Štai šiais metais buvo pažymėta įžymaus švietėjo, lietuvybės skleidėjo kunigo Jono Katelės 185-oji gimimo sukaktis. Ir pažymėta ypatingai – atidarant šviesuolio atminimo muziejų. Mat Panemunėlyje (Rokiškio rajonas), kur J. Katelė darbavosi net kelis dešimtmečius, buvo kažkokiais stebuklais išlikęs senosios klebonijos pastatas. Jame kitados viešėdavo svarbiausi Lietuvos žmonės: Jonas Mačiulis – Maironis, Antanas Vienažindys, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Jablonskis, Povilas Matulionis, Mykolas Riomeris, Adomas Jakštas-Dambrauskas.
Reikėjo kleboniją restauruoti ir prikelti dabar jau naujam gyvenimui, kultūros labui. Šios idėjos iniciatorius – švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondas, kurį prieš penkerius metus privačiomis lėšomis įkūrė trijų kartų vyrai – tėvas, sūnus ir anūkas Šablinskai. Būtent šio fondo iniciatyva bei pinigais įkurtas muziejus, kurio ekspozicija kukli, bet iškalbinga. Štai kunigui Katelei priklausiusi lazda, kuria pasiramsčiuodamas jis lankė Panemunėlio parapijos gyventojus, į kiekvieno būstą nešdamas iš knygnešių gautas knygas, jo paties perrašytus vadovėlius, netgi rašymo priemones, taip skatindamas jaunimą lavintis, siekti šviesos. Kunigas dargi įsteigė ir pats vadovavo daraktorių kursams. Taip apleista parapija tapo viena šviesiausių Lietuvoje.
Muziejuje taip pat eksponuojami puikūs leidiniai – kunigų naudoti lotyniški iliustruoti mišiolai. Čia galima sužinoti ir apie pirmojo Lietuvoje lietuviško spektaklio pastatymo Panemunėlyje faktą. O Rokiškio krašto muziejus deponavo klebonijoje to meto baldų, namų apyvokos reikmenų. Lankytojai gali pasigėrėti ir sakraliojo meno kolekcija – kryželiais iš privačios Leonardo Šablinsko kolekcijos. Ekskursijas po muziejų dažniausiai veda buvusi mokytoja, biografinės J. Katelės apybraižos autorė Onutė Levandavičiūtė.
Senosios klebonijos pastatas erdvus, tad jame Fondo pastangomis kuriasi ir amatų centras, vadovaujamas tautodailininko Vidmanto Zakarkos. Čia rengiamos medžio drožybos, audimo, šiaudinių sodų pynimo pamokos, net bitininkystės pradžiamokslį jau išėjo pirmieji kursantai. Dar klebonijos patalpose sukaupta nemaža biblioteka, kuria gali naudotis miestelio gyventojai ir svečiai. Gaila tik, kad kunigo J. Katelės labai gausios ir įdomios bibliotekos likimas nežinomas.
Retų antikvarinių knygų didelį rinkinį turi kitas muziejus, apie kurį taip pat būtina pakalbėti. O tos knygos – labai specifinės tematikos – lietuviški valgiai ir patiekalai. Turbūt ne visi ir sostinės gyventojai žino, kad Vilniaus senamiestyje, Bokšto gatvės 9-ojo numerio name savo veiklą gražiai plėtoja Kulinarinio paveldo muziejus, kuris buvo įkurtas taip pat privačiomis lėšomis, asmenine iniciatyva, viešosios įstaigos forma.
Eksponuojantis prabangią porceliano, keramikos, stiklo, sidabro ir alavo indų, kitų stalo serviravimo įrankių, valgiaraščių, maisto ruošimo priemonių, valgomojo baldų ir paveikslų kolekciją. Viso – 25 tūkstančiai eksponatų! Pradedant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, o baigiant tais indais, iš kurių vaišinome aukščiausiojo rango nūdienos Lietuvos svečius.
Visa tai sukaupta verslininko Vaclovo Kontrausko užsidegimu, o štai kilnusis noras tais turtais dalintis su visuomene realizuotas suremontavus visiškai apleistą, tiesiog griūvantį senamiesčio dviaukštį su kiemeliu. Muziejinė ekspozicija – pereinamuose kambariuose, chronologine tvarka: tai XVII–XVIII a. didiko valgomasis, tada etnografiniai rykai, sovietmečio miestelėno stalas, karališkųjų šeimų vizitai Lietuvoje. Muziejus įsikūrė labai geroje vietoje, netoli Rotušės, pradėtoje tvarkyti senamiesčio gatvelėje. Tad lankytojų jau dabar čia netrūksta.
Apskritai, toks muziejus praplatina požiūrį į mūsų istoriją, atskleisdamas įvairių socialinių sluoksnių kasdienybę, buities kultūrą. Ir, žinia, griauna mitus apie cepelinų valgytojų tautą. Įdomiausia, kad šiame pastate kitados buvo įsikūrusi viena iš keleto šimtų senojo Vilniaus karčemų. Tad muziejuje taip pat galima užsisakyti istorinės virtuvės patiekalų ir papietauti labai stilingoje aplinkoje.
Tokią turtingą kolekciją sukaupti Vaclovui ir Henritai Kontrauskams prireikė ne vieno dešimtmečio, o ir asmeninių lėšų įdėta tikrai daug. Kaip čia neprisiminus, kad Lietuvos okupantai šimtmečiais niokojo kraštą, išsiveždami kultūros vertybes, išplėšdami turtus, nuniokodami pastatus. Ir kaip nepasidžiaugti tuo, kad šiandien atsiranda tautiečių, vėl turtinančių kraštą, tiek materialinėmis vertybėmis, tiek ir dvasiškai.
Kulinarinio paveldo muziejus užregistruotas prieš tuziną metų, bet vis neturėdamas tinkamos erdvės, savo veiklą pilnai išplėtojo tik šiemet. Net paremdamas istorinių kulinarinių knygų leidybą. Beje, jau suprojektuotas ir kažkada nugriautos karčemos priestatas kiemelyje, tad atgimtų dar vienas gražus štrichas Vilniaus istoriniam paveldui. Tačiau mūsų padangėje įprasta, kad asmeninės iniciatyvos turi būti stabdomos. Savivaldybės valdininkai jau planuoja restauruotą namą parduoti, arba bent nuomos mokestį išdidinti – muziejus jiems nereikalingas. O ar kada kas klausė vilniečių nuomonės?
Tokiu apmaudžiu klausimu nesinori pokalbį baigti. Prisimintina, kad antradienį taip pat yra sukaktis, taip pat susijusi su maistu. Taigi, sostinės turgaus Halės 110-oji gimimo diena! Gruodžio 20-ąją buvo užbaigtas įspūdingas statinys, žymėjęs Vilniuje modernių laikų pradžią. Paviljoną suprojektavo garsus bažnyčių architektas Vaclovas Michnevičius. Halės metalines santvaras pagamino inžinieriaus Petro Vileišio įmonė „Vilija“. Sukurtas įžymių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, statinys turi keleriopą paveldosauginę vertę. Kitados Halės fasadas buvo dekoruotas Vyčiu ir laikrodžiu, tad ar kurio gimtadienio proga nesugražinus jam šių laiko ženklų?
