems vargšams. O ką šis karas dėl anglies dioksido reiškia laisvajai pasaulio prekybai, pagrįstai nuomone, esą geografinis atstumas tėra fikcija, kurią išsklaido „Walmart“ dyzeliniai sunkvežimiai ir „Maersk“ konteinerių laivai.

Dar svarbesnė yra stipri jų baimė, kad jeigu laisvosios rinkos sistema iš tiesų išjudino fizinius ir cheminius procesus, kurie, tęsiami ir nekontroliuojami, gali sunaikinti didumą žmonijos, tada jų pastangos moraliai atgaivinti kapitalizmą yra bergždžios.

Kai iškyla tokia grėsmė, godumas tikrai nebeatrodo gėris. Štai ką slepia staiga suintensyvėjęs konservatorių klimato kaitos neigimas: jie pradėjo suprasti, kad vos tik pripažins, jog klimato kaita tikrai vyksta, pralaimės pagrindinį šių laikų ideologinį mūšį: ar mums reikia planuoti ir tvarkyti visuomenes taip, kad perteiktume savo tikslus ir vertybes, ar šią užduotį galima patikėti stebuklingajai rinkai.

Trumpai įsivaizduokite, kaip visa tai atrodo tokiam vyrukui kaip Hartlando prezidentas Josephas Bastas, genialiam barzdočiui, kuris studijavo ekonomiką Čikagos universitete ir kuris per interviu man pasakė, kad jo pašaukimas yra „išlaisvinti žmones iš kitų žmonių tironijos“.

Bastui klimato stabilizavimo veikla prilygsta pasaulio pabaigai. Taip juk nėra arba bent jau neturėtų būti, tačiau atkaklus, mokslu pagrįstas dujų išmetimo sumažinimas yra jo pasaulio pabaiga. Klimato kaita detonuoja ideologinį pamatą, kuriuo remiasi šiuolaikiniai konservatoriai. Įsitikinimų sistema, juodinanti kolektyvinę veiklą ir kovojanti su bet kokiu korporacijų reguliavimu ir visuomeniniais reikalais, tiesiog negali taikstytis su problema, kuriai išspręsti reikia iki šiol neregėto užmojo kolektyvinės veiklos ir dramatiško rinkos galios suvaržymo, – galios, kuri labiausiai prisidėjo prie tokios sunkios krizės.

Daugeliui konservatorių, net religingų, toks iššūkis atrodo dar didesnis, grasantis ne vien tikėjimui rinkomis, bet ir tikėjimui pamatiniais kultūriniais pasakojimais, ką žmonija veikia Žemėje. Ar mes šeimininkai, esantys čia tam, kad valdytume ir dominuotume, ar tik viena gyvybės rūšis iš daugelio, priklausanti nuo kur kas sudėtingesnių ir neprognozuojamų galių, negu pajėgia sumodeliuoti galingiausi mūsų kompiuteriai?

Kaip teigia Robertas Manne’as, politologijos profesorius iš La Trobo universiteto Melburne, daugumai konservatorių klimatologijos mokslas yra „intymiausio ir labiausiai branginamo jų tikėjimo, kad žmonija turi teisę ir gebėjimą valdyti Žemę su visais jos vaisiais ir kad ji turi įsitvirtinti kaip Gamtos šeimininkė, įžeidimas“. Jis pabrėžia, jog šie konservatoriai „ne tik neteisingai supranta tą mintį. Toks jų mąstymas netoleruotinas ir įžeidžiantis. Tiems, kas skelbia šią doktriną, reikia pasipriešinti, juos demaskuoti.“

Ir jie demaskuojami, kuo asmeniškiau, tuo geriau, – ar tai būtų buvęs viceprezidentas Alas Gore’as dėl savo didžiulių rūmų, ar garsusis klimatologas mokslininkas Jamesas Hansenas dėl savo viešųjų kalbų honorarų. Dar „Climatgate“ skandalas, kai programišiai perskaitė elektroninius klimatologų laiškus ir Hartlando instituto konferencijų dalyviai ir jų sąjungininkai iškreipė tų laiškų turinį, o tada pareiškė radę įrodymų, esą manipuliuojama duomenimis (mokslininkai ne kartą buvo apkaltinti neteisėta veikla).

