Lietuvės vedybos su žydu pokario Kelmėje sukėlė tikrą aliarmą

Manoma, kad į Kelmę žydai ėmė keltis XVII amžiuje, o ilgainiui tapo didžiausia gyventojų grupe miestelyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą Kelmė buvo svarbus religinis žydų centras. Čia veikė pasaulyje garsi Kelmės Talmud Tora ješiva, kurioje buvo ruošiami rabinai. Šiandien apie Kelmės žydų istoriją primena tik senieji žydų kapai, vos vienas kitas per karą ir gaisrus išlikęs namas, masinės Holokausto aukų žudynių vietos ir iš viso pasaulio į Kelmę savo protėvių šaknų ieškoti atvykstantys žydai.

„Atsirado būtinybė išsiaiškinti, kas buvo, kaip buvo, kodėl buvo. Anksčiau to nereikėjo – Tarybų valdžia viską sprendė, kanonizavo. Todėl ir neskaudėjo – nebuvo kalbama apie tai, nereikėjo atsakymų į jokius klausimus“, – yra sakęs Icchokas Meras.

Prieš porą metų miręs rašytojas I. Meras dar 1990-aisiais televizijos laidai „Menora“ teigė, kad atėjo laikas kalbėti apie skaudžią Lietuvos istorijos pusę. Prieš daugiau nei 25 metus pasakyti žodžiai visiškai nepaseno, galbūt net atvirkščiai – daug labiau tinka šiandieniniame kontekste.

Kelmiškė Danutė Birgerienė puikiai prisimena prieškario Kelmę: „Tai buvo mažas miestelis – mediniai namukai centre, visur tokios lūšnelės, kurios per karą sudegė. Žydų gyveno labai daug, buvo dvi sinagogos. Buvo ir ješiva – rabinų mokykla. Matydavome jų labai daug, apsirėdžiusių tomis drobulėmis, jaunų.“

Viena žymiausių Lietuvoje Kelmės Talmud Tora ješiva veikė iki pat nacių okupacijos. Ješivą juosė aukšta tvora, atskirianti besimokančius joje nuo likusios bendruomenės. Studentai išsiskyrė savo apranga, taikydavo tylėjimo praktiką, o patekti į ješivą galėjo tik išlaikę egzaminus. Kelmėje taip pat veikė keturmetė Mažoji ješiva, ten mokydavosi berniukai maždaug nuo devynerių iki šešiolikos metų.

Miestelyje taip pat veikė trys žydų pradinės mokyklos – keturių klasių Javne berniukų mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje sionistinės pakraipos Tarbut mokykla ir Šulamit mokykla, skirta mergaitėms. Baigę pradines mokyklas, žydų berniukai galėdavo stoti į Mažąją Ješivą arba lietuviškas mokyklas. Mergaitės pasirinkimo neturėjo, mokslus galėjo tęsti tik lietuviškose mokyklose.

Iš pradžių lietuviškose mokyklose žydų tautybės mokinių buvo labai nedaug. Pavyzdžiui, Kelmės progimnazijoje 1925-aisias mokėsi tik trys žydės mergaitės. Vėliau žydų mokinių daugėjo – tai rodo faktas, kad 1937-aisiais, progimnazijai tapus gimnazija, paskiriamas ir žydų tikybos mokytojas.

Nors Kelmėje žydų religinis gyvenimas buvo ypač ryškus, didelė dalis miestelio žydų gyveno iš prekybos. D. Birgerienė pasakoja, kad didžioji dalis prekybos ir pramonės verslų Kelmėje priklausė žydams. Vietiniams žydams priklausė apie 20 sunkvežimių. Jau 1889-aisiais Kelmėje veikė Lipšico vaistinė, Leizeriui priklausė pašto arkliai. O štai Ichieliui Udvinui priklausė vienintelė visą miestelį aprūpinanti elektrinė.

„I. Udvinas pirmasis Kelmėje įžiebė lemputę. Dar buvo mano mamos draugė Golda, ji viena valdė didelius sandėlius. Mano mama turėjo arbatinę, buvo verslininkė. Ji labai draugavo su žydais. Kai būdavo žydų Velykos, niekad netrūkdavo macų. Žydai juos nešdavo kaip simbolį, dovaną draugams, dalydavo lietuviams“, – pasakoja D. Birgerienė.

