Toliau ajoje teigiama, kad dorovingosios (arab. salichat) yra klusnios (arab. kanitat), o globėjams, kurie baiminasi dėl savo moterų nepaklusnumo (arab. nušūz), prisakoma tokias sugėdinti (arab. vaaza), atsisakyti su jomis dalintis guoliu ar net suduoti (arab. daraba).
Jokių teisių į tokius ar panašius veiksmus moterims Kuranas nesuteikia, palikdamas joms klusnumo vyrams prievolę. Tad istorinis daugumos musulmonų visuomenių patriarchalumas išties įtvirtintas pačiame Kurane“, – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistoje knygoje „Kuranas apie... tikėjimą ir žmonių santykius“ teigia Egdūnas Račius.
Pateikiame šios knygos skyriaus „Lyčių bendravimas ir seksualumas“ fragmentą.
* * *
Tarp nemusulmonų lyčių santykiai musulmonų bendruomenėse jau seniai tapo karšta tema. Dažniausiai jų aptarimas konstruojamas aplink moters – patriarchalių mizoginiškų vyrų užguitos aukos – įvaizdį, nededant pastangų atskirti, ar kalbama apie Kurano ištarose randamas ir iš jo tiesiogiai kylančias nuostatas, ar apie istoriškai įsitvirtinusias socialines (kultūrines) tarpasmeninio bendravimo formas.
Tiesą sakant, dažniausiai jos pristatomos kaip pirmosios. Deja, neretai kultūrinė musulmonų lyčių santykių praktika ne tik būna neislamiška, bet netgi antiislamiška. Kitaip tariant, ji dažnai būna svetima ne tik Kurano dvasiai, bet ir jo raidei.
Moterys Kurane vienaip ar kitaip minimos ne mažiau nei kelis šimtus kartų, tiek kaip tikinčiosios (arab. muminat), tiek kaip tiesiog moterys (arab. nisa). Nors jame dažniausiai kreipiamasi į vyrišką auditoriją (visų pirma Muchamadą ir kitus pranašus) ir kalbama apie žmones per vyriškąją giminę, neretai (pvz., 33:35, 33:73, 48:6, 49:11) musulmonų Šventraštyje kalbama ir išvien apie abiejų lyčių atstovus: tikinčiuosius ir tikinčiąsias, netikėlius ir netikėles.
Dar daugiau – keliose ištarose Dievas netgi tiesiogiai kreipiasi į moteris, Muchamado žmonas (33:30-34, 66:4–5). Tačiau ir ten, kur kreipiamasi ar kalbama apie vyrus, paliepimai ar draudimai dažniausiai yra universalaus pobūdžio, t. y. galiojantys abiem lytims.
Kurane vienareikšmiškai leidžiama suprasti, kad Dievo akyse abi lytys yra lygiavertės – pagal asmens dievobaimingumą (svarbiausią kriterijų) bus išganyti arba pasmerkti tiek vyrai, tiek moterys.
Abiem lytims religinės prievolės yra vienodai privalomos. Todėl formaliai žiūrint, moteris vien lyties pagrindu nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys už vyrą: kaip teigiama 9:71, „tikintieji ir tikinčiosios yra vieni kitų bičiuliai (arab. aulija)“ ir jų darbai Dievo bus vertinami vienodai. Sektų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną.
Vis dėlto socialinėje plotmėje moteriai Kuranas numato nelygiavertį statusą: 4:34 skelbiama, kad „Vyrai yra moterų globėjai (arab. kavamūn)“, nes Dievas esą jiems suteikė daugiau stiprybės ir jie išlaiko jas.
Toliau ajoje teigiama, kad dorovingosios (arab. salichat) yra klusnios (arab. kanitat), o globėjams, kurie baiminasi dėl savo moterų nepaklusnumo (arab. nušūz), prisakoma tokias sugėdinti (arab. vaaza), atsisakyti su jomis dalintis guoliu ar net suduoti (arab. daraba).
Jokių teisių į tokius ar panašius veiksmus moterims Kuranas nesuteikia, palikdamas joms klusnumo vyrams prievolę. Tad istorinis daugumos musulmonų visuomenių patriarchalumas išties įtvirtintas pačiame Kurane. Tačiau patronažas daugybėje islamo Šventraščio ištarų matomas per 4:34 numatyto geranoriško globėjo prizmę: vyrai negali peržengti Kurane Dievo nustatytų ribų, t. y. savivaliauti, nes už tai turės atsakyti paskutinio teismo metu.
Dauguma tarpasmeninius santykius, ypač tarp lyčių, reglamentuojančių ištarų yra vėlesniuose Kurano skyriuose (ypač 2 ir 4, kuris net pavadintas „Moterys“ (arab. nisa)), kai Muchamadas jau buvo tapęs savo sukurto miesto valstybės galva.
