Paskui pasirodė I.Jacobs knyga – sukrečianti vaiko, kuris atsispiria visoms gyvenimo negandoms, istorija. Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“, kurių kiekvieno gyvenimo istorija yra sukrečianti ir tragiška. Nemažai šią dalią patyrusių žmonių tebegyvena Lietuvoje ir laiko ją savo tėvyne. Knygą apie vilko vaikus „Mano vardas Marytė“ yra išleidęs ir lietuvių rašytojas Alvydas Šlepikas.
Pateikiame ištrauką iš Ingeborgos Jacobs knygos, kurioje skaudžiais atsiminimais pasidalijo Liesabeth Otto.
* * *
Antrą ar trečią rudenį po karo pirmą kartą atsidūriau prie Alytaus. Buvo šlapia, medžių lapai jau nukritę, valstiečiai seniai suvežę derlių, ir laukuose jau neberadau nei šieno, nei šiaudų kaugių. Pabeldžiau į vienas duris, man pasakė „ne“, pabeldžiau į kitas – visur girdėjau tiktai „ne“. Pamažu temo, iš ganyklų grįžo karvės, girdėjai jas visame siaurame Nemuno slėnyje. Pagaliau duris atidarė viena moteris, greitai padavė gūnią ir sukuždėjo:
– Dumk į daržinę ir gulk ant šieno, ten galėsi permiegoti.
Prieš uždarydama duris dar įbruko man kriaukšlę
duonos.
Užmigau ir sušilau, tik staiga mane užgulė kažkas sunkaus. Vyras užspaudė man burną. Dvokė prasta namine. Mėginau jam įkąsti, jis man smogė. Ir tada nutiko klaikus dalykas – jis mane išžagino. Kai siaubingas skausmas šiek tiek apmalšo, vyras čiupo mane už sprando, išmetė iš daržinės ir prigrasė:
– Dink iš čia, o jei kam nors prasižiosi, nudėsiu!
Bet aš negalėjau paeiti, man labai skaudėjo, viskas buvo kiaurai peršlapę. Bandžiau bėgti, bet kas žingsnis vis parkrisdavau. Vyras paliko mane gulėti ir nuėjo. Po kiek laiko išgirdau žingsnius ir arklio šnopavimą. Jis grįžo. Užmovė man ant galvos maišą, tvirtai užrišo ir nutrenkė mane ant vežimo. Tada nuvežė prie upės ir įmetė į vandenį.
Pasakodama šią istoriją televizininkams iš pradžių jaučiausi visai rami, nors šie prisiminimai slegia mane ir po šiai dienai. 1994 metų rudenį nuvažiavome į Alytų ir vaikščiodami palei upę ilgai ieškojome vietos, kur tai galėjo nutikti. Kai tylomis nusileidome prie Nemuno, staiga prasiveržė visas manyje susikaupęs kartėlis, visas protestas, visa neviltis: Nemunas man galėjo tapti kapu. Tačiau Dievulis manęs pagailėjo. Tąsyk ten žvejojo du vyrai, ir jie mane išgelbėjo.
Dar ir šiandien tebegalvoju apie tą vyrą. Skausmas nuslopo, tačiau visą gyvenimą negaliu to pamiršti. O vyras? Ar jo negraužė sąžinė? Juk manė, kad nužudė vaiką. Ir po šiai dienai svarstau, kaip suaugęs žmogus galėjo šitaip pasielgti? Gyveno kaip gyvenęs. Ir kaip jis galėjo ramiai miegoti?
Abu žvejai, pamatę srovės nešamą maišą, greitai išgriebė mane iš vandens. Tuoj puolė gaivinti, o paskui nunešė į namą netoliese, kur manimi ėmė rūpintis nepažįstama senutė. Kai atsipeikėjau, ta senutė lietuvė sėdėjo prie mano lovos. Ji vis klausinėjo: „Kas taip padarė? Kas taip padarė?“ Bet man iškart ausyse suskambo prievartautojo balsas: „Jei kam nors prasižiosi, nudėsiu.“ Todėl tylėjau, nepratariau nė žodžio.
