Knygos „Knygų vagys: dingusių bibliotekų paieškos“ (išleido „Versus aureus“) autorius seka vagių pėdsakais ieškodamas dingusių bibliotekų ir prapuolusių knygų. Istorija pasakoja apie tai, kas vyko Berlyne, Prahoje, Paryžiuje ir kituose miestuose, tarp jų – ir Vilniuje.
Autorius vaizdžiai aprašo savo kelią šiuolaikinėmis Vilniaus gatvėmis ir įvykius, kurie klostėsi nacių okupuotame mieste, dėmesį skirdamas 1945 metais sugriautam YIVO žydų mokslo institutui. Būtent instituto rūsyje nacistai rado tai, ko ieškojo – dešimtis tūkstančių knygų ir leidinių, kuriuos čia suvertė įsikraustę kareiviai.
Pateikiame šią ištrauką iš knygos.
* * *
Su žemėlapiu rankose susiradau Vivulskio g. 18 Vilniuje. Nežinau, ką tikėjausi pamatyti. Istorinės vietos visada galbūt taip traukė žmones. Kadaise mūšio lauku buvusi pieva arba kavinė, kurioje, sakoma, parašytas koks nors svarbesnis romanas. Lankant tokias vietas galima priartėti prie istorijos ir žmonių bei vaizduotėje įveikti mus skiriantį laiką.
Vivulskio g. 18 stūkso iškilęs naujas devynių aukštų daugiabutis. Šiuolaikiškas, juodos spalvos, su langais nuo grindų iki lubų. Hipsterių, plataus profilio ir minimalistinio interjero restoranų bei naktinių klubų kupino naujojo Vilniaus simbolis. Vis dėlto žinantiems šis adresas asocijuojasi su kai kuo kitu. Ši vieta suvaidino svarbų vaidmenį viename skaudžiausių Vilniaus istorijos skyrių.
Tais laikais miestas priklausė Lenkijai ir gatvės pavadinimas rašytas kitaip – Wiwulskiego. Čia veikė Jidiš mokslo institutas (Yidisher Visnshaftlekher Institut), sutrumpintai YIVO. Jis buvo įsikūręs mūriniame name, o lankytojus erdviame vestibiulyje pirmiausia pasitikdavo pasaulio žemėlapis su pažymėtomis instituto ir jo filialų vietomis.
Kai 1942 m. pastatą perėmė Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg (ERR), jame jau kurį laiką šeimininkavo vokiečių kareiviai. Virš pasaulio žemėlapio kabojo vėliava su vokišku ereliu ir svastika (1). Kambariuose ant grindų ERR rado knygų ir laikraščių. Vis dėlto tai, ko ieškojo, aptiko rūsyje – dešimtis tūkstančių knygų ir leidinių, kuriuos čia suvertė įsikraustę kareiviai.
Rūsyje buvo viena svarbiausių žydų bibliotekų Rytų Europoje – įspūdingo projekto siekiant išsaugoti literatūrinį, kultūrinį ir istorinį žydų aškenazių palikimą rezultatas. Projekto, tiksliau, judėjimo, šaknys siekė XIX a. pabaigą. Skirtingai nei Vakarų Europoje gyvenusi žydų bendruomenė, kuriai XIX a. suteiktos pilietinės teisės, dauguma Rytų Europos žydų XIX ir XX a. sandūroje gyveno nuo viduramžių mažai pakitusiomis sąlygomis. Vienas didžiausių suvaržymų žydams buvo ribojamos galimybės gauti geresnį išsilavinimą. Bent jau taip suprato Semionas Dubnovas.
Dubnovas gimė 1860 m. nedideliame rusų miestelyje Mscislave, kur gyveno ir žydai. Kaip ir kitų aškenazių, gimtoji jo kalba buvo jidiš – germanų kalba, kuria viduramžiais ėmė kalbėti Vokietijos žydai. Jos pagrindas – viduramžių vokiečių aukštaičių kalba, turinti hebrajų, armėnų ir slavų kalbų priemaišų. Dubnovas lankė valstybinę žydų mokyklą, kurioje išmoko rusų kalbą. Mokslus nutraukė naujasis įstatymas, XIX a. pabaigoje atėmęs iš žydų teisę į tokį išsilavinimą. Dubnovas savarankiškai tęsė istorijos ir lingvistikos studijas. Suklastojęs dokumentus sugebėjo išvykti iš žydų gyvenvietės į Sankt Peterburgą.
Netrukus Dubnovas tapo iškiliu publicistu, aktyvistu ir savamoksliu istoriku ir ėmė rašyti apie Rusijos žydų padėtį. Pirmiausia jis kovojo už Rusijos žydų teisę į šiuolaikišką švietimą, kas, jo manymu, yra kelias į laisvę.
