Nors miesto širdyje, bet mažai žinoma ir paslaptinga. Tokia daugybę metų buvo Šv.Jurgio bažnyčia, prigludusi prie Vyriausybės rūmų ir V.Kudirkos aikštės. Joje nuo pokario buvo įsikūrę Knygų rūmai – norint į juos patekti, reikėdavo gauti leidimą.
Knygų karalystės bažnyčioje nebėra, ji iškraustyta kitur. Šventovė nebeišraižyta lentynų. Bažnyčia išlaisvinta ne tik iš lentynų. Iki kovo bus baigtas viso komplekso perdavimo Vilniaus arkivyskupijos kurijai procesas – vienuolyno, kitų pastatų.
Praėjusį šeštadienį Šv.Jurgio bažnyčia, kurioje daugiau nei pusę amžiaus aidėjo tik bibliografų ir skaitytojų balsai, sulaukė lankytojų antplūdžio. Čia buvo pristatyta Mindaugo Kvietkausko eseistikos knyga „Uosto fuga“. Pristatymą padėjo surengti dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, dalyvavo aktoriai Jūratė Vilūnaitė ir Rimantas Bagdzevičius, atlikėjai Elena Daunytė (violončelė) ir Ignas Daniulis (klarnetas), fotografas Ramūnas Danisevičius.
Tam ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – 41 metų vilnietis ilgą laiką lankėsi Knygų rūmais paverstoje bažnyčioje, su ja susijęs ir jo kūrinys.
– Knygoje ne kartą užsimenate apie dingusį Vilnių. O Šv.Jurgio bažnyčia jums dingusi ar ne? – paklausiau M.Kvietkausko.
– Ši bažnyčia – išskirtinio likimo. Be abejo, kaip šventovė ji buvo dingusi. Iš visų pusių apstatyta pastatais, kad net ne visi vilniečiai žinojo, kur yra Šv.Jurgio bažnyčia.
O juk prieš karą ji buvo viena populiariausių Vilniaus bažnyčių, vilniečiai joje labai mėgo tuoktis. Panašiai kaip dabar Bernardinų bažnyčioje.
Pavyzdžiui, Czeslawas Miloszas minėjo, kad į Šv.Jurgio bažnyčią susirinkdavo visa Vilniaus grietinėlė. Atsiminimuose jis rašė, kad stovėdamas šventoriuje žiūrėdavo į išsipusčiusius ponus ir galvodavo, koks tuščias jų tikėjimas ir apeigos.
Bet miesto gyvenimo puošnumas iš šios vietos dingo, kaip ir bažnyčios prabanga. O tai, kas bažnyčioje vyko sovietmečiu, – labai ypatinga istorija.
Į Šv.Jurgio bažnyčią buvo suvežtos knygos iš išplėštų dvarų, vienuolynų bibliotekų. Čia taip pat atkeliavo geto bibliotekos, žydiškos knygos iš religinių mokyklų, ješivų – judaizmo dvasinių seminarijų.
Dalis judaikos fondų buvo skirta sunaikinti. Sovietų valdžia tiesiog pareikalavo juos kaip makulatūrą išvežti į popieriaus fabriką. Tačiau Knygų rūmų direktorius bibliografas Antanas Ulpis nusprendė žydiškus leidinius paslėpti.
Bažnyčios nišose buvo įrengtos slėptuvės, žydiškos knygos užkaišytos kitomis knygomis. Prieškario judaikos fondai iškilo tik pačioje atkurtos nepriklausomybės pradžioje.
– Jums Šv.Jurgio bažnyčios skliautai pažįstami jau ne pirmus metus?
– Šv.Jurgio bažnyčioje įrengtuose Knygų rūmuose pradėjau lankytis 2001 metais, kai rašiau disertaciją apie Vilniaus XX amžiaus pradžios daugiakalbę, tarp jų ir jidiš, literatūrą. Šioje bažnyčioje buvo sukauptas pagrindinis jidiš ir hebrajų knygų fondas.
