Abu broliai gimė Vilniuje, baigė Vilniaus gimnaziją, kur buvo pavyzdingi mokiniais. Vėliau Vladislovas mokėsi Berlyno universitete, keliavo po Europą. 1830 m. jis atvyko į Varšuvą, kurioje tuo metu buvo ruošiamasi sukilimui, ir buvo išrinktas naujai kuriamo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariu nuo Vileikos apylinkės. Stojęs į sukilėlių gretas, pasižymėjo mūšiuose Lietuvoje.
Cezaris narsiai kovėsi Dezidero Chlapovskio daliniuose šalia pusseserės Emilijos Pliaterytės. Sukilimui pralaimėjus Pliateriai emigravo į Paryžių. Čia jis įkūrė pagalbos emigrantams iš Lietuvos draugiją. V.Pliateris leido laikraščius prancūzų ir lenkų kalbomis, bendravo su kultūros žmonėmis bei politikais, susirašinėjo su Adomu Mickevičium, Joachimu Leleveliu ir kt.
Beveik karalius
Į Šveicariją V.Pliateris persikėlė 1844 m. Tais pačiais metais jis vedė populiarią vokiečių aktorę Karoliną Bauer. Pirmas jos vyras buvo princas Leopoldas von Coburgas, vėliau tapęs Belgijos karaliumi Leopoldu I. Šveicarijoje V.Pliateris ieškojo solidžios, grafo statusą atitinkančios rezidencijos. Jam patiko Arenebergo rūmai prie Bodeno ežero, priklausę Napoleono Bonaparto brolienei Hortenzijai de Beauharnais.
Nepavykus jų gauti, V.Pliateris 1846 m. nusipirko rezidenciją Kilchberge prie Ciuricho ežero ir pavadino ją „Broëlberg“. Tai buvo visas dvaras – su didele vila, gražiu parku, pievomis, arklide, ūkiniais pastatais. Pliaterių kaimynas, žymus šveicarų poetas Conradas Ferdinandas Meyeris, rašė: „Ilgametė grafo kaimynystė man tapo maloniu įpratimu: jis – beveik karalius, ji – beveik karalienė ir aš – beveik poetas.“
Kančių kalnas
Ištekėjusi už grafo V.Pliaterio, K.Bauer scenoje nebevaidino. Greitai jos gyvenimas Kilchberge virto tikru košmaru. Paaiškėjo, kad sutuoktinis – sunkiai sugyvenamas žmogus: ūmus, pasipūtęs, despotiškas. Auklėtas LDK bajorų dvasia, jis nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Savo ekscentriškumu V.Pliateris Kilchberge sukeldavo nesibaigiančių kalbų. Pavyzdžiui, visiems pasipiktinimą kėlė, kad jis, eidamas kalbėtis su šveicarų valstiečiais, pasiimdavo botagą, lyg jie būtų Lietuvos baudžiauninkai, be to, nešiojosi pistoletą, kuriuo imdavo grasinti, jeigu jam kas per daug prieštaraudavo, jodinėdavo tiktai galopu, versdamas visus trauktis jam iš kelio, nekentė „kraugerių“ vokiečių ir rusų, keikė šveicarus dėl didelių kainų.
Su žmona jis kalbėjo tik prancūziškai, nors ji buvo vokietė, vertė ją eiti į katalikų bažnyčią, nors ji buvo protestantė. Savo dienoraščiuose Karolina Broelbergą pavadino „Qualenbergu“ (Kančių kalnu). 1877 m. ji nusižudė.
Apie skandalingą K.Bauer gyvenimą jos biografas Arnoldas Wellmeris, remdamasis jos dienoraščiais, išleido keturių dalių knygą „Aus dem Leben einer Verstorbenen“ („Iš mirusiosios gyvenimo“), kuri kadaise buvo labai populiari. Namas Kilchberge, kuriame gyveno Pliateriai, išlikęs, taip pat puošnūs vartai, pavėsinė ir parko likučiai.
Rapersvilio pilies gelbėtojas
V.Pliateris visą savo širdį ir energiją skyrė pavergtajai tėvynei: rašė protesto laiškus politikams, popiežiui, Europos laikraščiams, pats leido laikraštį vokiečių kalba, organizavo lėšų rinkimą ir ginklų sukilėliams siuntimą. Jis netgi verbavo šveicarus savanorius, kad eitų kariauti sukilėlių gretose.
1863 m. sukilimui pralaimėjus, grafas Ciuriche įkūrė paramos organizacijas pabėgėliams. 1868 m. jis suorganizavo Baro konfederacijos 100-ųjų metinių iškilmes ir ta proga savo lėšomis Rapersvilyje pastatydino laisvės troškimą simbolizuojančią koloną. Vėliau ji buvo perkelta prie Rapersvilio pilies.
Pilyje V.Pliateris sumanė įkurti Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo ir emigracijos muziejų. Tuo metu ji buvo labai apleista, buvo net svarstoma ją nugriauti. 1869 m. grafas su Rapersvilio savivaldybe pasirašė 99 metų panaudos sutartį ir pilį suremontavo. Riterių salė buvo išdekoruota lietuviškais motyvais.
1870 m. Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo ir emigracijos muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Daug eksponatų muziejui padovanojo Henrikas Bukauskis – išeivis iš Žemaitijos. Jis gimė Kiaukliuose, baigė Šiaulių gimnaziją, po to mokėsi Maskvoje, kur priklausė lietuvių studentų būreliui. Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo pasitraukė į Stokholmą. Ten įsteigė antikvariatą ir kolekcionavo viską, kas susiję su Lietuva ir Lenkija.
V.Pliateris tikėjo, kad jo tėvynė ateityje atgaus nepriklausomybę, todėl muziejaus rinkinius testamentu užrašė būsimai valstybei. Tiktai nenumanė, kad susikurs dvi savarankiškos valstybės...
1927 m. iš Rapersvilio išvažiavo specialus traukinys. 13-oje vagonų jis į Lenkiją vežė muziejaus vertybes, tarp jų – ir Tadeušo Kosciuškos širdį. Sumažėjęs muziejus po 1927 m. du kartus keitė pavadinimą; dabar jis vadinamas Lenkų muziejumi. V.Pliateris, K.Bauer ir H.Bukauskis buvo palaidoti Rapersvilio pilies sode.
Prie pilies vynuogyno yra biblioteka, kuriai V.Pliateris buvo paaukojęs visas savo knygas. Joje taip pat yra Lietuvos pėdsakų – tai kambarys, skirtas Tytuvėnų bajorų Romerių atminimui (Salonik Romerów). Jame yra keli baldai iš Tytuvėnų dvaro, Romerių giminės portretų, knygų (tarp jų ir lietuviškų), Sofijos Romerienės sukurtų paveikslų. Vieną šios dailininkės darbą turi ir Lietuvos ambasada Berne.
