Didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla buvo įkurta 1940 m. okupuotos Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos esančio Osvencimo miesto apylinkėse. Vokiškai Osvencimas vadinamas Aušvicu.
Aplink Aušvicą veikė 45 priverstinio darbo stovyklos, kurių kaliniai dirbo fabrikuose, šachtose, ūkiuose ir kt. Aušvico koncentracijos stovyklų komplekse taip pat veikė Birkenau (lenk. Bžezinka) naikinimo stovykla, kurioje įrengtose dujų kamerose buvo žudomi žmonės, jų kūnai buvo deginami krematoriumuose bei specialiuose laužuose.
Pirmosiomis žudynių aukomis tapo Lenkijos kaliniai, Raudonosios armijos karo belaisviai. Po kelių metų Aušvicas-Birkenau tapo viena iš didžiausių masinio Europos žydų naikinimo vietų.
Mirčiai pasmerkti žydai buvo atrenkami geležinkelio platformoje prie stovyklos įėjimo vartų, tik apie 20 procentų jų buvo atrinkti darbui ir papildė kalinių gretas. Aušvice buvo nužudyta apie 1 mln. žydų, 70-75 tūkst. lenkų, 20 tūkst. čigonų, 15 tūkst. raudonarmiečių, 10-15 tūkst. kalinių iš įvairių šalių.
Didžioji dalis aukų buvo nunuodytos Zyklon-B dujomis, dešimtys tūkstančių sušaudyti, kiti mirė nuo bado ir ligų, kankinimų, pseudomedicininių eksperimentų.
1944 m. liepos 26 d. iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į Aušvicą buvo išgabentos 1 893 moterys su vaikais iš Kauno ir Šiaulių getų. Iš Lietuvos į Aušvicą buvo vežti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių politiniai kaliniai bei asmenys priverstiniams darbams. Nėra žinoma, kiek tiksliai Lietuvos gyventojų Aušvice kalėjo, žuvo ar liko gyvi.
1945 m. sausio mėn. į stovyklą įžengusi Raudonoji armija rado 7 650 likusius gyvus išsekusius įvairių tautybių kalinius.
Lietuvos ypatingojo archyvo virtualią parodą galima apžiūrėti čia.