2012 m. Hartlando institutas net pateko į keblią padėtį, nes pradėjo skelbimų lentose kabinti afišas, kuriose žmonės, tikintys klimato kaita (neigėjų terminu „šilimo šalininkai“), buvo prilyginami žudikiško kulto lyderiui Charlesui Mansonui ir „unabomberiui“ Tedui Kaczynskiui. „Aš vis dar tikiu Pasaulio šilimu, o tu?“ – buvo parašyta ryškiomis raudonomis raidėmis vienoje reklamoje po Kaczynskio atvaizdu. Hartlando šalininkams mokslo apie klimato kaitą neigimas yra jų karo dalis, todėl jie taip ir elgiasi.

Daugelis neigėjų gan atvirai pripažįsta, kad jų nepasitikėjimas mokslu kilo iš didelės baimės, nes jeigu klimatas iš tiesų smarkiai keičiasi, politinės pasekmės bus katastrofiškos. Kaip tvirtino britų tinklaraštininkas ir nuolatinis Hartlando instituto pranešėjas Jamesas Delingpole’as: „Šiuolaikinis aplinkos mokslas – rūpinimasis išsaugoti natūralią aplinką, ją atkurti ir tausoti, išsau goti gamtos resursus, apriboti taršą – sėkmingai pagrindžia kairiesiems brangių užduočių būtinybę: turto perskirstymą, progresinius mokesčius, didesnį vyriausybės įsikišimą ir reguliavimą.“ Hartlando prezidentas Josephas Bastas tai išsako dar aiškiau: kairiesiems „klimato kaita yra tobulas reiškinys... Ji tampa priežastimi, kodėl mes turėtume daryti viską, ko norėtų kairieji.“

Bastas, kuris nėra toks pasipūtęs ir pagyrūnas kaip daugybė kitų neigėjų, yra sąžiningas ir teigia, kad jis ir kolegos neįsitraukė į klimato kaitos problemas, nes rado daug mokslinių faktų klaidų. Jie sunerimo dėl ekonominių ir politinių tų faktų padarinių ir ėmė juos neigti.

„Žvelgdami į šias problemas, mes sakome: tai yra būdas smarkiai plėsti vyriausybę, – teigė man Bastas ir padarė išvadą: – Prieš žengdami šį žingsnį, dar sykį atsigręžkime į mokslą. Tuomet konservatorių ir liberalų grupės, manau, liautųsi ginčytis ir pasakytų: užuot tiesiog pritarę šiam tikėjimu pagrįstam straipsniui, atlikime savo tyrimą.“

Nigelas Lawsonas, buvęs Margaret Thatcher iždo kancleris, pradėjęs teigti, kad „žalia tėra nauja raudona“, pasuko tokia pat intelektine kryptimi. Lawsonas labai didžiuojasi, kad privatizavo pagrindinę britų nuosavybę, sumažino turto mokesčius, susilpnino profsąjungų galią. Bet klimato kaita, pasak jo, pateisina „naują leidimą primesti, kištis ir reguliuoti“. Jis daro išvadą, kad tai turbūt sąmokslas – klasikinis teleologinis priežasties ir pasekmės sukeitimas vietomis.

Į klimato kaitos neigimo judėjimą įsitraukę daug veikėjų, kurie įkliuvę į tokius intelektinius mazgus. Tai pagyvenę fizikai, tokie kaip S. Fredas Singeris, JAV kariuomenei tobulinęs raketų technologijas. Jiems išmetamųjų dujų kiekio ribojimas atrodo iškreiptas aidas to komunizmo, su kuriuo kovojo Šaltojo karo metais (kaip rašo Naomi Oreskes ir Erikas Conway savo knygoje Abejonės pirkliai (Merchants of Doubt).