Tačiau reikia pripažinti, kad Kurane moteris matoma beveik išimtinai per šeimos prizmę, labiausiai susitelkiant į jos kaip žmonos / sutuoktinės (arab. zaudža) statusą. Islamo Šventraštyje gana detaliai nužymėtos santuokos sudarymo (arab. nikach), išlaikymo ir nutraukimo / ištuokos (arab. talak) gairės, vėliau tapusios islamo civilinės teisės pagrindu.
Santuokos institutui Kurane skiriama itin daug dėmesio. Islame santuoka yra socialinė ir ekonominė dviejų giminių sutartis – už ją atsakingi ne tik sutuoktiniai, bet ir jų artimieji. Vedybų sutartyje, tradiciškai iškilmingai pasirašomoje mečetėje, be kitų sąlygų, abiejų sutuoktinių pareigų ir teisių, kaip numato 2:229, 2:236–237, 4:4, 4:19–21, 4:25; 5:5, turi būti nurodyta vertinga sutuoktinio dovana. Islamo civilinėje teisėje ši dovana vadinama mahr, terminu, kurio, deja, nėra islamo Šventraštyje.
Tačiau apstu kitų pavadinimų šiam privalomam sudėtiniam santuokos elementui. Pavyzdžiui, 4:4 musulmonams prisakoma duoti „moterims kraitį (arab. sadūkat) nuolankiai“. Šia dovana sutuoktinė gali disponuoti savo nuožiūra, nors Kuranas (4:4) numato, kad moterys gali dalį šio gauto turto pasiūlyti sutuoktiniui, kuris jį turėtų priimti. 2:237 kalbama apie moteris, su kuriomis išsituokiama nekonsumavus santuokos (t. y. neturėjus lytinių santykių ir kurioms pažadėta dovana dar neduota), tokioms priklauso pusė pažadėtosios dovanos vertės. 4:20 kalbama apie po ištuokos buvusiai žmonai paliekamą turtą: „Jei norėtumėte vieną žmoną pakeisti kita ir jai esate davę krūvą (dovanų), neimkite iš to nieko“.
Be to, 4:7 numatoma, kad artimųjų (sutuoktinio, tėvų, vaikų) mirties atveju moteris paveldi dalį jų turto: „Vyrams priklauso dalis to, ką paliko tėvai ar artimieji, ir moterims priklauso dalis to, ką paliko tėvai ar artimieji. Maža ar didelė to dalis, ji privaloma (arab. mafrūd)“.
Prisimenant, kad Kurano tekstas surašytas VII a. viduryje, nuostata, jog moteris gali turėti nuosavo turto (vedybų dovaną ar paveldėtą) ir laisvai juo disponuoti, turėjo atrodyti labai progresyvi ir emancipuojanti. Tačiau pastebėtina, kad 4:11–12 ištaros, sukonkretinančios, jog moteris (dukra, sesuo) paveldi pusę to, ką paveldi vyras (sūnus, brolis), darsyk parodo Kurane įtvirtintą žemesnį socialinį moters statusą.
Beje, musulmonėms draudžiama tekėti už netikėlių (Kurano 2:221 ištaroje nurodomi stabmeldžiai (arab. mušrikūn)), tad musulmonę norintis vesti nemusulmonas turi visų pirma atsiversti į islamą. O musulmonams vyrams 5:5 nedviprasmiškai suteikiama teisė vesti deramai besielgiančias (arab. muchsinat) Knygos žmonių atstoves, kurioms taip pat priklauso mokestis (arab. udžūr).
Tačiau, kaip minėta anksčiau, iš dalies dėl to, kad būtų išvengta incesto, 4:23 išvardinama virtinė musulmonių, kurių musulmonas negali vesti: be artimų giminaičių, jam neleidžiama turėti dviejų žmonų, kurios yra seserys; vesti moterį, kurią žindė jo motina; savo žmonos dukterį iš kitos santuokos. Vienu metu musulmonui leidžiama turėti keturias žmonas (4:3): „Jei baimintumėtės, kad negalėsite elgtis teisingai su našlaičiais (arab. jatama), veskite tas moteris, kurios jums tinka, dvi, tris ar keturias“. Tačiau toje pačioje ištaroje iškeliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti įsitikinęs, kad galės būti teisingas visoms; jei tuo nėra tikras, siūloma apsiriboti viena.
Kaip minėta anksčiau, Kurane moterys raginamos būti dėkingos ir klusnios savo vyrams. 24:31 pabrėžiama, kad kuklumas ir santūrumas (ypač prie svetimų) yra vertybė: puikavimasis papuošalais ar intymesnių kūno vietų rodymas yra tiesiog nepadorus. 24:31, be kita ko, randamas ir raginimas moterims prisidengti krūtines. Tačiau Kurane nėra griežtai apibrėžta, ką ir kaip konkrečiai moterys turėtų dengtis. Be to, kaip minėta, vyresnėms moterims, nebegalinčioms gimdyti ir nebeplanuojančioms ištekėti, Kuranas (24:60) suteikia teisę rengtis laisviau nei jaunoms.
