A.Čechovas buvo įvaldęs trumpų apsakymų rašymo meną ir nė vienas didis rašytojas neliko nepaveiktas jo istorijų.
Tačiau ką žinome apie šį rašytoją? Koks jis buvo žmogus? Koks buvo jo požiūris į pasaulį?
Žvilgtelti į rašytojo vidinį pasaulį galime jo autobiografijoje „Antono Čechovo laiškai šeimai ir draugams“. Detaliau pažvelkime į ištrauką laiško, kurį A.Čechovas (tuo metu 26-erių) parašė savo vyresniajam broliui (tuo metu 28-erių).
Pastaba: visi daugtaškiai yra ir originaliajame laiške.
* * *
„Kad išauklėtų žmonių apsuptyje jaustumeisi patogiai tarsi namuose, reikia būti pakankamai išsiauklėjusiam... Talentas padėjo tau patekti į tokį žmonių būrį, tu jam priklausai, bet... tave nuo jo traukia kitur ir tau tenka balansuoti tarp kultūringos publikos ir paprastų gyventojų vis-a-vis.
Išsiauklėję žmonės, mano nuomone, turi atitikti šias sąlygas:
1. Jie gerbia žmogaus asmenybę, todėl visuomet yra nuolankūs, švelnūs, mandagūs ir pasiruošę bet kada padėti kitiems. Jie nemaištauja dėl plaktuko ar dingusios gumytės; gyvendami su kuo nors jie nepaverčia to paslauga, o išeidami nesako „su jumis gyventi neįmanoma“. Jie atleidžia ir triukšmą, ir šaltį, ir perkeptą mėsą, ir pastabas, ir svetimų buvimą patalpose...
2. Jie yra gailestingi ne vien tik elgetoms ir katėms. Jų siela serga ir dėl to, ko nepamatysi plika akim... Jie pernakt sėdi, kad padėtų broliams susimokėti už mokslus ir kad nupirktų drabužių mamai.
3. Jie gerbia svetimą nuosavybę, todėl grąžina skolas.
4. Jie nuoširdūs ir bijo melo kaip ugnies. Jie netgi apie menkniekius nemeluoja. Melas yra įžeidimas klausytojui ir jo akyse sumenkina kalbantįjį. Jie nevaidina, visuomenėje elgiasi taip pat, kaip ir namie, jie nesipuikuoja prieš savo draugus... Jie neplepūs ir nelenda atvirauti, kuomet jų to neprašo. Gerbdami kitų ausis jie dažniau tyli nei kalba.
5. Jie nepeikia savęs tam, kad kiti jų gailėtųsi. Jie nesistengia iš kitų sulaukti simpatijos, kad jiems atsakinėtų dūsavimais ir geriau galvotų apie juos. Jie nesako „manęs nesupranta“ ar „tapau vidutinybe“, nes visa tai yra vulgaru, nuvalkiota, dirbtina...
6. Jie nėra tuščiagarbiai. Jų nedomina tokie dirbtiniai deimantai, kaip pažintis su įžymybėmis, parodoje sutikto nepažįstamojo pagyros, žinomumas smuklėse... Jei jie uždirba kelis centus, tai nevaikšto užvertę smakrą tarsi būtų gavę šimtus rublių, ir nesigiria, jei juos įleidžia ten, kur kitiems nevalia įžengti. Tikrą talentą turintieji visada slepiasi minioje, kaip įmanoma toliau nuo reklamos... Net Ivanas Krylovas yra sakęs, kad tuščia statinė skamba garsiau negu pilna.
7. Jeigu jie turi talentą, jie jį gerbia. Vardan jo paaukoja poilsį, moteris, vyną, garbės troškimą... Jie didžiuojasi savo talentu... Be to, jie yra itin pedantiški.
8. Jie ugdo savyje estetikos jausmą. Jie negali užmigti apsirengę, matyti sienose plyšių su blakėmis, kvėpuoti prastu oru, žingsniuoti apspjaudytomis grindimis, ruošti maistą ant žibalinės viryklės.
Jie stengiasi kiek įmanydami suvaldyti ir sukilninti seksualinius instinktus... Jie nenori, kad moteris būtų vien sugulovė...
Jiems nereikia gudrumo, kuris pasireiškia nuolatiniu melavimu. Jiems, ypač menininkams, reikia šviežumo, grakštumo, žmogiškumo, gebėjimo būti motina... Jie nemaukia degtinės dieną ir naktį, neuostinėja aplink spinteles, kadangi žino, kad jie nėra kiaulės.
Geria jie tik tuomet, kuomet yra laisvi, progai esant... kadangi jie nori mens sana in corpore sano (sveikos sielos sveikame kūne).
Tokie yra išauklėtieji...
Kad išsiauklėtum ir nebūtum menkesnis už tuos, kurie yra tavo aplinkoje, neužtenka vien perskaityti Charlesą Dickensą ir iškalti Fausto monologą. Tam reikia nepertraukiamo darbo dieną ir naktį, nuolatinio skaitymo, mokymosi, valios... Brangi kiekviena akimirka...“
* * *
Kaip sakė A.Čechovas, perskaityti šį laišką (ar skaityti knygas) neužtenka. Pasiekti to, ko nori, nėra lengva. Šios 8 sąlygos nėra sąrašas dalykų, kuriuos būtina atlikti, tai gairės, parodančios, į kurią pusę turėtume keliauti.
Pagal medium.com parengė Ernesta Vyčaitė
