Apie šias ypatingas asmenybes kuriamo režisierės dokumentinio filmo „Seserys Chodakauskaitės. Lietuvos byla“ premjera Lietuvos kino teatruose numatyta 2018 metų pavasarį.
Naujausias režisierės filmas pasakos apie sovietmečiu į istorijos paraštes nustumtas iškilias asmenybes, seseris Sofiją ir Jadvygą Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, sulenkėjusių Lietuvos bajorų, ryžtingai apsisprendusių grįžti į lietuvybę, dukras.
„Mane žavi labai graži ir ori abiejų seserų Chodakauskaičių laikysena XX a. pradžios karų, kataklizmų, perversmų, purvo ir skurdo laikotarpiu. Sofija ir Jadvyga buvo tikros pirmosios Lietuvos ledi – ir savo laikysena, ir dora bei auklėjimu, ir išsilavinimu. Tuo metu jos buvo tikri šviesuliai.
Galima būtų teigti, jog šiuolaikinėms Lietuvos moterims labai trūksta tų savybių, kurias turėjo seserys Chodakauskaitės: tvirto pasitikėjimo savimi, savigarbos, drąsos ir ištvermės įvairiems likimo smūgiams pakelti. Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės veikla, unikalios biografijos duoda mums neįkainojamų patriotizmo ir meilės artimui pamokų“, – pasakojo režisierė R.Kudzmanaitė.
Pirmųjų valstybės vyrų žmonos
Iš didelės plejados prieškario Lietuvos žymių politikos, kultūros, mokslo veikėjų seserys Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės išsiskiria tikrai ne tik dėl to, kad tapo pirmųjų valstybės vyrų – Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis.
Nuo XVI amžiaus žinomos bajoriškos Chodakauskų giminės atžalų vaikystė prabėgo Gavenonių dvare (dabar Šiaudinių kaimas, Pakruojo r.). Anot apie Chodakauskaites knygą „Seserys“ („Versus aureus“, 2014) parašiusios istorikės Ingridos Jakubavičienės, nors dvaruose vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su tautinio atgimimo veikėjais Povilu Višinskiu, Adomu Sketeriu, bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu.
Filmas pasakos ir apie tai, kaip atkūrus valstybę, seserys Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės tapo aktyviomis moterų organizacijų veikėjomis ir įvairių socialinių bei politinių akcijų dalyvėmis.
Iki šiol kauniečių prisimenami žymieji Smetonienės „Pirmadieniai“. Šiuose saloniniuose pobūviuose pagal to meto madą buvo ne tik azartiškai lošiama kortomis, bet ir dalijami politiniai, postų ministerijose portfeliai. Daugelis to meto diplomatų savo pranešimuose akcentavo: „Lietuvos likimas didžiąja dalimi yra Smetonienės ir Tūbelienės rankose.“
Padėjo lietuviškajam sąjūdžiui
Dvi išsilavinusios grafaitės dažnai taisydavo savo vyrų klaidas. Valstiečių šeimose gimę Antanas Smetona ir Juozas Tūbelis nelabai mokėjo bendrauti. Poliglotės, išsilavinusios jų žmonos palaikė pagrindinius diplomatinius santykius ne tik palaikydamos pokalbius per priėmimus, bet ir rinkdamos informaciją.
Lietuvybės puoselėjimo darbus jos tęsė ir gyvendamos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sofija Smetonienė mirė Klivlende 1968-ųjų gruodžio pabaigoje, sulaukusi 84 metų amžiaus. Jos sesuo Jadvyga Tūbelienė į Amžinybę iškeliavo 1988-ųjų rudenį, būdama 97 metų.
Vienas iš gražiausių būsimo filmo „Seserys Chodakauskaitės. Lietuvos byla“ epizodų vaizduoja Sofiją Smetonienę per pūgą žiemą vadeliojančią arklį ir vežančią iš tėviškės pilną vežimą maisto į Vilnių nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo.
Tuo metu J.Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris dėstytoja Rusijos universitetuose, bet taip taip pat ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatijoje. Ji tarpukariu įkūrė kelias agentūras, kurios buvo atsakingos už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijai, Šveicarijai bei Prancūzijai.
1917-aisiais Lietuvos Taryba Jadvygai Chodakauskaitei paskyrė sudėtingą misiją – vykti į Berlyną ir ten vokiečių kalba leisti laikraštį „Das Neue Litauen“ (liet. „Naujoji Lietuva“), kuriame būtų skleidžiamos Lietuvos nepriklausomybės idėjos. Skleisti tikras žinias reikėjo, kad būtų atremta sovietų ir lenkų propaganda.