Kai neatsakiau, senutė paėmė mane už rankos ir tarė: „Melskis!“, o tada mane peržegnojo. Žegnotis aš nemokėjau, mūsų šeima – kaip ir dauguma Rytų Prūsijoje – buvo evangelikai. Senutė virė man žolelių arbatą ir gerai mane maitino. Ir vis klausinėjo: „Kas jis toks? Kas jis toks?“ Tačiau aš kaskart nutildavau. Šiek tiek sustiprėjusi iškeliavau.
Praėjus kelioms savaitėms nuo to atsitikimo prie Nemuno, – per tą laiką atšilo, – Marijampolės geležinkelio stotyje sutikau kelis draugus. Berniukai pasiteiravo, kur taip ilgai buvau dingusi. Jie buvo mano bičiuliai, jų nebijojau, todėl papasakojau, kas nutiko.
– Jis už tai atsiims! – pažadėjo vienas.
Mūsų grupelė traukiniu nukako į Alytų, o iš ten pėsčiomis nudrožėme į kaimą prie upės. Pora berniukų patraukė prie mano parodytos daržinės. Vienas užlipo su manimi ant kalno ir mudu ten palaukėme kitų. Jie netrukus atėjo, norėdami iš aukštai pažiūrėti, kaip pleška jų padegta valstiečio daržinė.
– Čia už tave, argi ne puiku? – klausinėjo jie.
Kurį laiką žiūrėjome į ugnį, mat netrukus daržinė liepsnote liepsnojo. Kaimo gyventojai puolė gesinti gaisro, tačiau bergždžiai, ir netrukus iš daržinės liko vien pelenai. Po poros dienų grįžau į Kalvariją; paskui metų metus nedrįsau keliauti į Alytaus apylinkes.
* * *
Ingeborg Jacobs. Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija. Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 328 p.: iliustr.
Leidykla „Briedis“ pristato Ingeborgos Jacobs knygą „Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“. Nuo 2011 iki 2015 metų Vokietijoje išėjo 13 šios knygos leidimų.
I.Jacobs gimė 1957 metais Zolingene. Nuo 1995 metų – laisvai samdoma ZDF žurnalistė. Daugelio dokumentinių filmų autorė. Yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, tarp jų Vokietijos premiją už filmą ekonomikos temomis (Deutscher Wirtschaftsfilmpreis) ir Bavarijos televizijos premiją (Bayerischer Fernsehpreis).
1994 metais, sulaukusi penkiasdešimt septynerių, Lyzabetė Oto (Liesabeth Otto) apie savo gyvenimą papasakojo ZDF žurnalistei Ingeborgai Jacobs. Apie ją, „vilko vaiką“, buvo sukurtas dokumentinis filmas, kurį rodė ZDF ir ARTE televizijos. Jis sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gavo World Television Awards apdovanojimą.
Paskui pasirodė knyga – sukrečianti vaiko, kuris atsispiria visoms gyvenimo negandoms, istorija. Rytų Prūsijoje pokario sumaištyje tūkstančiai vaikų netenka tėvų ir lieka vienui vieni. Lyzabetė – viena iš jų. Su vaikais bėgdama nuo sovietų armijos, badu miršta septynmetės Lyzabetės mama. Lyg to būtų maža, ieškodama maisto mergaitė pasimeta nuo vyresniųjų brolio ir sesers ir vienui viena atsiduria Lietuvoje. Čia metų metus klajoja, nakvoja daržinėse, tvartuose arba po tiltais, elgetauja, vagiliauja, stengdamasi išgyventi.
Jos niekam nereikia, ji niekam nerūpi. Ją pjudo šunimis, vietiniai vaikai žaisdami bando mergaitę pakarti, aštuonerių ji išžaginama ir vos nepaskandinama. Penkiolikmetė už vagiliavimą atsiduria nepilnamečių kolonijoje. Po kelių laisvės savaičių – vėl lageris, o paskui prasideda klajonės po Sovietų Sąjungą.
Tačiau Lyzabetė niekada nepraranda vilties vieną dieną rasti savo šeimą ir su neįtikėtina ištverme pakelia visus likimo siunčiamus išbandymus. Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“, kurių kiekvieno gyvenimo istorija yra sukrečianti ir tragiška. Nemažai šią dalią patyrusių žmonių tebegyvena Lietuvoje ir laiko ją savo tėvyne.