Elena Kalinauskienė nuo pat gimimo gyveno Verpenos kaime, šalia Kelmės. Ji teigia, kad seniau miestelyje būdavo vien žydai: „Visos gatvės buvo vien žydų. Lietuviškų parduotuvių buvo tik dvejos, viena iš jų – mėsinė. Žydams nešdavome naminius kiaušinius, juos parduodavome. Jei reikėdavo pinigų, mama įdėdavo 10–15 kiaušinių ir liepdavo nešti žydams. Jie žinojo, kad tai švieži kiaušiniai, iš kaimo.“

E. Kalinauskienė galėtų valandų valandas pasakoti istorijas apie žydus. Ji puikiai prisimena penktadienio vakarus, kai žydų namų languose degdavo Šabo žvakės. Arba, pavyzdžiui, rudens šventę Sukkot. Jos metu visai savaitei žydai pasistatydavo šakomis dengtas palapines, turėjusias priminti, kaip žydai, glausdamiesi palapinėse, 40 metų klajojo po Sinajaus dykumą.

Lietuviai nebūtinai visada suprasdavo žydų tradicijų ar švenčių prasmę. Ne visi žinodavo, kad, pavyzdžiui, per Šabą žydams negalima degti ugnies, todėl to jie dažniausiai prašydavo tai padaryti savo kaimynų lietuvių.

E. Kalinauskienė dalijasi prisiminimais ir sako, kad žydai nedirbdavo „juodo“ darbo. „Jie turėdavo valytojas, kurios tvarkė kambarius ar valė kilimus. Šabo metu jie nedegdavo žvakių patys, prašydavo, kad tai padarytų tarnaitė ar dar kas nors“, – tikina pašnekovė.

Gali atrodyti, kad lietuvių ir žydų santykiai tiek pačioje Kelmėje, tiek ir aplinkiniuose kaimuose buvo geri. Visgi, kai kurie lietuviai, ypač tie, kurie gyveno tolėliau nuo pagrindinių žydų gyvenamųjų vietų, vengė draugauti ar dirbti kartu su žydais.

Pavyzdžiui, E. Kalinauskienė prisimena norėjusi eiti tarnauti pas žydus ir jų ūkyje melžti karvių – Kelmės rajone keli stambūs žemvaldžiai buvo žydai. Tačiau jos mama atkalbėjo ją nuo tarnystės,: „Mama pagąsdino mane, kad karvės labai didelės, duoda po kibirą pieno, kaip aš tiek išmelšiu. Mama sakė, kad užsidėsiu vardą – žydmergė. Viena tokia buvo, ji ilgai tarnavo, taip ją visi ir vadino.“

Kelmėje, žydų žudynių vietoje stovi paminklas, kurį po karo pastatė Kornelijos Lopetienės tėvas – slapstantis jam pavyko išsigelbėti ir išgyventi Holokaustą. Paminklo teritorija aptverta tvorele, o prie tako – daugybė akmenėlių, kuriuos žydai atneša lankydami artimųjų kapus.

Paminkle iškaltas aukų skaičius – 485. Tiek žydų sušaudyta per pirmąsias masines žudynes Kelmėje liepos pabaigoje, antrosios masinės žudynės įvykdytos rugpjūčio pabaigoje. Istorikų duomenimis, iš viso per dvejas masines žudynes sunaikinta maždaug 1300 Kelmės ir aplinkinių kaimų žydų.

Dalis žydų išvežta sušaudyti į Žagarę, daliai pavyko pasislėpti ir taip išsigelbėti. Tačiau, radus slėptuvę, žydų laukė ta pati lemtis – sušaudymas. Taip galėjo nutikti ir K. Lopetienės tėčiui ir tetai. Jie su kitais žydais slėpėsi viename miško namelyje, netoli Kelmės esančiame Graužių kaime. Deja, bet kažkas įskundė besislapstančius žydus ir visi jie buvo sušaudyti keli šimtai metrų nuo namo, išskyrus K. Lopetienės tėtį ir tetą.

Vieta, kurioje stovi paminklas, iš visų pusių apsodinta kukurūzais. Dėl priėjimo prie artimųjų sušaudymo vietos K. Lopetienei susitarti su ūkininku, nuomojančiu žemę iš JAV gyvenančios savininkės, nepavyksta. Nors apie šią problemą žino ir Kelmės savivaldybė.

Apsilankius Kelmės muziejuje, keliose žydų žudynių vietose, negali nepasidaryti nyku. Turtinga žydų istorija Kelmėje, atrodo, nebuvo pakankamai įvertina, o nužudyti miestelio gyventojai nebuvo deramai pagerbti.

Vis dėlto, viena vieta Kelmėje apie žydų istoriją ir tragiškus Antrojo pasaulinio karo metus kalba atvirai ir daug. Tai – Kelmės Jono Graičiūno gimnazija. Įstaigos direktoriaus pavaduotoja Živilė Klimienė, kartu su mokytojų komanda ir Vilniaus Gaono Žydų muziejumi, parengė leidinį, kuriame pasidalijo patirtimi, kaip integruotai, ir ne tik istorijos pamokose, galima dėstyti apie Lietuvos žydų istoriją ir Holokaustą.