Be viso to, moteris labai daug prisidėjo prie Vasario 16-osios akto, kad jis būtų pamatytas ir išgirstas. Anot vienos istorijos versijos, jai buvo patikėta perduoti aktą vokiečių karo korespondentui, vėliau žymiam vokiečių rašytojui Oskarui Wohrlei, rašiusiam „Zeitung der X.Armee“.
Jie slapta susitiko uždarytoje spaustuvėje naktį, kur J.Tūbelienė perdavė jam išsaugotą „Lietuvos aido“ egzempliorių su Vasario 16-osios aktu.
O.Wohrle slapta išvežė Vasario 16-osios aktą į Berlyną ir įteikė jį keliems parlamento lyderiams bei telegrafo agentūrai.. Operacija pavyko, todėl konfiskavę visą „Lietuvos aido“ tiražą su Nepriklausomybės aktu vokiečiai mažai ką telaimėjo. Taip pasaulis sužinojo, kad tokia šalis – Lietuva – paskelbė nepriklausomybę.
Personažas – ir Niujorke surasta atžala
Filme bus naudojami kino archyvų, Kauno radiofono garso archyvų bei Kauno istorinės Prezidentūros archyvinė medžiaga, fotografijos, animaciniai intarpai ir atkuriamoji dokumentika (vaidybiniai kadrai). Filme vaidins aktoriai: Gabija Ryškuvienė, Dovilė Gasiūnaitė, Jonas Vaitkus, Remigijus Bučius, Aleksas Kazanavičius.
Režisierė R.Kudzmanaitė atskleidė ir daugiau intriguojančių faktų apie filmą. „Pirmoje kūrybinės komandos kelionėje į Niujorką 2015 metais atradome ir vieną lyrinių filmo personažų – Jadvygos Tūbėlienės anūką, JAV gyvenantį finansininką Peterį Kuhlmanną.
Man kaip menininkei ir pilietei ypač svarbus lietuvybės klausimas. P.Kuhlmannui, kurio artimieji – iš skirtingų tautų, taip pat rūpi sau atsakyti: „O kas aš esu?“. Peterio seneliai – lenkė ir lietuvis. Jo mama – pusiau lietuvė, tėvas – vokietis, jis pats gyvena Amerikoje. Tik jis ir gali atsakyti, kas jis yra.
Mes visi turime pasirinkti. Aš renkuosi būti lietuvė ir filmu norėčiau žiūrovams užduoti klausimą „Kas jūs?“. Jei lietuviai, tai pasilikime Tėvynėje ir kurkime Lietuvą“, – kalbėjo R.Kudzmanaitė.
Sekė Smetonų šeimos pėdomis
Filmo kūrybinė grupė filmavo Klivlende, Putname ir Niujorke. Išskirtiniai kadrai nufilmuoti Klivlendo lietuvių kultūros dokumentavimo centre ir „All Souls“ kapinėse, kur mauzoliejuje ilsisi a.a. Sofija ir prezidentas Smetona.
Filmuota ir traukinių stotis „Tower City Union Terminal“ miesto centre, į kurią traukiniu atkeliavo Prezidentas su žmona. Jaudinantys kadrai nufilmuoti Ablewhite gatvės name Klivlende, kur 1944 metų vasario 9-ąją nuo gaisro dūmų užduso Prezidentas Antanas Smetona.
Taip pat nufilmuotas namas Klivlende, kur išsikrausčiusi po gaisro ilgam apsigyveno Smetonų šeima – Sofija, jos sūnus advokatas Julius Smetona su žmona Birute ir jų vaikais Antanu, Algirdu, Juozu ir Vytautu. Smetonų šeima čia gyveno iki 2012 metų.
Niujorke kūrybinė filmo komanda filmavo iš laivo vaizdą, kurį galbūt matė ir Smetonos, Rokfelerio centrą, kuriame dirbo J.Tūbelienė, taip pat namus, kuriuose ji gyveno Brukline, „The Pierre Hotel“, kur buvo surengtas iškilmingas priėmimas Lietuvos Prezidento Antano Smetonos garbei, bei kitus Niujorko vaizdus. Putname nufilmuotas J.Tūbelienės kapas ir Nekalto prasidėjimo seserų kongregacijos slaugos namai, vienuolynas.
Filmo kūrybinę grupę sudaro operatorius Rimvydas Leipus, garso režisierius Ignas Mateika, kino gamybos kompanija „Ketvirta versija“, prodiuserė Teresa Rožanovska. Filmo sukūrimą remia Lietuvos kino centras ir LRT, planuojama koprodukcija su Lenkija – projektu susidomėjo prodiuserės Dorotos Roszkowskos studija „Arkana“.