Taip pat, kaip minėta, laikydamiesi 4:34 vyrai gali pabarti nepaklusnias žmonas, atsisakyti dalintis lova, o kraštutiniu atveju net suduoti (arab. daraba). Jei žmona ir toliau nepaklūsta vyrui, šis gali pradėti skyrybų (arab. talak) procesą.
Nors skyrybos matomos kaip nepageidaujama išeitis, jos įteisintos jau pačiame Kurane (65 skyrius vadinamas „Ištuoka“), kuriame gana išsamiai nustatomas pats procesas. Čia numatytos tripakopės skyrybos: kiekvieną žymi viešas vyro pareiškimas, kad jis skiriasi su savo žmona, jam ištariant kertinį žodį talak. Du kartus tai paskelbęs vyras turi laukti keturis mėnesius (taip nustatyta 2:226), kol galės pakartoti savo apsisprendimą. Tiek laiko skiriama tam, kad abu sutuoktiniai, patys ar artimųjų padedami (tokia galimybė numatyta 4:35), rastų sprendimą, kaip išsaugoti santuoką.
Jei nepavyksta, vyrui telieka trečią kartą viešai (65:2 leidžiama suprasti, kad turi būti bent du liudytojai) pareikšti, kad jis išsituokia, po to ištuoka laikoma formaliai įsigalėjusi. Kaip minėta, Kuranas (2:229, 4:20) skatina vyrus po ištuokos neatsiimti vedybų metu žmonai dovanotos dovanos – taip islamo Šventraštis skatina socialinį teisingumą silpnesniųjų atžvilgiu.
Tiesa, formaliai (4:128) skyrybų siekti gali ir moteris, ypač jei ji baiminasi „vyro neatidumo (arab. nušūz)“ jai, ar kad „bus apleista“. 4:129 leidžiama suprasti, kad tai gali būti aktualu moterims, kurios yra ne vienintelės to vyro žmonos, nes, kaip šioje ajoje patikinami musulmonai: „Ir nesugebėsite teisingai padalinti (savęs) tarp jų, net jei jums tai rūpėtų (arab. charastum)“.
Islamo civilinė teisė numato, kad vyras po skyrybų nedelsdamas gali vesti kitą moterį. Tačiau pagal Kurano ištaras išsiskyrusi moteris tris mėnesius negali ištekėti už kito vyro: 2:228 (taip pat 65:04) išsituokusiai moteriai prisako išlaukti tris mėnesinių periodus (arab. ida), kad būtų išsiaiškinta, ar moteris nėra nėščia, taip pat nekiltų klausimų dėl tėvystės.
Toje pačioje ajoje draudžiama slėpti nėštumą. Pagal 2:231–2 praėjus trim mėnesiams po skyrybų (ir paaiškėjus, kad nepastojusi) buvęs sutuoktinis privalo atsisakyti bet kokių pretenzijų ir teisių į savo buvusią žmoną. Jei paaiškėja, kad ji laukiasi, po gimdymo dvejus metus buvęs vyras (kūdikio tėvas) privalo rūpintis, kaip liepiama 2:233, „žindančios motinos maitinimu ir aprengimu“. Toks reikalavimas gali būti matomas kaip dar vienas socialinio teisingumo pavyzdys.
Beje, Kurane (2:230) numatyta (matyt, remiantis istoriniu precedentu) ir procedūra, kaip buvę sutuoktiniai vėl galėtų tarpusavyje sudaryti naują vedybų sutartį: svarbiausia sąlyga yra ta, kad norinti už savo buvusio vyro ištekėti moteris privalo būti ištekėjusi už kito vyro, su kuriuo jau būtų išsiskyrusi ir pralaukusi reikalaujamus tris mėnesinių periodus.
Našlės musulmonės gali vėl ištekėti – islame nėra našlystės stigmos, o juo labiau kokio nors lūkesčio, kad ja tapusi dievobaiminga musulmonė turėtų likti ištikima savo sutuoktiniui net ir po jo mirties. Tačiau Kuranas (2:234) našlėms numato keturių mėnesių ir dešimties dienų laukimo periodą, iki jos gali vėl ištekėti. Laukimas numatytas tiek dėl nėštumo (ir tėvystės) nustatymo, tiek gedulo.
Islamo Šventraštyje taip pat daug dėmesio skiriama seksualumui ir seksui. Viena vertus, lytiniai sutuoktinių santykiai yra matomi kaip viena esminių santuokinio gyvenimo išpildymo formų. 2:222–223 sutuoktiniui suteikiama teisė į žmonos kūną, kuris 2:223 vaizdžiai įvardinamas dirva: „Jūsų moterys yra jūsų dirva (arab. charas), įeikit į ją kaip tinkami“.