Dubnovas norėjo, kad žmonės susidomėtų savo istorija ir kultūra. Jis apibūdino aškenazius kaip „nesubrendusius vaikus“, kuriems trūksta žinių apie savo 800 metų istoriją Rytų Europoje (2). Nerimą pirmiausia jam kėlė tai, kad istorija grimzta į užmarštį, o seni žydų dokumentai ir knygos trūnija ir yra naikinamos.
„Guli palėpėse šiukšlių krūvose arba bjauriai prišnerkštuose kambariuose su visokiais namų rakandais ir suplyšusiais kilimais. Rankraščiai trūnija, juos graužia pelės, o nieko neišmanantys tarnai ir vaikai plėšo lapą po lapo visokiausioms reikmėms. Trumpai tariant, kasmet kas nors dingsta ir tampa prarasta istorijos dalimi“, – rašė Dubnovas pamflete 1891 m. (3)
Norėdamas išgelbėti nykstantį paveldą jis kvietė surengti „archeologijos ekspediciją“, kuri rinktų, saugotų ir kataloguotų visoje Rytų Europoje pasklidusius literatūros lobynus. Pamflete entuziazmo kupinomis frazėmis Dubnovas kvietė žydus dalyvauti šioje didžioje ekspedicijoje: „Imkimės darbo ir pradėkime rinkti tai, kas išblaškyta. Sutvarkykime medžiagą ir publikuokime, taip pastatysime savo istorinę šventyklą. Ieškokime ir domėkimės!“ (4)
Dubnovo kvietimas buvo išgirstas, nors ekspedicija įgavo platesnį mastą tik po kelių dešimtmečių. Kiti Rytų Europos žydų intelektualai visai kaip Dubnovas įžvelgė būtinybę gelbėti jidiš kultūrą.
Šiai grasė ne tik išnykimo pavojus, bet ir modernumas bei dvi stiprios to meto tendencijos. Viena vertus, tai buvo „naują žydą“ sukurti siekiantys sionistai, antra vertus, – asimiliacija, vis gausesniam žydų būriui nusigręžiant nuo savo tapatybės.
Judėjimas, iš kurio vėliau išsirutuliojo YIVO institutas, stengėsi tapti atsvara abiem šioms kryptims. Siekta gelbėti tai, kas nyko žydams vis labiau asimiliuojantis, taip pat priešintasi sionistų siekiui modernia hebrajų kalba pakeisti kitas žydų vartotas kalbas ir dialektus, pavyzdžiui, jidiš, ladino ir dzhidi.
Nauja jaunų žydų istorikų, rašytojų, etnografų ir aktyvistų karta išgirdo Dubnovo kvietimą imtis tiriamosios misijos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos žydas, rašytojas ir folkloro tyrėjas Šloimė Zanvlas Rapoportas (Shloyme Zanvl Rappoport), geriau žinomas slapyvardžiu Anskis, vadovavo ekspedicijai į mažus Ukrainos kaimelius, kur užfiksavo šimtus valandų liaudies dainų, padavimų ir pasakojimų jidiš kalba. Neįkainojama medžiaga, nes dauguma tų bendruomenių buvo sunaikintos per pogromus po revoliucijos.
YIVO ėmė formuotis po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 m. lingvistas ir istorikas Nochemas Štifas (Nokhem Shtif) parengė jidiš tyrinėjimo instituto planą su istorijos, filologijos, pedagogikos ir ekonomikos skyriais, taip pat archyvu ir biblioteka. Šia misija siekta pripažinti jidiš kalbą, taip pat ją norėta modernizuoti, kad kalba ir toliau būtų vartojama.
Kitąmet, 1925-aisiais, YIVO įkurtas Berlyne. Čia varomoji jėga buvo kiti du istorikai ir lingvistai Elijas Čerikoveris (Elias Tcherikower) ir Maksas Veinreichas (Max Weinreich). Instituto valdyba buvo Vilniuje, istoriniame jidiš kultūros Rytų Europoje centre.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo 105 sinagogos ir maldos namai, ėjo šeši žydų dienraščiai, o apie 60 000 čia gyvenančių žydų sudarė trečdalį visų gyventojų. Žydų rabinai, rašytojai, intelektualai ir menininkai ilgus šimtmečius vyko į šį miestą. Sakoma, kad pakeliui į Maskvą 1812 m. čia sustojęs Napoleonas pavadino Vilnių „Šiaurės Jeruzale“ (5).
