Aušros vartų Dievo Motinos atlaidai susiję su vieninteliu iki mūsų dienų išlikusiu sostinės vartų koplyčioje esančiu Mergelės Marijos paveikslu ir stebuklingomis jo legendomis.
Mūrinė gynybinė siena aplink Vilnių pradėta statyti pačioje XVI a. pradžioje didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro, Jogailos anūko, įsakymu.
Istorikų tvirtinimu, šiam sprendimui įtakos turėjo stiprėjančios Maskvos grėsmė. Jos valdovas Ivanas III, pasišovęs suvienyti visas rytų slavų žemes, keliskart kariavo prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nedavė miestiečiams ramybės ir nuolat puldinėjantys totoriai.
Vartus puošė šventieji
Gynybinė siena baigta statyti 1522 m., pietinėje jos pusėje puikavosi Medininkų, arba Krėvos, vartai.
Tokį pavadinimą vartai gavo todėl, kad pro juos vedė kelias į Medininkus ir Krėvą.
Dabartinis lietuviškas pavadinimas – Aušros vartai – palyginti naujas, atsiradęs XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje.
Pagal seną, daugelyje Europos kraštų populiarią tradiciją miesto vartai, matyt, norint sustiprinti jų simbolinę reikšme, buvo puošiami šventųjų atvaizdais ir kitais religiniais simboliais.
Taigi kadaise išorinėje Aušros vartų pusėje puikavosi Kristaus Išganytojo paveikslas (dabar ten matome restauruotą senovinę freską), o iš miesto pusės – Dievo Motinos atvaizdas.
Nežinia, ar tai tas pats atvaizdas, kurį mes galime pamatyti šiandien, bet iki mūsų dienų išlikęs paveikslas datuojamas XVI a. pabaiga–XVII a. pradžia. Jo autorius nežinomas.
Paveikslas nebuvo išskirtinis
Iš pradžių paveikslas kabojo negilioje sienos nišoje, o nuo lietaus ir sniego jį saugojo atveriamos langinės.
1671 metais čia pastatyta pirmoji medinė koplyčia, bet ji sudegė. Trečiajame XVIII a. dešimtmetyje iškilo mūrinė.
Pasakojama, kad nuo gaisro paveikslą išgelbėję juo besirūpinę basųjų karmelitų vienuoliai. Beje, jie labai prisidėjo ir prie Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdo garsinimo ne tik Vilniuje, bet ir toli už jo ribų.
Prieš tai paveikslas, matyt, nebuvo laikomas išskirtiniu, nes tarp švenčiausių Vilniaus relikvijų kone iki pat XVIII a. vidurio jis niekuomet neminimas.
Atsirado įvairių pasakojimų
Aušros vartų Dievo Motinos kultas pradėjo pamažu atsirasti antrojoje XVII a. pusėje. Tikėtina, kad tai lėmė ne tik karmelitų pastangos, bet ir kraštą užgriuvusios negandos. XVII a. pabaigoje–XVIII amžiaus pradžioje Vilnių niokojo priešai, prasidėjo badmetis, užpuolė maras, miestą siaubė gaisrai.
Kiekviename žingsnyje tykanti mirtis stiprino bendrą religinę krašto atmosferą ir vertė gyventojus vis labiau kliautis dangiškų jėgų pagalba.
Tuo laikotarpiu atsirado daugybė istorijų apie tai, kad stebuklingas paveikslas gydo mirtinas ligas ir pildo gerus norus, saugo miestą nuo negandų, teikia jo gyventojams stiprybės.
Pasakota, kad neišvengiama, žaibiška mirtis ištikdavo atvaizdą norėjusius išniekinti Vilniuje šeimininkavusius švedų ir rusų karius.
Esą vieną jų rūsti dangiška jėga taip tėškė į gatvės grindinį, kad kraujo pėdsakų nepavykę nuplauti ištisą šimtmetį.
1737 m. grafiko Ksavero Karengos graviūroje Aušros vartų Dievo Motina pavaizduota pakilusi virš liepsnojančio miesto. Ko gero, menininką paveikė pasakojimai apie Mergelės Marijos pagalbą gesinant didžiuosius Vilniaus gaisrus.
Tikėjimo ir laisvės simbolis
Teigiama, kad pirmą kartą padėkos Aušros vartų Dievo Motinai pamaldos surengtos po vieno iš tokių gaisrų XVIII amžiaus pradžioje.
1735 m. lapkričio 16 d. pradėta švęsti vėliau kasmetinė tapusi Aušros vartų Dievo Motinos šventė, kurios organizavimu rūpinosi Švč.Mergelės Marijos globos draugija. Dar po keturiasdešimt metų šventė virto savaitiniais atlaidais. Teisę juos rengti brolijai suteikė popiežius Klemensas XIV.
Po 1795 m. galutinio Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo Aušros vartų Dievo Motinos kultas įgavo dar vieną ryškų bruožą – valstybiškai patriotinį.
Atvaizdas suvoktas ne tik kaip religinis, bet ir kaip savotiškas politinės laisvės, katalikiško tikėjimo, pasipriešinimo rusinimui simbolis.
Kartais sakoma, kad carinė valdžia nedrįso nugriauti Aušros vartų, kaip nugriovė visus kitus miesto vartus, dėl jame esančio šventojo paveikslo.
Po 1863 m. sukilimo būta planų perkelti Vilniaus Dievo Motiną į stačiatikių cerkvę, bet, matyt, pabūgta su nauja jėga galinčių įsižiebti neramumų.
O Aušros vartų Dievo Motinos globos atlaidai kasmet rengiami ir mūsų dienomis. Tikintiesiems tai – atlaidumo ir vilties šventė, ne tokiems religingiems – tiesiog graži miesto tradicija.