Kita vertus, nesantuokiniai ryšiai Kurane ne tik smerkiami: „Nesiartinkite prie svetimavimo (arab. zyna), nes tai išties ištvirkavimas ir pakeliui į blogį“ (17:32), bet ir kriminalizuoti: „Svetimautoją moterį (arab. zanija) ir svetimautoją vyrą (arab. zani) nuplakite kiekvieną šimtu rimbo kirčių“ (24:2). Be to, 24:3 nurodoma, kad svetimautojai gali tuoktis tik tarpusavyje arba su netikėliais.
Kurane yra kelios ištaros, griežtai smerkiančios ir kriminalizuojančios homoseksualius santykius, ypač pederastiją (arab. livata). Pavyzdžiui 26:165–166, 29:29, 27:55, 7:80–81 vienareikšmiškai pasmerkiami vyrai, kurie geidžia vyrų ir ignoruoja moteris (kurios Dievo jiems skirtos į žmonas, t. y. be viso kito, ir seksualiniams poreikiams tenkinti). 7:81 (kaip ir 27:55) bodimasi homoseksualiais vyrais: „Jūs artinatės prie vyrų geidulingai vietoj moterų“.
Nors Kurane tiesiogiai nekalbama apie moterų homoseksualumą, 4:15 smerkiamos tokios moterys, kurios „užsiima nešvankumu (arab. fachiša)“, vėlesnių musulmonų teisininkų suprastas būtent kaip lesbietiškas seksas. 4:15–16 net prisakoma bausti homoseksualiai nusikaltusius: moterys turi būti įkalintos jų pačių namuose iki gyvos galvos, o vyrai – taip pat nubausti. Tačiau Kuranas nenurodo, kaip konkrečiai, tik sako, kad net atgailos ir tokių veiksmų išsižadėjimo atveju musulmonai turi nuo jų nusigręžti, kartu palikdami juos ramybėje.
* * *
Egdūnas Račius „Kuranas apie...tikėjimą ir žmonių santykius“. Dailininkas: Albertas Broga. Metai: 2017. ISBN: 978-5-420-01784-5
Egdūnas Račius yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros profesorius, turintis daugiau kaip 20 metų mokslinės veiklos patirtį islamo ir musulmonų kultūrų studijų srityje, parašė kelias dešimtis mokslinių straipsnių ir knygų skyrių šia tematika, metraščio „Yearbook of Muslims in Europe“, mokslinio žurnalo „Journal of Muslims in Europe“ (abu leidyklos „Brill“, Nyderlandai) redakcinių kolegijų narys.
Kurano reikšmės žmonijos raidai pervertinti neįmanoma – nuo jo surašymo VII amžiaus viduryje milijonai žmonių išmoko jį atmintinai, milijardai juo žavėjosi, dešimtys milijardų jį skaitė, o daugybė kitų su jo turiniu buvo vienaip ar kitaip supažindinti. Ši knyga – kvietimas pasigilinti į islamo Šventraštyje plėtojamas tikėjimo ir žmonių santykių temas, kurios žmonijos istorijoje buvo ir tebėra itin svarbios, o Lietuvoje dėl migracijos ir kitų demografinių procesų tampa vis aktualesnės.
Ši knyga būtų savotiškas autorinės serijos, pradėtos leidiniu „Musulmonai ir jų islamai“, pratęsimas. Knygoje „Musulmonai ir jų islamai“ pristatoma musulmonų socialinė gyvensena, kuri tuo pačiu metu siejama, bet kartu ir priešpriešinama Kurano „raidei“, kuri knygoje išsamiai neaptariama. Todėl „Musulmonus ir jų islamus“ jau perskaitę skaitytojai galės patenkinti savo smalsumą susipažindami su „kita medalio puse“ – musulmonų šventraštyje esančiomis nuostatomis, su kuriomis, kaip pasirodys, socialinė realybė dažnai prasilenkia.
Knyga padalinta į tematinius skyrius, kurių viena dalis apima tikėjimo ir religinių ritualų sritis, o kita dalis skirta Kurane aptinkamiems socialinių klausimų aptarimams – bendravimui tarp lyčių, kartų, musulmonų ir nemusulmonų.
Knyga skirta islamu kaip religija ir ypač šventąja musulmonų knyga Kuranu besidominttiems skaitytojams. Ji neskiriama jokiai specialistų grupei, bet religijotyrininkai, kultūrologai, sociologai, antropologai, žurnalistai, politologai ir net politikos aplinkoje susiduriantiems su išeiviais iš musulmoniškų kultūrinių terpių bei musulmoniškais sociumais knyga bus taip pat itin naudinga.