Garsiausias miesto sūnus buvo XVIII a. gyvenęs Elijas ben Saliamonas (Elijah ben Solomon), vadintas Vilniaus Gaonu. Tuo metu jis laikytas vienu geriausių Toros ir Talmudo žinovų pasaulyje. Vis dėlto svarbus buvo jo priešinimasis ortodoksiškam chasidizmui, kuris XVIII a. plito kaip judėjimas, siekiantis atgaivinti tikėjimą. Ben Saliamonas atmetė daugiau jausmais paremtą chasidizmo santykį su tikėjimu, kurio centre buvo stebuklas. Jis skatino žydus studijuoti pasaulietinius šaltinius ir gilintis į mokslą.
XIX ir XX a. sandūroje Vilnius virto kultūrinio ir politinio pasipriešinimo Rusijoje vykusiems žydų pogromams ir suvaržymams centru. 1897 m. įkurta Visuotinė žydų darbo sąjunga Lietuvai, Lenkijai ir Rusijai – pasaulietinė socialistų partija, kuri siekė platesnių teisių žydams. Dažnai Bundu vadinta partija skelbė jidiš pirmąja Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų kalba (6).
Vilnius buvo gyvas miestas, jame veikė daug naujų žydų mokyklų, bibliotekų, teatrų, leidyklų ir laikraščių redakcijų. Raida dar labiau sustiprėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai miestas tapo atsikūrusios Lenkijos dalimi. Tarpukariu Vilniuje atsirado judėjimas, kuris siekė literatūrinio jidiš atgimimo. „Jaunasis Vilnius“ (Yung Vilne) buvo eksperimentuojančių žydų poetų ir rašytojų grupė, jai priklausė Chaimas Gradė (Chaim Grade), Šmerkė Kačerginskis (Shmerke Kacserginski) ir Abraomas Suckeveris (Abraham Sutzkever).
Sprendžiant, kur bus trečio dešimtmečio viduryje YIVO mokslininkų pradėtos misijos centras, Vilnius buvo savaime suprantamas pasirinkimas. Institutas kurtas nuo pačių pamatų. Valstybė visiškai nepadėjo ir iš pradžių valdyba glaudėsi viename Makso Veinreicho buto kambarių.
Vis dėlto netrukus sulaukta pagalbos iš kitur. Atsirado rėmėjų iš JAV, Pietų Amerikos ir Vokietijos – dauguma jų buvo emigravę aškenaziai. Ši parama leido ketvirto dešimtmečio pradžioje persikelti į namą Vivulskio g. 18, kuriame buvo vietos sparčiai augančiai kolekcijai. Instituto filialų įsteigta Berlyne, Varšuvoje ir Niujorke. Nedidelė YIVO istorikų, etnografų, filologų, literatūrologų, filosofų, rašytojų ir kitų žydų intelektualų armija leidosi gelbėti nykstančio Rytų Europos žydų kultūros paveldo. Vienas jų buvo Semionas Dubnovas. Pagaliau išsipildė daugiau nei trisdešimt metų puoselėta jo svajonė.
Institutas tapo medžiagos rinkimo kulto šventove, joje sukaupta daugybė originalių šaltinių, knygų, dokumentų, fotografijų, įrašų ir kitų objektų, siejamų su jidiš kultūros gelbėjimu, kaupimu ir studijomis.
YIVO darbas buvo panašus į prieš šimtą metų keliose Europos šalyse įsisiūbavusį judėjimą, kai romantizmas ir augantis nacionalizmas pažadino naują susidomėjimą liaudies kultūra ir ankstyvieji pionieriai, tokie kaip Elijas Lionrotas (Elias Lönnrot), vyko į Kareliją rinkti sagų, iš kurių sudarė „Kalevalą“.
Praėjus šimtui metų taikyti moksliniu požiūriu pažangesni būdai, tačiau entuziazmas ir nacionaliniai atspalviai liko tokie patys. Viena aktyviausių buvo folklorą tirianti instituto grupė. Jau 1929 m. ji turėjo surinkusi daugiau nei 50 000 liaudies pasakų, padavimų ir dainų jidiš kalba (7).