Ž. Klimienė teigia, kad visi, atėję į gimnaziją, turi su tuo susipažinti: „Nenorime perlenkti lazdos, nes kai ką nors bruki jaunimui per prievartą, gauni atmetimą. Šiai temai skirtų valandų skaičiaus mes neribojame. Mūsų mokiniai, atėję į devintą klasę, rugsėjo 23 dieną supažindinami su šiuo tragišku istorijos faktu.“

Pasak Ž. Klimienės, mokiniai supažindinami ne su faktais ir statistika, tai labiau jausminė pamoka. „Skamba muzika, rodomos ištraukos ir pan. Kai žmogui pirmiausia sukeli jausmus, pamąstymus, į istorinius faktus žiūrima kitaip“, – įsitikinusi ji.

„Aš visiškai neabejoju, kad jei vokiečiai nebūtų užėmę Lietuvos, tai masinių žudynių nebūtų buvę. Tačiau tai mūsų neišgelbsti. Tai nėra atsakymas – skausmas yra ir skausmas lieka. Nes nori ar nenori, reikia išsiaiškinti sau, kaip matau visą šią baisią praeitį. Nėra jokio reikalo kalbėti apie tautos kaltę. Čia kiekvienas turi pagalvoti, kaip jis tai mato, kaip supranta ir kokią dalį moralinės atsakomybės jis pasiima šiandien. Už tai, kas vyksta, kas vyks. Galbūt ir už tai, kas vyko. Aš taip jaučiu. Galbūt tai paradoksalu – tada buvau auka, bet kažkur viduje savotiškai jaučiu kažkokią atsakomybę už tai, kas kažkada vyko Lietuvoje“ – sakė I. Meras 1990-aisiais.

Tuo metu jis jau gyveno Izraelyje. Nepaisydamas atstumo, rašytojas iki pat mirties išsaugojo tvirtus ryšius su Lietuva. Pirmiausia – su savo gimtąja Kelme. Iš I. Mero šeimos Holokaustą išgyveno tik jis ir jo sesuo Janina.

Juos per nacių okupaciją, uždarytus Kelmės dvare, surado ir namo išsivedė anksčiau Merų šeimoje dirbusi Michalina Legantienė. Vėliau I. Merą priglaudė ir užaugino ūkininkai Juozas ir Bronė Dainauskai. Jie pakrikštijo I. Merą ir užregistravo nauju vardu ir pavarde – Algirdu Dainausku. Frontui praėjus, berniukas grįžo į Kelmės mokyklą, o paskutinėse klasėse susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę.

Tiems, kuriems pavyko išvengti pirmųjų dviejų masinių žudynių Kelmėje, teko slėptis aplink Kelmę esančiuose kaimuose. Kiek žmonių sugebėjo išsigelbėti nežinoma, tačiau žydų gelbėtojų skaičius Kelmės rajone siekia 69, pačioje Kelmėje – 29.

Tai – gana dideli skaičiai, tačiau vienam žydui išgelbėti prireikdavo ne vienos šeimos pagalbos. Tiesa, kai kurie lietuviai išgelbėdavo net ne vieną žydą. Tarptautinės organizacijos „JewishGen“, renkančios išgyvenusiųjų liudijimus duomenų bazėje išlikęs ir Frumos Amit Miasnik liudijimas apie jos šeimos kelią link išsigelbėjimo Kelmėje:

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kartu su tėvais, sese ir jos dukrele pabėgome į Jakovo Chaluzino ūkį, keli kilometrai nuo Kelmės. Ten jau radome daugybę besislepiančių žydų šeimų. Po kelių dienų mums pranešė, kad Kelmė dega, tuomet savo gimtuosius namus praradau amžiams. Mano tėvas buvo nužudytas su kitais žydų vyrais per pirmuosius šaudymus liepos pabaigoje. Likome gyvos tik aš, mano mama, sesuo ir dukterėčia.

Ūkyje likome iki antrųjų masinių žudynių. Tuomet išgirdome, kad ūkis, kuriame glaudėmės su kitais žydais, bus paverstas į darbo stovyklą. Su motina nusprendėme bėgti į miškus. Tie miškai priklausė Damonskiui, o juose jau slėpėsi kiti žydai. Po kelių dienų Damonskio šeima atvedė lietuvių baltaraiščius. Jie mus visus surinko, susodino į vežimą ir vežė link Kelmės. Vienas iš aktyvistų liepė man išlipti ir bėgti, nes, pasak jo, nebuvau panaši į žydę. Išlipau iš vežimo, neturėdama tikro noro pabėgti, jaučiausi bejėgė, pasukau ta pačia Kelmės kryptimi.