Jame dirbo bibliografė Esfir Bramson-Alpernienė. Pirmiausia su ja pradėjau tartis, kad ateisiu skaityti jidiš knygų.Ji nepatikėjo, kad moku jidiš, turėjau jai įrodyti, kad galiu skaityti knygas šia kalba.
Aš ateidavau į vienuolyną šalia bažnyčios, į vieną celių, kur dirbo E.Bramson-Alpernienė. Skaitydavau knygas, kurių daugelis buvo iš Vilniaus geto bibliotekos. Kai kurios knygos buvo su geto bibliotekos antspaudais, skaitytojų, kurie vėliau buvo išvežti į Panerius, prierašais. Puikiai prisimenu, kad kai kurios knygos buvo sumindytos batais, tarp puslapių rasdavau sudžiūvusio purvo gabalų.
Tai tokia nelinksma istorija, kaip mane ši erdvė prisiviliojo, kaip pažinau bažnyčią su didžiulėmis knygų lentynomis.
Įspūdinga tai, kad bažnyčia buvo paversta religinių knygų saugykla. Nors kaip maldos namai ji buvo sunaikinta, priglaudė tai, kas buvo sakralu, saugojo sakralumo liekanas. Šalia lentynose glaudėsi knygos iš Vilniaus jėzuitų vienuolyno ir žydiški Talmudai.
Sunkiai įsivaizduojamas junginys knygų lentynų labirinte. Gal kiek panašus į visą daugiatautį Vilnių.
– Knygoje pasakojate, kaip ieškojote buto, į kurį pas būsimą žmoną Sofiją ateidavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Iš šio ir kitų tekstų atrodo, kad kai kuriuos atradimus jums pavyksta padaryti lyg netyčia, be didelių pastangų?
– Taip. O ieškant Čiurlionių buto buvo visa sutapimų grandinė. Net pats nežinau, kaip nutiko, kad paieškų gija nuvedė prie vienų durų ir susiradęs skambutį išdrįsau paskambinti.
Nežinojau, ką ten rasiu. O už durų atsivėrė fotografės Onos Pajedaitės šypsena. Išklausinėjęs apie buvusius gyventojus, pasikalbėjau ir apie unikalų fotografės archyvą, pažadėjau, kad rūpinsimės jo likimu.
Nepraėjo nė metai nuo pažinties pradžios, ir O.Pajedaitė iškeliavo į amžinybę. O daugybė rašytojų nuotraukų atkeliaus į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą.
Taigi gijos veda tolyn. Ten, kur atrodo tuštuma, nežinia, atrandi žmogaus likimą. Tai, aišku, labai įkvepia rašyti.
Kuo daugiau atrandi gyvų žmonių patirčių, likimų mieste, tuo labiau tas miestas tampa savas.
Daugumai iš mūsų reikia atrasti savo vietą Vilniuje. Juk senųjų vietinių gyventojų šiame mieste tiek nedaug.
– Rašote requiem „Literatų svetainei“ ir užduodate klausimą – kur Vilniuje pajusti kultūros dvasią? Tai tokios vietos nėra?
– Nemanau, kad tokių vietų neliko. Vilniuje pilna tokių erdvių. Kai kurias jų puikiai prisimenu iš paauglystės, jaunystės laikų. Tarkim, Signatarų namus Pilies gatvėje. Kadaise pastatas buvo visiškai apleistas, jame gyveno sovietinių karininkų šeimos.
Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje tame pastate ėmė kurtis jaunų menininkų kolonija. Tai buvo savotiškas skvotas. Aš ten taip pat leisdavau laiką neformalioje Senamiesčio bendruomenėje.
Bandėme atgaivinti namą, jį apsaugoti, sušildyti. Juk tais laikais pradėta plėšti koklių krosnis, buvo nešama iš pastato viskas, kas vertinga. O dabar ši erdvė tapo viena svarbiausių nepriklausomybės atminimo vietų.