Vis dėlto YIVO buvo daugiau nei tik kultūros paveldu besirūpinanti įstaiga. Taip pat buvo renkama informacija apie to meto jidiš kultūrą ir pradėta kalbos reforma, siekiant standartizuoti jidiš rašybą. Visose jidiš kalbančiose šalyse gyvenantys atstovai skatinti studijuoti ir dokumentuoti papročius bei siųsti medžiagą YIVO. Pasak istorikės Sesilės E. Kuznic (Cecile E. Kuznitz), institutas buvo ateities, o ne istorijos projektas:
Prestižinė šio kultūrinio judėjimo įstaiga YIVO toli gražu ne tik rinko istorinius dokumentus ar publikavo akademines monografijas. Institutas atliko pagrindinį vaidmenį iš naujo apibūdinant žydų tautiškumą moderniaisiais laikais. Žvelgdami į ateitį, kai mokslinis žydų išprusimas taps pasiekiamas, YIVO vadovai matė daug toliau, nei leido tuomečiai ekonominiai ir politiniai suvaržymai, bei išlaikė tikėjimą žydų kultūros vizija (8).
Ketvirto dešimtmečio pabaigoje kolekcija taip išaugo, kad norėdamas sudėti saugomą medžiagą institutas turėjo statytis naują priestatą. Per vos trylika metų YIVO pavyko sukurti stebuklą. Su institutu bendradarbiavo daugiau nei penki šimtai po visą pasaulį pasklidusių medžiagos rinkėjų grupių.
Manoma, kad prieš karą bibliotekoje buvo daugiau negu 100 000 knygų ir dar 100 000 objektų archyve: rankraščių, nuotraukų, laiškų ir dienoraščių (9). Institutas taip pat sukaupė vieną didžiausių pasaulyje kultūrinę ir etnografinę vertę turinčių daiktų kolekcijų, susijusių su Rytų Europos žydų istorija. Dar buvo surinkta įspūdinga žydų menininkų, pavyzdžiui, Marko Šagalo (Marc Chagall), Marko Antokolskio (Mark Antokolskij) ir Emanuelio Manė-Kaco (Emmanuel Mané-Katz), darbų kolekcija, kurią sudarė keli šimtai kūrinių (10).
1935 m. YIVO įsteigė Vilniuje meno muziejų, kuriame šiuolaikinio meno kūriniai buvo šalia religinių ir istorinių eksponatų. Dažnai darbus dovanodavo patys menininkai, taip pat ir Markas Šagalas, kuris buvo vienas iškiliausių instituto mecenatų ir bendradarbių. Per atidarymą 1935 m. eksponuotos Šagalo graviūros, o jis asmeniškai dalyvavo ceremonijoje (11). Šagalas gimė carinės Rusijos teritorijoje, todėl jo kūryba buvo persmelkta tos patirties.
Vis dėlto Šagalas nebuvo vienintelis garsus instituto mecenatas. Šį rėmė ir Albertas Einšteinas, padėjęs rinkti pinigus. YIVO buvo „saujelė vyrų, įkvėptų kilnaus tikslo išsaugoti ir kiek įmanoma puoselėti žydų tautos dvasines ir moralines tradicijas“, reikšdamas paramą Semionui Dubnovui 1929 m. laiške rašė Albertas Einšteinas (12).
Tais pat metais Einšteinas tapo instituto garbės nariu. Vienas labiausiai gerbiamų to meto intelektualų Zigmundas Froidas taip pat rėmė finansiškai ir buvo YIVO valdybos narys. Per penkiolika metų instituto kūrėjai pasiekė daugiau, nei kada nors galėjo įsivaizduoti.
* * *
1 Fishman, David E.: „Embers plucked from the Fire: The Rescue of Jewish Cultural Treasures
from Vilna“, žr. The Holocaust and the Book (red. Jonathan Rose), p. 69, University
of Massachusetts Press, 2001.
2 Ibid., p. 66.
3 Ibid., p. 67.
4 Ibid., p. 67.
5 Woolfson, Shivaun: Holocaust Legacy in Post-Soviet Lithuania: People, Places and Objects,
p. 34, Bloomsbury Publishing, 2014.
6 Marten-Finnis, Susanne: Vilna as a Centre of the Modern Jewish Press, 1840–1928: Aspirations,
Challenges, and Progress, p. 59–60, Peter Lang, 2014.
7 Kuznitz, Cecile Esther: „YIVO“. The Yivo Encyclopedia of Jews in Eastern Europe, Yivo
8 Ibid.
9 Rheins, Carl J.: „Recovering YIVO’s Stolen Art Collection“. Yivo News, Nr. 191, 2000–
2001.
10 Einstein, Albert: „Letter of support for the YIVO Institute by Albert Einstein“. YIVO
digital archive, Dokumento Nr. RG 82/yarg82f2243d002. 1929 m. balandžio 8 d.
Institute for Jewish Research. Žiūrėta 2015-02-15.
11 Web, Marek: „Operating on Faith: Yivo:s Eighty Years“. Yivo’s at 80: Yedies #199, 2005.
12 „Special Masters for Holocaust Victims Assets Litigation“. Yivo, 2005.