Priėjusi Kelmę, sutikau lietuvę moterį, ji bandė mane atkalbėti ir sakė, kad jei eisiu į Kelmę, mane sušaudys kaip ir visus kitus. Jos nepaklausiau. Bandžiau surasti prieglobstį mūsų šeimos lietuvių draugų namuose, bet jie pabijojo mane priglausti. Nusprendžiau eiti į gimnazijos rūsius, o ten, pasirodo, jau buvo atvežta mano mama ir kitos moterys. Taip vėl įkliuvau į žudikų rankas. Ten praleidome naktį. Rytą atėjo kunigas, atnešė mums duonos ir pieno, apšlakstė mus švęstu vandeniu. Jis manė, kad, mus pakrikštijęs, išgelbės nuo sušaudymo. Kad nueitume į tualetą, reikėjo kirsti mokyklos kiemą. Buvau lydima sargybinio, mane pamatė buvusi bendraklasė ir bandė įkalbėti sargybinį mane paleisti. Jai pasisekė. Ji mane paėmė į savo tėvo ūkį. Ji taip pat patikino, kad suras vietą mano motinai.

Vėliau man buvo rasta saugesnė vieta, pas seną ir aklą vyrą. Jis nemėgo žydų, nes sakė, kad visi jie komunistai, tačiau manęs nekaltino, nes buvau per jauna. Pas šį vyrą pragyvenau metus su puse, jis mane apsaugojo nuo įvairiausių pavojų. Vėliau man teko dar kartą pakeisti savo slapstymosi vietą ir persikelti į kitą ūkį. 1943-aisiais persikėliau gyventi pas kitą moterį. Ten sužinojau, kad motina, sesuo ir jos dukra pateko į Šiaulių getą. Mane priglaudusi moteris surado Vaiguvos našlaičių namuose vietos mano mamai ir sesers dukrai, tačiau sesuo nusprendė pasilikti gete. Vėliau ji buvo perkelta į koncentracijos stovyklą. Taip sulaukėme karo pabaigos, sesuo taip pat buvo išlaisvinta ir grįžo pas mus.“

Senieji kelmiškiai atmeta 1941-ųjų vasarą, kai buvo šaudomi žydai. Didžioji dalis girdėjo nepertraukiamus šūvių garsus. Sušaudytų žydų daiktai, daugiausiai drabužiai, kurių neišsidalijo baltaraiščiai, buvo atvežti į Kelmės dvarą. Dalis jų parduoti, dalis – atiduoti, dar kiti – parduoti per varžytines.

Daugelis žydų namų per karą sudegė, todėl vietiniai gyventojai, kitaip nei kai kuriuose kituose miestuose, žydų namų Kelmėje neužėmė. Sudegusi Kelmė buvo visiškai tuščia, ten nebebuvo namų ir didelės dalies žmonių. Nelikus žydų, Kelmėje nebeliko daugybės įvairiausių daiktų parduotuvėlių, nebebuvo net kur nusipirkti maisto, tad daugelis gyventojų važiuodavo apsipirkti į Šiaulius.

D. Birgerienė sako, kad jos tėvai vengė kalbėti su vaikais apie įvykdytą Holokaustą. Moteris pasakoja, kad tuomet nacionalizmas buvo labai ryškus – deja, ir šiandien Kelmėje jis neišnykęs. Po karo moteris ištekėjo už vietinio Kelmės rajono žydo. Dėl to iki šiandien ir ji, ir jos dukra Lilija kartais iš vietinių Kelmiškių pajunta priešiškumą.

„Dabar taip pat yra didžiulis nacionalizmas. Lietuvoje aš esu žydelka, Izraelyje – lietuvė, bet ten mane gerbia. Kai tekėjau, Kelmėje buvo kilęs didelis aliarmas. Tėvai labai nenorėjo, kad tekėčiau, bet buvau labai laiminga. Vėliau ir tėvai, ir visa giminė mano vyrą labai mylėjo“, – tikina D. Birgerienė.

Šiandien Kelmė dar neįveikė daugybės stereotipų ir visada egzistavusio svetimumo jausmo tarp lietuvių ir žydų. Šiandien dar daug kur vengiama garsiai kalbėti apie skaudžią miestelio praeitį. Nėra žinomas skaičius lietuvių, prisidėjusių prie Holokausto. Tačiau miestelyje yra ir gražių iniciatyvų, kaip kad gimnazijoje, kurios moksleiviai greičiausiai užauga daug atviresni ir ne tokie svetimi šimtmečius gyvenusių Kelmės žydų istorijai.