Tiesa, yra prarastų dalykų. „Literatų svetainė“ – vienas tokių pavyzdžių. Panašiai nutiko ir kavinei „Nykštukas“ toje pačioje Uosto, arba Pamėnkalnio, gatvėje. Gyvename nuolat susikertant verslo ir kultūros interesams.
Norėtųsi, kad mieste kultūros intereso ir paramos jam būtų daugiau.
– Bet Vilniaus kultūra, istorija dėmesio stoka pastaruoju metu lyg ir negalėtų skųstis? Knygos apie sostinę leidžiamos viena po kitos, rengiamos ekskursijos. Gal toks domėjimasis kyla dėl to, kad, kaip minėjote, dauguma sostinės gyventojų yra nevilniečiai ir jiems dar reikia atrasti savo vietą Vilniuje?
– Tiesiog reikia užpildyti tą erdvę, kurioje gyveni. Apskritai žmonės kuria aplink save ženklus, simbolius. Jie negali gyventi tuštumoje. Jie turi kalbėti.
Kai trūksta tų reikšmių, reikia jas susikurti. Užtai ir tame mieste, kuris tiek kartų buvo išnaikintas ir išdraskytas, nebeliko gyventojų, gyvos tradicijos, pasakojimų. Daug ką reikia atrasti, atkurti.
Man atrodo, kad tai yra natūralus miesto tapatybės kūrimosi procesas. Juk kai kas buvo sunaikinta ne tik ankstesniais, bet ir nepriklausomybės laikais.
Priklausė karmelitams
Knygų rūmuose buvo saugoma apie du milijonus knygų, įvairių spaudinių, kuriuos išsikraustant teko pervežti į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos centrinius rūmus Gedimino prospekte ir saugyklą Raseiniuose.
Kai šioje vietoje buvo statoma pirmoji medinė bažnyčia, ji buvo už Vilniaus sienų. Vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila III ją skyrė pergalei prieš totorius prie Klecko atminti.
1506 metais iškilusi gotikinė bažnyčia skirta Lietuvos valstybės globėjui šv.Jurgiui ir Švč.Mergelės Marijos Snieginės garbei. Mat jos šventė rugpjūčio 5 ir 6 dienomis sutapo su pergalės diena.
Netrukus prie bažnyčios pastatytame vienuolyne fundatorius įkurdino senosios regulos karmelitus, dovanodamas jiems žemių ir lėšų, kartu įsteigdamas pirmąjį jų vienuolyną Lietuvos teritorijoje.
Bažnyčią ne kartą siaubė karai ir gaisrai, tačiau vienuoliai ją atstatydavo. Kai 1610 metais medinė bažnyčia vėl sudegė, karmelitų vienuolyno vyresniojo Hilarijono Cienievičiaus pastangomis buvo pradėti statyti mūriniai pastatai.
Vienuolyną apsupo mūro sienos, bet po 1655–1735 metų Maskvos invazijos bažnyčia ir vėl nukentėjo.
Per didžiulį 1749 metų Vilniaus gaisrą bažnyčia beveik sunaikinta, bet jau po metų prasidėjo jos atstatymo darbai Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos lėšomis.
1797 metų kovo 23 dieną karmelitai vienuolyno ir bažnyčios pastatus perleido Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai, kuri čia veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o vienuolynas persikėlė prie Visų Šventųjų bažnyčios.
Apie XVI–XVII a. pirmosios pusės bažnyčią puošusius meno kūrinius žinių nėra. Tačiau bažnyčios titulas sako, kad joje turėjo būti šv.Jurgio ir Švč.Mergelės Marijos Snieginės atvaizdai.
Nors bažnyčioje sovietmečiu įsikūrė Knygų rūmai, joje liko septyni dideli religiniai paveikslai.