Panašiai mąsto ir buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, kalbėjęs Hartlando klimato konferencijoje dar tada, kai vadovavo valstybei. Klausas pradėjo savo karjerą dar valdant komunistams, tad jam atrodo, jog klimato kaita nukelia į Šaltojo karo prisiminimus ir dairymąsi į praeitį. Pastangas išvengti klimato šilimo jis lygina su „komunistų, planuotojų iš centro, ambicijomis kontroliuoti visuomenę“ ir teigia: „Kai kurie žmonės, didumą savo gyvenimo nugyvenę „kilnioje“ komunizmo epochoje, nepajėgia su tuo sutikti.“

Galite suprasti, kad, žvelgiant jų akimis, mokslinė klimato kaitos realybė turbūt atrodo itin neteisinga. Galiausiai Hartlando konferencijos dalyviai manė, jog laimėjo šias ideologines kovas, bent netiesiogiai. O dabar klimato kaita viską keičia: kaip atremti argumentą, nukreiptą prieš vyriausybės įsikišimą, jeigu nuo to įsikišimo priklauso planetos gyvavimas ir mūsų išlikimas Žemėje?

Trumpai tariant, galima teigti, kad ekonomiškai bus brangiau imtis tokių veiksmų, negu leisti klimato kaitai vykti dar kelis dešimtmečius (ir kai kurie ekonomistai neoliberalai, paskaičiavę kainą ir naudą ir „nekreipdami dėmesio“ į ateitį, uoliai griebiasi tokių argumentų). Tačiau daugumai žmonių nepatinka, kad jų vaikų gyvenimų „nepaiso“ kieno nors „Excel“ programos lentelė, jie linkę morališkai šlykštėtis idėja, leidžiančia išnykti ištisoms šalims, nes išsaugoti jas per brangu.

Štai kodėl ideologiniai kariautojai, susirinkę „Marriott“, priėjo prie išvados, jog tėra vienas būdas įveikti tokią didelę grėsmę: paskelbti, kad tūkstančių tūkstančiai mokslininkų meluoja ir kad klimato kaita yra tyčinė apgaulė. Esą audros iš tiesų netampa smarkesnės ir didesnės, tik mūsų vaizduotė jas taip piešia. O jei ir tampa, ne dėl žmonių veiklos ar neveiklos. Jie neigia realybę, nes jos pasekmės neįsivaizduojamos.

Ir štai mano nepatogi tiesa: aš manau, jog šie ideologai suvokia tikrąją klimato kaitos reikšmę geriau nei dauguma „šilimo šalininkų“, besisukiojančių politikos centre ir vis dar reikalaujančių, kad būtų reaguojama palaipsniui ir neskausmingai ir kad nereikėtų su niekuo kariauti, net su iškastinio kuro kompanijomis.

Prieš rašydama toliau, privalau aiškiai pasakyti: kaip teigia 97 proc. pasaulio klimatologų, Hartlando konferencijų dalyviai klysta dėl mokslo. Bet kai prieinama prie politinių ir ekonominių mokslo atradimų pasekmių, reikalaujančių ne tik labai didelių energijos vartojimo pokyčių, bet ir mūsų liberalizuotos, pelno siekiančios ekonomikos logikos pokyčių, jie plačiai atmerkia akis.

Neigėjai klysta dėl daugelio detalių (ne, tai ne komunistų scenarijus, juk autoritarinės valstybės socializmas, kaip matysime toliau, su aplinka elgėsi siaubingai ir žiauriai ją išnaudojo), bet jie yra teisūs dėl pinigų, reikalingų tokio masto pokyčiams, kad būtų išvengta katastrofos.

* * *

Naomi Klein (gim. 1970 m.) – viena žymiausių kairiųjų žurnalisčių, rašytoja, socialinių ir politinių judėjimų dalyvė iš Kanados, renkama į įtakingiausių pasaulio intelektualų šimtukus.

Kas dešimtmetį pasirodantys didelės apimties jos darbai padeda įvardyti didžiausias visuomenės problemas ir jų priežastis. „Tai viską keičia“ buvo pavadinta reikšmingiausia dešimtmečio knyga ir reikšmingiausia visų laikų knyga apie aplinkosaugą.

Ji apie klimato kaitą – svarbiausią dabarties žmonijos iššūkį. Perskaityti ją turėtų ne tik kiekvienas politikas, bet ir kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tai kovinga knyga, griežtai kritikuojanti šiuolaikinio kapitalizmo sistemą, rinkos fundamentalizmo ir trumparegiško pelno siekimo persmelktą mąstymą.